Taip dainavo populiarus mano jaunystės laikais (aštuntajame dešimtmetyje) roko dainininkas Bobas Dylanas. O dainavo jis apie kanapę ir kitas rūkomas žolytes - marihuaną, "anašą". Parūkę žolytės hipiai ir roko muzikantai kūrė naujas psichodelines, dažnai kitiems nesuprantamas dainas, tapė tokius pat paveikslus. Dalis kanapių vartotojų perėjo prie stipresnių narkotikų ir šiandien jų jau nėra gyvų.
Neišsižadėk adatos
Anksčiau liaudies išmintis bylojo: "Tiurmos, lazdos ir ubago terbos neišsižadėk". O dabar dar būtų galima pridirti: "... adatos ir kapo". Juk narkomanų skaičius sparčiai didėja, o tikrųjų skaičių apskritai niekas nežino. Ir kiekvieno iš mūsų šeima nėra apdrausta, jog ryt ar poryt joje neatsiras narkomanas.
Baisiausia tai, kad "mano jaunystės laikais" narkotikų buvo sunku gauti ir tie patys hipiai imdavosi kanapių ar aguonų tik perkopę dvidešimtmetį. Šiais laikais prie narkotikų pratinami jau trylikamečiai, o pagrindiniai vartotojai - penkiolikmečiai. Sveikatos apsaugos ministerijos tyrimo duomenimis, pusė naktiniuose klubuose besilinksminančių jaunuolių vartoja "žolę" ar "ratus" (taip vadinamos "Ecstasy" tabletės). VRM duomenimis, prieš metus Lietuvoje buvo daugiau kaip 10 000 oficialiai žinomų narkomanų, tačiau praktikai sako, kad šį skaičių reikėtų padauginti bent iš trijų. Tuo metu Lietuvos sveikatos įstaigose nuo narkotikų priklausomybės oficialiai gydėsi per 4 000 žmonių. Tiesa, kai kurie optimistiškiau nusiteikusieji tvirtina, jog pastaruoju metu jaunimas darosi vis protingesnis ir besikreipiančiųjų į valstybinius ar privačius narkologijos dispanserius skaičius mažėja. Tai argumentuojama tuo, neva pragyvenimo lygis gerėja, verslas klesti ir priežasčių svaiginimuisi vis mažiau.
Pagrindiniai vartotojai
O kaip yra iš tikrųjų? Kokie žmonės ieško paguodos svaigindamiesi narkotikais, ko jie tikisi, ką galvoja?
Vyrauja nuomonė, kad narkomanai - "gatviniai" vaikai: neprižiūrimi, valkataujantys paaugliai, neturintys konkrečių tikslų ir užsiėmimo, vaikai iš asocialių šeimų, kuriose vien tik girtaujama.
Tarp narkotikus vartojančiųjų tokių nemažai. Atplėšti nuo tradicinės vertybių sistemos - troškimo įgyti kuo geresnį išsilavinimą, užsidirbti kompiuteriui ar brangiai mašinai, kelionei į užsienį ir pan. - jie gyvena šia diena ir nesuka galvos, kas bus rytoj ar poryt. Kažkas yra pasakęs: "Kai mes nesame užsiėmę, mūsų smegenys tarsi atsiduria vakuume". Štai ir išeina, jog "vakuumas" tokių jaunų žmonių galvose ir traukia į save viską, ką gali, ir nuspalvina jų emociškai varganą gyvenimą drumzlinomis, pablukusiomis, bet visgi nors tokiomis spalvomis.
Kartu su šiais "gatviniais" vaikais koja kojon eina jaunimas iš vidutinių šeimų. Tie, kurie po svaiginimusi narkotinėmis medžiagomis slepia savo nedrąsą, nepasitikėjimą savimi, charakterio silpnumą. Tiesiog tai daro norėdami išvengti draugų kritikos ar pašaipų.
Tokie silpnavaliai į narkotikų liūną įsitraukia labai greitai. Viena "dozė" - ketvirtis gramo heroino - kainuoja apie 100 litų. Greitai vaikinui ar merginai to nepakanka. Dienai reikia trijų ar keturių "dozių", o tai jau apie 400 litų. Iš kur jų gauti? Slapčia neša tėvų daiktus, vagiliauja ir pan.
Šie jaunuoliai - toli gražu ne pati didžioji (kaip atrodytų) narkomanų gretų dalis. Tiek pat, jei ne daugiau, narkomanų yra tarp tų, kurie užaugo gerose, normaliose šeimose. Jų tėvai - įdomūs ir rūpestingi, užimantys aukštas pareigas, aktyviai besidomintys savo atžalų likimu.
Suprasdami, jog šiuolaikinėje visuomenėje be mokslo nieko nepasieksi, gimdytojai "įtaiso" savo vaikelius į prestižines aukštąsias mokyklas, apmoka už jų mokslą, išperka nuo tarnybos armijoje, aprūpina pinigais, mobiliaisiais telefonais, butais, mašinomis. Ir kuo labiau klesti šeima, tuo didesnė tikimybė, jog gerų tėvų geri vaikeliai įklimps į narkotikų liūną.
Amerikiečių psichologas Napoleonas Hilas sakė: "Jei kas nors gyvenime įgyjama be didesnių pastangų ar visai nemokamai, tas dažniausiai yra visiškai nevertinama".
Turėdami ir mėgaudamiesi tuo, apie ką daugelis jų bendraamžių tik svajoja, klestinčių verslininkų ar aukštų pareigūnų atžalos neapsisunkina pamąstymais, kur ir kaip surasti vietą po saule. Jie turi kitokių tikslų: sudaryti kuo geresnį įspūdį draugams, merginoms, lankytis prestižiniuose naktiniuose klubuose. Susileisti dozę ar praryti "Ecstasy" tabletę jiems atrodo madinga ir normalu. Narkotikai seniai tapo subkultūros atributu, kurį sukūrė jais prekiaujantieji. Juk toks pelningas biznis! 1 gramo heroino savikaina - apie 10, o parduodama už 400 litų.
Atskirti "narkomaniškus" naktinius klubus nesunku. Įėjimas su kvietimais, o jei be jų, tai už nežmoniškai didelį mokestį. Taip atsijojami pašaliniai. Meniu jūs nerasite jokių alkoholinių gėrimų, netgi alaus. Užtat puodelis arbatos ten kainuos tiek, kiek kainuotų taurelė konjako. Stebėdami publiką pamatytumėte, koks keistas jų elgesys. Ten pasijusti savu galėtum tik pats prarijęs haliucinogeninę tabletę.
Už infantiliško, aprūpinto jaunimo narkomanų hierarchijoje eina vadinamasis elitas - banditai, artistai, turtingi verslininkai. Kvaišalų vartojimo motyvai - tie patys. Ir dar, beje, stresai - neatskiriami didelių pinigų ir žiaurios konkurencijos palydovai. "Elitas" dažniausiai save guodžia ir ramina kokainu - jis kiek brangesnis nei heroinas, bet ne toks žalingas organizmui.
Uždaruose vakarėliuose 1 gramas kokaino kainuoja iki 540 litų. Tačiau net ir "elitui" nesvetimas perdozavimas. Prekiautojai kokainu, kaip ir heroino pardavėjai, neypatingai rūpinasi parduodamos prekės kokybe (o gal tiesiog suklysta). Vietoj įprasto kokaino gali parduoti, pavyzdžiui, "baltąjį kiną", kuris iš pažiūros niekuo nesiskiria, bet veikia dešimt kartų stipriau. Tokia klaida kvaišalų mėgėjams dažniausiai baigiasi mirtimi.
Bendrabučio vaizdelis
Gydytojai konstatuoja: patys stoiškiausi ir atsargiausi narkomanai išgyvena iki 30-35 metų.
Vaizdelis viename apleistame, landyne virtusio bendrabučio koridoriuje.
- Ei, padėk man! Pagelbėk, - drebančiu, ilgesingu balsu į praeivį kreipiasi nenusakomo amžiaus žmogysta sugipsuota koja ir kairiąja plaštaka.
Susitaršę reti plaukai, išblyškęs, prakaituotas veidas, seniai spalvas praradusios kelnės ir marškiniai. Žmogysta maldaute maldauja atnešti šaukštą ir vandens.
Atsisėdęs koridoriuje ant apspjaudytos, nuorūkomis apšnerkštos palangės, jis drebančiomis rankomis iš sulankstytos laikraščio skiautės suberia į šaukštą baltus miltelius, užpila vandeniu. Tirpalą sutraukia į švirkštą, beda adatą į išpampusią veną kirkšnyje. Praeina minutė kita ir žmogysta tarsi atsigauna iš komą primenančios būsenos: dingsta drebulys, akys lyg prašviesėja, veidas įgauna šiokią tokią spalvą.
Ši sugipsuota žmogysta kadaise buvo klestintis verslininkas, turėjo butą, šeimą. Tai buvo prieš kelis mėnesius, o dabar jis glaudžiasi apleisto bendrabučio laiptinėje. Koją ir plaštaką susilaužė prieš porą dienų, kai po įprastinės injekcijos nukrito nuo laiptų.
"Užrišti" beveik neįmanoma
Nesvarbu, kokiam socialiniam sluoksniui narkomanas priklauso, nesvarbu, kokios rūšies ir kokybės kvaišalus jis vartoja, visus narkomanus vienija dvi paprasčiausios "savybės": pirma - jokio tikslo gyvenime neturėjimas. Tai veda prie lėtos, bet užtikrintos, kartais staigios, visuomenę šokiruojančios degradacijos. Tokie žmonės jei ir mėgina ko nors siekti, tai ne dėl vidinio poreikio, o tiesiog iš inercijos, todėl, kad taip priimta.
Įprotį tuščiam, betiksliam laiko praleidimui jaunimas perima, beje, ir iš savo gimdytojų. Užimančiųjų aukštus postus, neįdedant ypatingų pastangų gaunančiųjų didelius pinigus. Jausdami, kaip lengvai tėvai uždirba ir išlaidauja, vaikai nusprendžia, jog tėvelių pinigėlius paversti kvaišalais - savaime suprantamas dalykas. Antroji visiems narkomanams būdinga "savybė" - vyraujanti klaidinga nuomonė, kad jei pačiam nepasiseks "užrišti", padės daktarai. Juk gydančių nuo narkologinės priklausomybės įstaigų - ne viena ir ne dvi.
Specialistai tvirtina, jog šiuolaikinė medicina neturi priemonių, leidžiančių išgydyti pacientą nuo narkomanijos. Kaip ir esant onkologiniams susirgimams, AIDS, kalbama tik apie gyvenimo trukmės prailginimą. Kad pacientas nenukeliautų Anapilin per porą ar trejetą mėnesių, o pragyventų dar 3-4 metus.
Pernai Lietuvoje užregistruota 40 mirčių, susijusių su narkotinių medžiagų vartojimu. Skaičiai, jeigu juos lyginsime su savižudybėmis, gal ir nėra dideli, bet prognozės pesimistinės. Mūsų šalyje nėra reabilitacijos sistemos. Yra įkurtas Nacionalinis narkotikų informacijos biuras, kuris imsis koordinuoti kovą su narkomanija, nes iki šiol pinigai skirti kovai su narkomanija, buvo leidžiamo vėjais. Valstybės kontrolė bandė įvertinti, kaip leidžiami tie pinigai, ir padarė išvadą, jog mažai tikėtina, kad programos tikslas - sumažinti žmonių, vartojančių narkotikus, skaičių - bus pasiektas.
