ROMEO IR DŽIULJETAS
Gyveno Romeo ir, aišku, Džiuljetas -
Tikrai ne Veronoj, o Ikso šaly...
Abu susiglaudę - vajetau, vajetau -
Net vandeniu, regis, išskirt negali.
Romeo vis sklandė, Džiuljetas vis rėmė,
Abu sugalvojo darbų didelių,
Tačiau kapulečiai ir dar kai kas lėmė,
Kad eitų kiekvienas jie savo keliu!
Girdi, lai Džiuljetas kitur išsibaldo,
Girdi, pernelyg sudurti jų stalai...
Žodžiu, kur merkucijai, ten ir tebaldai
Rapyromis švaistos, kad juo kur galai!
Ir užvirė priešpriešos didžios kautynės -
Maždaug kaip Pabaisko arba prie Šiaulių,
O kas gi iš mūšio išeis pirmutinis,
Deja, pasakyti kol kas negaliu.
Ir net prognozuodamas aš patylėčiau,
Nes kartais apsisuka viskas staiga:
Šiandieną montekiai, rytoj kapulečiai,
Be to, gali kilti trečioji jėga!
Dar laikos Romeo, nors kiek pasiblaško,
Džiuljetas atkunta, jau teko girdėt;
Dar špagos kryžiuojas, nedėtas dar taškas
Ir niekas nežino, kur tašką tą dėt.
Ir kas pirmutinis užglostys vendetą?
Ir kas paskutinis išlaidys žaibus?
Sakiau, ne Veronoj sakmė ši sudėta,
Todėl čia Šekspyro taisyklių nebus!
Jei jums ši istorija dar nepabodo,
Tai galim šiek tiek paspėlioti kartu:
Išeis, pamatysit (bent man taip atrodo),
Piš-pišas, pakeltas maždaug kvadratu!
