Kriminalinės dvarų pasakos
Irena ZUBRICKIENĖ
Vilkaviškio krašto muziejaus direktorius Antanas Žilinskas - vaikščiojanti legenda, kaip mėgsta sakyti šio krašto žmonės. Jo ir darbas, ir pomėgis - kolekcionuoti Vilkaviškio apylinkių legendas, kad šios mistiškos istorijos būtų perduodamos iš kartos į kartą. Dažnai net ir vietos gyventojai nežino, kokiais stebuklais ar skaudžiais kriminalais garsėjo jų gimtosios vietos. O pasidomėję, pasiskaitę žmonės tik patraukia pečiais: esą tada irgi buvo kaip dabar - daug meilės, neapykantos, keršto, pavydo, žmogiškųjų tragedijų, likimo pokštų...
Paskenduolė, bet ne Veronika
Mįslingos ir mistiškos legendos lydi senuosius dvarus. Nesvarbu, ar jie dabar restauruoti ir veikia kaip kokia nors įstaiga, ar visiškai apleisti, anot A. Žilinsko, patys virtę "gyvais vaiduokliais".
Vienas gražiausių Sūduvos regiono dvarų - Paežerių dvaras. Šiuo metu čia veikia Vilkaviškio krašto muziejus ir Suvalkijos (Sūduvos) regioninis kultūros centras. Paežerių dvaro pradžia siekia 16 - 17 amžių.
Romantiškomis nuotaikomis užkrečiantis Paežerių dvaras turi savo legendą, paženklintą tragiška meile, panašia į klasiko Antano Vienuolio paskenduolės Veronikos. Pasakojama, kad dvare tarnaite buvusi jauna graži mergaitė. Jaunystės žavesys, mergaitiškas drovumas pavergė dvaro pono, jau subrendusio vyro, širdį. Meilės pinklės susuko galvą ir mergaitei: tarnaitė puolė į pono glėbį aklai - nieko negalvodama. Tačiau netruko paaiškėti, kad tikra meile alsavo tik viena širdis - mergaitės. Susitaikyti su tikrove sudaužyta širdis neįstengė. Visi dvaro gyventojai matė, kaip akyse nyksta, rodės, neseniai iš laimės skraidžiusi jauna tarnaitė, o netrukus buvo aptiktas šios savižudės lavonas. Ežero bangos, į kurias iš nevilties tarnaitė puolė, išplukdė jau bedvasį kūną. Meilės kankinės tragiška mirtis sukrėtė ir poną. Jis, įamžindamas buvusios mylimosios atminimą, dvaro parke pastatė liūdinčios mergaitės skulptūrą.
Deja, per siautusius karus skulptūra subyrėjo. Anot A. Žilinsko, išliko tik ramybės nerandanti vieniša mergaitės siela, kuri iki šiol tebevaikšto po Paežerių dvarą, apraudodama nelaimingą savo meilę. Žmonės pasakoja: esą šmėsteli baltu (yra mačiusiųjų ir juodu) ilgu rūbu pasipuošęs siluetas, sukelia lengvą vėjelį ir išnyksta tiesiog akyse. Tiesa, dvare įsikūrusių įstaigų darbuotojai negali patvirtinti, jog baltoji mergelė vaidentųsi dvaro rūmų salėse, bet negali ir paneigti: kas žino, kas čia vyksta naktimis, kai mėnulio pilnatis ilgesingai pakimba virš parko, liūdnai atsispindėdama ežere...
Raitelis be galvos
Kita mistiška istorija susijusi su Paražnių dvaru, kurio dabar jau net griuvėsių nebelikę. Šis dvaras buvęs keliaujant iš Kybartų į Kudirkos Naumiestį, kirtus Širvintos upę. Prie kelelio stūkso senas apdaužytas obeliskas su vos įskaitoma data - 1887 m. Žolynuose - buvusio gražaus dvaro dykvietė.
Paražnių dvaras išgarsintas legendos apie raitelį be galvos. Pasakojama, kad ponas, dar gyvas būdamas, laukų pakraštyje, kalvelėje, įsirengęs kapavietę - mauzoliejų. Keturkampe mūro tvorele su bokšteliais įrengtoje aikštelėje išmūrijęs laidojimo rūsį. Pono būta keistuolio: kartą iš bažnyčios jis parsinešęs šventą Komuniją ir ją paslėpęs klojime po šienu. O tai esą Komunijos išniekinimas, mirtina nuodėmė. Tokio nusidėjėlio kūno, jam mirus, net žemė negalinti priimti. Tikėta, kad tokią sielą nuraminti ir kūną palaidoti galima tik tada, kai velioniui, išimtam iš kapo, nukertama galva, o Komunija įdedama į burną...
Kai miręs Lengvinas buvęs palaidotas savo mauzoliejuje, visos apylinkės žmonės praradę ramybę: naktį nerami pono vėlė keldavosi iš kapo ir karieta, kinkyta pragaro arkliais, baisiu greičiu lėkdavo per kaimus, užsukdama į kiekvieną kiemą. Demoniškas triukšmas nakties ramybę versdavo šiurpulinga orgija, o žmonės, pažadinti iš miego, nebeužmigdavo, ryto laukdami maldomis. Miręs ponas keldavosi iš kapo ir eidavo į kaimiečių tvartus ar ganyklas ieškoti šyvų žirgų. Išsivedęs juos į pievas, jodinėdavo iki saulės patekėjimo. Rytais išsigandę kaimiečiai rasdavę šlapius nuvarytus arklius.
Siaubo sukaustytiems žmonėms vienas žilagalvis pasiūlė išeitį: atkasti kapą ir nukirsti ponui galvą. Taip ir buvo padaryta - vaiduoklio pasijodinėjimai baigėsi. Nuo tada tik vienintelę - Joninių - naktį žmonės laukuose matydavę sušmėžuojant raitelį be galvos. Kalbama, kad taip - iki šių dienų, o esą visai neseniai ponas čia paklaidino 2 medžiotojus, kurie niekaip negalėjo naktį išeiti iš miško: kur tik ėjo, vis prie mauzoliejaus griuvėsių atsidurdavo...
Griuvėsiai saugo... vaikų balsus
Ir Šūkliuose būta įspūdingo dvaro. Miško tankmėje už žmogų aukštesniais dilgėlynais dabar apžėlę dvaro rūmai - lyg vaiduoklių namai: tušti, griūvantys kambariai, po kuriuos klaidžioja tik vėjas. Šūklių dvaras minimas nuo 17 amžiaus.
Anot A. Žilinsko, paskutinysis Šūklių dvaro savininkas Stanislavas Gauronskis (1860-1942) su žmona Helena iš caro valdžios buvo išsirūpinęs leidimą įsteigti vaikų prieglaudą, darželį. Joje vaikai mokėsi skaityti ir rašyti lietuviškai. Dvaras išgarsėjo ir sukauptais dailės ir meno paminklais. Dabar visos buvusios didybės - nė kvapo. Tik vėjai švilpia pro kiaurymes, turinčias durų ir langų kontūrus. Užklydę praeiviai, turistai ar šiaip smalsuoliai pasakoja, kad tuščiame dvare ir šiandien šeimininkauja mistiškos galios, nes tebepasigirsta (vaidenasi?) vaikų balsai. Beje, tai visai neseniai teigė patyręs ir pats A. Žilinskas, vedžiojęs po buvusį dvarą smalsią viešnią...
- Girdimoji haliucinacija? - tuokart mįslingai žvalgėsi muziejaus direktoriaus vedžiojama viešnia. - Vien dėl to verta aplankyti senuosius dvarus ir pajusti protėvių laikų dvasią. Kai užsieniuose mums pasakoja tokias mistiškas legendas, klausomės tikėdami, o to, kas vyksta mūsų panosėje, neretai net nematome.
Laimos GRIGAITYTĖS nuotr.:
- Paežerių dvaras, paženklintas tragiškos meilės žyme, pats gražiausias Vilkaviškio krašte
- Paražnių dvaro mauzoliejaus, bauginusio raiteliu be galvos, liekanos
- Muziejaus direktorius A. Žilinskas aptiko senojo Paražnių dvaro mauzoliejaus plėšikų, matyt, ieškojusių lobių, paliktus įrankius ir parsinešė juos į muziejų
- Griūvančiuose Šūklių dvaro rūmuose ir šiandien vaidenasi buvusios prieglaudos vaikų balsai
2008 09 04
