Stasys VARNECKAS
- Ech, buvo laikai, kada ir mes kovojome su Blatu. Ir anais laikais to gero buvo... Gal nė kiek ne mažiau. Taip įkyrėjo nelabasis, kad mes jį kartą pagavome, surišome rankas, kojas ir paguldėme graban. Beliko užkalti. Nubėk, sakau, Anskaiti, parduotuvėn ir nupirk vinių. Grįžo Anskaitis be vinių. Negavau, sako, be Blato. Nieko nepadarysi, teko Blatą paleisti. Dėl to jis ir po šiai dienai gyvas.
Sodžiaus intelektualas, buvęs pradinės vedėjas Banaitis baigė šį pasakojimą ir jau norėjo ilgesingai susimąstyti apie praeities žygius, bet Anskaičių Pranukas, kuris visada painiojasi po kojomis, leptelėjo:
- Tu mums, dėde, senus anekdotus trailini. Dabar parduotuvėje vinių - kiek tik nori.
- Argi? - nepatikėjo galukaimio Vacys, jau garbingų metų ir dėl to retokai bevarstantis parduotuves. - Jeigu jau taip, imk smulkių, nupirk.
Anskaičių Pranukas - kaip vijurkas. Nulėkė ir atnešė bent dešimt. Ir ne bet kokių, o "jėzusinių", gal po penkis colius.
- Geros vinys, - nusprendė sodiečiai. - Dabar belieka gauti grabą.
- Grabo reikia ąžuolinio, - įsiterpė buvęs veterinaras Tadas. - Tokio, kad ir Samsonas nesulaužytų, nes Blatas už jį nė kiek ne silpnesnis. Toks grabas gražų pinigą kainuos.
Sodžiaus intelektualas Banaitis nebuvo galvojęs apie finansinius reikalus, tačiau greitai sumąstė.
- Vyrai, - kreipėsi jis į sodiečius. - Neseniai gavome pensijas. Gal dar liko?
Pensijų dar buvo likę. Sumetė vyrai, kiek reikėjo (tokiam svarbiam dalykui negi gaila) ir nupirko grabą, suręstą kaip ir dera. Beliko Blatą pagauti.
Tai padaryti buvo visai nesunku, nes Blatas nesislapstė. Jis drąsiai vaikštinėjo po savivaldybę, kur valdžios vyrai dalijo Europos Sąjungos struktūrinius fondus. Anskaitis čiupo Blatą už kojų, Banaitis - už galvos, buvęs veterinaras Tadas - už rankų, ir pradėjo tempti graban. Tačiau Blato būta atsiganiusio. Jis tik krestelėjo sprandu ir sodiečiai nulakstė į pašalius.
- Ar jūs iš proto išsikraustėt?! Man dabar pats darbymetis - tokie pinigai dalijami, o jūs pažaisti sumanėte! Radote laiką.
- Mes žinome, kad tamsta esi Blatas, - rėžė Banaitis Blatui į akis, nors krisdamas buvo skaudžiai užsigavęs nosį. - Mes tamstą graban ir kapan!
- Jūs? - nustebo Blatas. - O nekaltumo prezumpcija? Jūs, gerbiamieji, galite ir šimtą kartų žinoti, tačiau, kol teismai nepasakė, aš esu skaistus kaip nepilnametė. Be to, Blato Lietuvoj nebėra!
Sodiečiai nustebę išpūtė akis.
- Taip, taip. Jums, žiopliai, pasakysiu: mane dabar vadina ponu Korupcija. Argi ne gražiau skamba? Ir nusikaltimų nebedarau. Na, retkarčiais pažeidinėju kokius nors viešus ir privačius interesus... Bet negi už tai į grabą?
