Tikriausiai Gintaras Grikinys net pagalvoti negalėjo, jog ta nelemta 2000-ųjų balandžio 14-oji taip sujauks jo kasdienybę. Gyveno jis viename Zarasų rajono kaime ir toliau būtų gyvenęs, bet ne, ėmė girtas ir, teisine kalba šnekant, išžagino savo podukrą. Negana to, su peiliu rankoje prigrasino mažametę niekam apie tai nepasakoti, gąsdino nužudysiąs ir ją, ir jos motiną. Tąkart viskas taip ir baigėsi. Tačiau 2001 metų vasario 28-osios popietę, vėlgi neblaivus, tyčia porą kartų trinktelėjo mergaitei į galvą, po to pastūmė ir ši galva atsitrenkė į krosnį.
Tada jau Gintaru susidomėjo teisėsauga. Kad toks drąsus esi, tai atsakyk.
Vilniaus apygardos teismas, įvertinęs G. Grikinio veiksmus, atseikėjo jam vienuolika metų nelaisvės. Lietuvos apeliacinio teismo teisėjų kolegija nuteistojo apeliacinį skundą atmetė.
Kasaciniame skunde Lietuvos Aukščiausiajam Teismui G. Grikinys teigė esąs nuteistas neteisingai - teismai atsižvelgę tik į jį kaltinančias aplinkybes, o teisinantys įrodymai buvę netirti arba nepagrįstai atmesti. Teismų sprendimai paremti vien nukentėjusiosios bei jos liudytojų prieštaringais parodymais. O nukentėjusioji jį, G. Grikinį, paprasčiausiai apkalbėjusi, be to, apkaltinusi išžaginimu tik po dvejų metų, todėl byla turinti būti peržiūrėta ir paskirtoji bausmė sušvelninta.
Taip galvojo nuteistasis.
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos nuomonė buvo kitokia. Nutartyje akcentuota, jog nukentėjusioji vienodai ir kategoriškai nurodė G. Grikinį kaip asmenį, kuris ją išžagino bei grasino ją ir motiną nužudyti, o vėliau dargi sumušė. Teismai pagrįstai tikėjo šiais parodymais. Apygardos teismo nuosprendyje aptarti visi teisiamajame posėdyje išnagrinėti įrodymai, jų vertinimas buvo tinkamai patikrintas nagrinėjant bylą apeliacine tvarka. O laikas, kada buvo kreiptasi į prokuratūrą, nuteistojo veikos kvalifikacijai reikšmės neturi.
Todėl Gintaro Grikinio kasacinis skundas atmestas.
