Daktare, neužmuškite...

Karšta 2001-ųjų liepa. Miesto ligoninė, Kardiologinio skyriaus reanimacija. Didelė, šviesi palata, joje - 5-6 lovos, kuriose guli ligoniai. Prie lango sėdi budintis gydytojas ir siurbčiodamas arbatą žiūri pro langą. Staiga pasigirsta vieno iš prie lovų stovinčių monitorių (tai toks prietaisas, automatiškai fiksuojantis širdies ir kitų gyvybiškai svarbių organų veiklą) aliarmo signalas. Gydytojas prieina ir mato: monitorius rodo klinikinę mirtį. Na, jis užsimoja ir stipriai trenkia ligoniui kumščiu į krūtinę (beje, vertėtų atminti, jog tai pati pirmoji pagalba tokiais atvejais). Monitoriuje - sinusinis (normalus) ritmas. Gydytojas patenkintas vėl sėdasi prie lango, vėl siurbčioja arbatą. Po penkiolikos minučių - vėl tas pats monitorius skelbia aliarmą. Daktaras priėjęs užsimoja vėl suduoti, bet netikėtai išgirsta tylų ligonio balsą: "Daktare, neužmuškite..." Paaiškėjo, jog dėl aukštos kūno temperatūros ir gausaus prakaitavimo nuo krūtinės atsiklijavo monitoriaus elektrodas, todėl ir pasigirdo perspėjantis monitoriaus signalas, o nuo smūgio į krūtinę elektrodas vėl prisiklijavo, tik netvirtai, tad praėjus kuriam laikui vėl atšoko. Daktarui, suprantama, buvo ko išsigąsti. Juk nelabai smagu, kai išgirsti kalbant tą, kurį ištikusi klinikinė mirtis ir jis jau viena koja aname pasaulyje. O ligoniui, ko gera, irgi ne visai smagu, kai ištiktas infarkto guli ligoninės lovoje, o čia nei iš šio, nei iš to prieina gydytojas ir iš visų jėgų trenkia kumščiu į krūtinę. Negana to, praėjus kelioms minutėms šį savo veiksmą ketina pakartoti...