O buvo taip... "Mielasis, galima, aš tave nuskusiu..." - "Na gerai, brangioji..." - "Ai... Oi! Gal tu kirpėja Osvencime dirbai?" - "Na štai, ir vėl... O aš taip stengiausi..." - "Na ką tu, zuikuti, na neverk... Neverk... Atleiski man, aš negeras..."
Nors visus pasaulio žaidimus išrado vyrai, kažkodėl moterys yra geriausios žaidimų specialistės. Moteris ir yra tas pašlovintasis homo ludens (žaidžiantis žmogus), kurį savo knygos puslapiuose desperatiškai mėgino aprašyti vienas danų filosofas. Dauguma moterų visą gyvenimą entuziastingai žaidžia vieną didįjį žaidimą.
Anuomet kas antra moteris laikė savo pareiga sustabdyti šuoliuojantį žirgą ir įeiti į degančią pirkią, o dabar, "Pagrindinio instinkto", "Devynių su puse savaičių" ir "Emanuelių" amžiuje, kas antra moteris paprasčiausiai negerbtų savęs, jei nors kartelį nenueitų į pasimatymą be kelnaičių, nepažaistų jaunesniojo brolio plastmasiniu kardu, įsivaizduodama, jog tai ledo skaldymo peilis, ar nesuvaidintų melodramiško siužeto iš serijos "Tu mane apgavai, bet mano ašarų nematei".
Gilūs atodūsiai, žvilgsniai, pasiskolinti iš pigių vokiečių pornografinių filmų aktorių, scenelės, nusižiūrėtos iš "Santa Barbaros". Vyriškas tokio subtilaus žaidimo nesupratimas buvo neabejotinai įvertintas kaip charakteringas primityvaus proto pasireiškimas. Ir iš tikrųjų, kurgi tai mums, laukiniams? Mes tik ir temokam kopūstienę srėbti ar gurkšnodami alų vėpsoti į televizoriaus ekraną. Mes tinkami būti tik moterų seminarų tema "Visi vyrai - kiaulės" pranešimų herojais. Visi "gilūs jausmai" tarsi atpirkimas atiduoti jums, mielosios.
Tačiau mes, vyrai, irgi mokame fantazuoti. Ir nebūtinai apie tai, kaip lifte ar laiptinėje pasimylėti su Naomi Kempbel arba peroksidine daržovių parduotuvės pardavėja. Jei jūs taip manote, jei tik tokius vyrus sutikote gyvenime, telieka jus užjausti.
Ar bandėte pasikalbėti su savo partneriu - paklausti, kas jam patinka judviejų santykiuose, o kas ne? Pamėginkite pasidomėti, kokia jo mėgstamiausia erotinė fantazija? Juk gali būti, kad ji skirta jums ir, dar daugiau, lyg du vandens lašai panaši į tai, ką jūs visada norėjote įgyvendinti, bet bijojote paprašyti. Arba nebijojote, bet nenorėjote... Kaipgi, juk tada neliktų jokios intrigos! Neliktų dingsties gailėtis savęs, nesuprastos ir atstumtos.
Ne, išmokyti moterį žaisti - tas pat, kaip pripratinti pandą maitintis kombinuotaisiais pašarais. Jokių šansų, na bent jau tuos žaidimus, kuriuos įpratę žaisti mes, vyrai. Bet koks vyriškas žaidimas nukreiptas į rezultatą ir pergalingą finišą, o moteriai svarbus tik procesas.
Vyriškasis patyrimas sufleruoja: moteris pati nežino, ko nori. Blogiau yra tai, kad ji nežino, jog ji nežino, ko nori, ir mano, kad ji tai žino. Gavusi tai (tai, ko ji mano norinti) ji staiga bejėgiškai skėsteli rankomis ir sušunka: "Na štai! Ir vėl visai ne tai, ko norėjau!" Mėginti jai tai išaiškinti - pavojinga. Gali būti sukandžiotas ar negyvai sudraskytas aštriais nagučiais. Mirti delfino mirtimi po garlaivio sraigtu - nedžiuginanti perspektyva. Jau geriau apsimesti maumu ir į visus klausimus ("Na kodėl tu taip su manimi elgiesi?") atsakyti beždžionišku ūkčiojimu. Taip mūsų mieliausiosioms ramiau. Na ką iš makakos paimsi? Reikia ją kuo greičiau pamaitinti, paguldyti miegoti ir vėl kuo greičiau susimąstyti apie karčią savo dalią.
