Įvykiai Šatės parapijoje.
Tai buvo Skuodo rajone, Pagramantės kaime, Kaminskų šeimoje. Čia surašyti įvykiai yra paties klebono kunigo Vlado Šlevo matyti, girdėti, jam papasakoti: Kaminsko, jo šeimos narių, daugelio kitų tai mačiusių žmonių. 1954 m. sausio 8 d. rytmetį, 10 val. į Pagramančio kleboniją atėjo labai susirūpinęs Kaminskas. Jo akys nuo nemigos paraudę, o veidas pageltęs. Jis buvo nereligingas žmogus: niekada nelankė bažnyčios, nekalbėjo poterių, nepriimdavo kalendos metu kunigo ir bažnyčios tarnų. Jo užsiėmimas - spekuliacija bekonais. Juos supirkdavo ir veždavo į Rygą. Jis mėgdavo girtauti. Jo žmona taip pat mėgo svaigintis degtinėle, o kartais net gatvėje pasirodydavo girta. Turėjo penkis vaikus. Keturis sūnus ir dukrą Aldoną. Ją tėvas labai mylėjo. Žmona taip pat buvo nereliginga. Atėjęs pas kleboną Kaminskas kalbėjo: -Blogi dalykai pas mus dedasi. -Kas gi atsitiko,- teiraujasi klebonas. Ar kas serga? Ar mirė? -Sunkiai serga mano dukrelė Aldona. -Kas jai? -Mūsų namuose pradėjo vaidentis. -Negali būti. Gal kas nors pasislėpęs jus gąsdina? Šiais laikais vaiduoklių jau nėra. Ar pranešėte milicijai? -Pranešiau, - patvirtino Kaminskas. Prieš dvi dienas pranešiau, bet jie tik juokėsi, tuo netiki. -Ir aš manau, kad čia kažkas daro juokus. Papasakok viską plačiau. -Sausio 5 dieną, antradienį, vakare, 10 valandą manęs nebuvo namie. Buvo tik žmona su vaikais. Jie visi jau miegojo. Aldona miegojo lovoje prie išorinės sienos, o žmona - kitoje. Staiga Aldutė nubudo ir išsigandusi šaukė: ,,Mama, mama, ar tu mane šaukei?" -Miegok, dukrele, ramiai, aš tavęs nešaukiau. Tau tik taip pasigirdo per miegą. Tuo metu kažkas stipriai subeldė į lango stiklą. Aldona klausia: ,,Kas čia beldžia? Ko norite?" Niekas nieko neatsakė. Lauke buvo sniegas ir švietė mėnulis. Pro langą nieko nesimatė. Dar kelis kartus subeldė į lango stiklą. Tada žmona atsikėlė, užsidegė lempą ir ėjo į priemenę prie durų paklausti, ar aš jau sugrįžau, nes buvau išėjęs pas kaimyną truputėlį degtinės išgerti. Vėl pradėjo nesiliaujamai belsti į lango stiklą. Žmona su vaikais nusigando. Išėjo visi pro duris į lauką. Žmona klausė, kas čia? Niekas neatsiliepė. Visur buvo tyla. Mano namiškiai, kaip ir aš apie vaiduoklius negalvojome. Po to vis beldė ir beldė ne tik į lango stiklą, bet ir į sieną labai garsiai, piktai. Žmona su vaikais išsigando ir perėjo miegoti į virtuvę, galvodami, kad nežinomi asmenys nustos belstis. Bet nenustojo. Žmona su vaikais jau nebeužmigo. Pilni baimės nekantriai laukė manęs sugrįžtant. Aš sugrįžau jau truputį pagėręs apie pirmą valandą nakties. Žiūriu, mano namiškiai guli virtuvėje. Juos klausiu: ,,Kodėl jūs gulite čia, virtuvėje, o ne ten? Žmona ir vaikai papasakojo viską, kas buvo. Aš tuo netikėjau ir piktai juokdamasis sakiau, gal kokie piemenys mums krečia juokus, o gal saugumas ko ieško? Aš juos drąsinau, sakydamas, nebijokite, surasiu, kas taip daro. Man taip bekalbant vėl kažkas smarkiai subeldė į lango stiklą. Aš supykau ir be jokios baimės surikau: ,,Kas čia" Ko baldotės? Ko norite?" Tačiau niekas nieko neatsakė. Ir vėl subeldė į langą. Išėjau į prieangį, paskui į kiemą, visur ieškojau ir nieko neradau. Ir vėl beldė. Po to aš pasiėmiau lazdą, atsistojau lauke prie namo kertės ir laukiu. Kas prieis ir bels į langą, tam gerai uždrošiu. Laukiu, laukiu lazdą pakėlęs - niekas neateina. Tik staiga džin džin į lango stiklą, vėl stipriai subeldė. Aš krūptelėjau ir lazda iš rankų žemėn. Visos pagirios dingo. Labai išsigandęs puoliau į trobą ir sakau: čia ne juokai. Čia kažkas labai negerai. Gal tikrai kokie vaiduokliai? Ypatingai buvo išsigandusi Aldutė, bet ir visiems ėjo šiurpas per kūną. Po to kiek aprimo beldimai. Mes atsigulėme ne virtuvėje, bet kambaryje. Galvojome, kad aprims. Bet staiga vaiduoklis pradėjo daužyti į lovos galą ir tąsyti, kilnoti lovos galą. Tada mes visi pašokom iš lovų ir subėgome į virtuvę. Buvome labai išsigandę. Virtuvėje išbuvome visą naktį be miego. Tik rytą liovėsi beldimai. Aš atsikėlęs nuėjau į miliciją ir apie tai pranešiau. Jie juokėsi ir pažadėjo ateiti. Bet iki šiol dar neatėjo. Antrą naktį mes bijojome nakvoti. Ypatingai bijojo dukrelė Aldutė. Ji ėmė sirgti, naktį krūpčiojo, šoko iš lovos, verkė. Aš pasikviečiau pas save nakvoti šiuos asmenis: Robertą Nikartą iš Šatės, Nikartienę ir dar keletą kitų. Šią naktį mano namuose triukšmas buvo toks pat: beldė į lango stiklą, į išorinę namo sieną, į tarpsienį, kuris padarytas iš lentų ir abi pusės tinkuotos. Mano pakviestieji nakvotojai išsigando, pasigriebė patalynes ir subėgo į virtuvę. Ir trečią naktį buvo tas pats. Tik buvo atėję daugiau žmonių pasiklausyti. Visi stebėjosi ir bijojo. Vieni sakė, kad tai velnias, kiti - mirusieji prašo maldų. Mes nežinojome, ką daryti? Daugelis patarė eiti pas kleboną pasitarti ir paprašyti atlaikyti Mišių". Kaminskas pas kleboną atėjęs viską išpasakojo ir labai prašė, kad klebonas ateinantį sekmadienį atlaikytų Mišias. Kaminskas pridūrė, kad reikėtų pagiedoti ir kalnus, tai yra Kristaus kryžiaus kelio maldas. Gal mirusieji giminės prašo tokių maldų. /Žemaitijoje yra labai populiarūs ,,kalnai"/. Klebonas paklausė, už ką aukoti Mišias? Kaminskas pasakė: ,, Už mano žmonos tėvus: Oną Gedvilienę ir Kazimierą Gedvilą. Jie yra seniai mirę. Mano žmonai paliko namus, žemę ir prašė už juos melstis. Mes juos esame pamiršę. Aš ir žmona labiau mėgome degtinę, negu maldą". Klebonas nusprendė pats įsitikinti, kas darosi ten pas Kaminskus. Sausio 9 dieną, tai buvo šeštadienis, apie 6 val. vakare nusiuntė pas Kaminskus savo vargonininką Antaną Rimkų ir Vaclovą Narvilą. Jie rado Kaminskų dukrą Aldoną labai sergančią, o motiną ir gimines verkiančius. Tėvas taip pat buvo labai susirūpinęs ir nusiminęs. Buvo apie 13 svetimų žmonių. Vargonininkas su kitais vyrais, pasišviesdami su lempa, visur ieškojo ir stengėsi surasti tą, kas čia beldėsi, bet nieko nesurado. Labai beldė ir į vidinę sieną. Vargonininkas pradėjo kalbinti tą vaiduoklį. Prašė, kad jis beldimu atsakinėtų į pateiktus klausimus. Vaiduoklis ne tuoj pat, bet ėmė atsakinėti. Jam davė 15 klausimų ir vaiduoklis į visus juos atsakė. Pavyko sužinoti, kad čia beldėsi ir visus labai išgąsdino Kaminskienės tėvo Kazimiero Gedvilo siela. Apie pateiktus klausimus ir gautus atsakymus geriausiai gali papasakoti pats vargonininkas Antanas Rimkus. Apie 20 val. žmonės, esantis pas Kaminskus, pradėjo kalbėti: sergančiai Aldonai reikia parvežti kunigą su šventais sakramentais. Ji gali šią naktį numirti, nes labai blogai atrodo. Kaminskas su tuo pasiūlymu sutiko ir apie 20 val. 30 min. išvažiavo pas kleboną. Klebonas nenorėjo važiuoti. Jis sakė: ,,Dabar šeštadienis, jau vėlus laikas, nuvažiuosiu rytoj po pamaldų". Kaminskas prašymą pakartojo: ,,Labai serga mano dukrelė. Iki mūsų visai netoli, nėra ne kilometro, geras rogių kelias, greitai nuvažiuosime". Klebonas baiminosi, kad čia gali būti kažkokia apgaulė, ar noras pasityčioti iš sakramentų. Jis nutarė važiuoti be švč. Sakramento. Dar pasiėmė zakristijoną ir išvažiavo pas Kaminskų Aldoną. Važiuodami pralenkė einančius keturis stribitelius su šautuvais ant pečių. Jie ėjo taip pat pas Kaminskus. Ten radome apie 15 žmonių, laukiančių kunigo su sakramentais. Jie norėjo pradėti giedoti, bet kunigas pasakė: ,,Negiedokite. Atvažiavau be švč. Sakramento". Klebonas paprašė žmones, kad išeitų į kitą kambarį, nes jis nori asmeniškai pasikalbėti su ligone Aldona. Klebonas atsisėdo netoli lovos prie Aldonos ir su ja kalbėjosi. Ją klausė, ar ji kada nors nepaniekino kryžiaus, šventųjų paveikslų, ar neėmė nuo kapo gėlių ir kt. Klebonas labai stengėsi Aldoną nuraminti, paguosti, kad ji nebijotų. Aldonai buvo 12 m. Klebonas jai sakė, tu esi dar maža. Tau niekas negali keršyti. Jei čia beldėsi vaiduoklis, tai jis per tave nori tavo tėvelių ko nors paprašyti. Aldona nusiramino, nes klebonas su ja pasikalbėjo apie 10 minučių. Tuo laiku vaiduoklis nebeldė. Visur buvo tylu ir ramu. Klebonas pakvietė visus žmones sueiti į kambarį prie Aldonos. Visiems girdint klebonas paaiškino, kad čia nieko stebuklingo nėra. Čia kieno nors paprasčiausia apgaulė. Čia kažkas pasislėpęs jus gąsdina. Reikia tuojau surasti. Užsidekite lempą ir išieškokite visus pašalius: lauke, rūsyje, ant trobos. Patikrinkite, ar nėra pėdsakų ant sniego. Vargonininkas atsiliepė: ,,Mes jau pirma visur ieškojome ir nieko nesuradome. Eikime dar kartą ir visus pašalius iškrėskim". Po kiek laiko jie sugrįžę pasakė: ,,Nieko nesuradome". Kol jie ieškojo, kelis kartus subeldė į sieną. Klebonas įtarė, kad tai daro kažkas iš esančių žmonių. Visi vienbalsiai tvirtino, kad tai vaiduoklio darbas. Vėl išgirdo keistą beldimą. Jau ir klebono kūnu perėjo šiurpas. Kaminskas jau kelias dienas barstė pelenus po langais, bet nerado jokių pėdsakų. Klebonas įsakė lovas atitraukti nuo sienų, o visiems susėsti į pašalius ir nejudėti. Tuo metu kambaryje buvo šie asmenys: Domas Pocius, Vaškys, Latakienė, Jonas iš Geldenų kaimo, Robertas Nikartas, Širvinskienė, Justas Alseika, Vladas Mažonas, Vladas Rimkus, Vaclovas Narvilas, Kęstas Šimaitis, Kinčius, veterinaras Urbonas, pienininkas Svirka, Kušleika, Kušleikienė, Antanas Rimkus¬- vargonininkas, Vincas Sakalauskas, Justelis Alseika, Vaclovas Latakas, Angelė Latakaitė, Kazys Kaminskas su savo žmona ir vaikais, 4 stribiteliai. Iš viso 34 žmonės ir klebonas kun. Vladas Šlevas. / Šio įvykio pas Kaminskus aprašymų autorius/. Klebonas norėjo išsiaiškinti klastą, nuraminti namiškius ir sugauti kalboje atsakinėjantį vaiduoklį. Nutarė pasikalbėti su tuo vaiduokliu klausimų metodu. Iš kambario išnešė lempą kitur. Buvo tamsoka, bet pro langus švietė mėnulis. Klebonas atsisėdo netoli lovos, kur gulėjo Aldona. Rankoje turėjo elektrinį šviestuką. Kambaryje buvo apie 20 žmonių. Antrame kambaryje buvo 10 žmonių ir 4 stribiteliai. Žmonės susėdo į pasienius. Buvo įsakyta nekrutėti ir ne žingsnelio nežengti iš vietos.
Klebonui atsakinėjo vaiduoklis Klebonas aiškiu balsu paklausė: ,,Kas tu esi, kurs čia beldi, ar vyro, ar moters dvasia? Jei moters - subelsk 3 kartus, jei vyro - 5 kartus. Labai nustebome, kai į sieną pabeldė 5 kartus. Tai visi girdėjome. Reiškia kalba vyro dvasia. Klebonas vėl klausė: ,,Ar giminė, ar ne? Jei giminė, subelsk 5 kartus, jei ne - 3 kartus." Vaiduoklis subeldė 5 kartus. Panašiai klausinėjo ir toliau. Vaiduoklis atsakinėjo beldimais. -Ar tu esi toli, ar arti, kai su mumis kalbi? -Arti. -Ar esi skaistykloje, ar pragare? -Skaistykloje. -Ar maldos norėsi, ar ne? -Norėsiu. -Ar Mišių norėsi, ar ne? -Norėsiu. -Kelių Mišių norėsi? Vaiduoklis subeldė 4 kartus. -Ar pavargėlius reikės sušelpti, ar ne? -Reikės. -Ar maldų nori tuoj, ar vėliau? -Tuoj. -Ar nori, kad būtų pagiedoti kalnai? /Tai yra kryžiaus kelio maldos/. -Taip. -Kiek dienų čia baldysies? Vaiduoklis subeldė du kartus. Šį klausimą klebonas pakartojo dar du kartus. Atsakymą gavo tą patį. -Ar dukrelė mirs, ar ne? -Mirs. Motina suklykė, kai išgirdo vaiduoklio atsakymą. Tada klebonas vėl paklausė, ar dukrelė iš šios ligos išgis, ar ne? Vaiduoklis beldimais atsakė, kad išgis. -Po kelių dienų išgis. -Po 6 dienų. -Ar gydytojo reikės, ar ne? -Ne. -Gal Mišias laikyti Kretingoje, gal Kalvarijoje? -Ne. -Gal Šatėse? -Taip. -Prie kurio altoriaus, didžiojo ar mažojo? -Prie didžiojo. /Didysis altorius yra privilegijuotas. Prie jo aukojant Mišias laimimi sielai atlaidai/. -Kodėl anksčiau neprašei maldų? - Tyla. -Ar nedrįsai prašyti maldų, ar nenorėjai? -Nedrįsau. -Ar sunkiai kenti skaistykloje, ar ne? -Sunkiai. -Ar maldų norėsi už save, ar ir už žmoną? -Už abu. -Kiek praėjo dešimčių metų, kai kenti? Vaiduoklis subeldė du kartus. Velionis buvo miręs prieš 15 metų. Klebonas pakartojo tą patį klausimą antrą kartą. Vaiduoklis subeldė du kartus, bet jau daug smarkiau. -Ar daug žmonių skaistykloje? - Nedaug. - Ar Aldonai nori keršyti, ar ko prašyti? - Prašyti. Klebonas davė vaiduokliui 26 klausimus. Nebežinojo, ko daugiau galėtų paklausti. Jis kreipėsi į susirinkusius: ,,Sakykite, ko dar klausti?" Viena moteris atsiliepė: ,,Klebonėli, paklausk apie karą". Klebonas aiškiu balsu paklausė: ,,Ar bus šiemet karas?" - Tyla. Kita moteris pastebėjo: ,,Klebone, kam to klausi. Juk čia yra stribitelių? -Jau paklausiau, kaip bus taip, - atsakė klebonas. Ir jis vėl garsiai pakartojo tą patį klausimą. -Tyla. -Ar nežinai, ar nenori atsakyti? - Nežinau. Klebonas pajuto, kaip per visą perėjo baimė. Jis vėl klausė: -Subelsk aiškiai į lovos galą. - Tyla. -Mes laukiame, subelsk. Mes norime labiau įsitikinti.-Tyla. -Subelsk 3 kartus į sieną.-Tyla. Po to mergaitę Aldoną perkėlė su lova prie išorinės sienos, tai yra prie to lango, kur pirmiausiai beldė. -Ar maldų tuoj norėsi, ar vėliau? Vaiduoklis subeldė jau į šitą sieną, parodydamas, kad maldų norės tuoj. -Ar žinai, su kuo kalbi? - Žinau. - Subelsk į lango stiklą. -Tyla. Buvo 1 val. nakties. Vaiduoklis jau nebeldė. Namiškiai paaiškino, kad po 12 valandos nebeldžia.
Keistas atsitikimas Klebonas, vargonininkas, Kaminskas, V.Norvilas atsisveikino su namiškiais, kitais žmonėmis, sėdo į roges ir išvažiavo į namus. Iš jų keliuko vežimas pasuko į Barstyčių vieškelį. Buvo apie 400 metrų nuo Šatės ir įvyko labai keistas atsitikimas. Kažkokios jėgos mes visi buvome išmesti iš rogių. Vargonininkas gulėjo griovyje iškėlęs kojas. Kleboną kažkas labai stipriai tempė iš vežimo lauk, bet jis laikėsi už rogių briaunos įsikibęs. Tačiau jėga rankas atgniaužė. Arklys kaip įbestas ramiai stovėjo ant kelio. Mes visi buvome išmesti iš rogių ant sniego. Po kiek laiko mes pabudome lyg iš miego, sulipome į roges ir parvažiavome į namus. Mūsų namiškiai nekantriai laukė. Visi buvome perimti kažkokios keistos baimės. Savo pasakojimu mes išgąsdinome namiškius, kad jie be šviesos bijojo eiti į kitą kambarį. Ir mes bijojome išeiti į kiemą ypač po vieną. Dvi naktis visi mažai miegojome. Kai iš Kaminskų išvažiavome, Kaminskienė vaiduoklį paklausė: -Ar tu esi Kazys, mūsų tėvas, ar ne? -Taip. /Beldimu atsakė vaiduoklis./ Klausinėjo ir kiti žmonės, o vaiduoklis atsakinėjo į klausimus beldimais. Sekmadienio vakare pas Kaminskus buvo giedami Kalnai. Širvinskienė vaiduoklį paklausė, ar maldų dar nori, ar ne? Atsakė beldimu, kad nori. Kol buvo giedami Kalnai, tol vaiduoklis tylėjo. Kai tik nustodavo giedoti, tuoj vėl belsdavo. Tą vakarą pas Kaminskus buvo labai daug žmonių ir visi beldimus girdėjo. Pirmadienio vakarą klebonas vėl atsiuntė pas Kaminskus vargonininką su Norvilu. Buvo parašęs daug įdomių klausimų vaiduokliui, bet jis silpnai beldė, į klausimus visai nebeatsakinėjo. Po 2 dienų belsti visai nustojo. Po 6 dienų Aldona pasveiko. Kai klebonas kalėdojo kaimynus, Aldona buvo visai sveika ir linksma. Šio keisto, baisaus ir įdomaus atsitikimo aprašymas jau baigiamas. Tai tik pirmoji dalis. Dar bus baisesnių pergyvenimų. Abejojančių tokiais reiškiniais galime paklausti, kas ten beldėsi? Beldimus girdėjo daug žmonių. Kas galėjo duoti tokius atsakymus? Tik nematoma dvasia, nes niekas nerado pasislėpusio žmogaus. Valstybės saugumiečiai tyrinėjo, ieškojo pasislėpusiųjų, daug žmonių ištardė ir kaltininkų nesurado. Ar galėjo būti nepaprastos pasekmės be priežasties? Minėtą šeštadienį kun. Klebonas Vladas Šlevas pas Kaminskus vaiduoklį paprašė, kad pasirodytų. Po to pageidavimo, žmonės, lyg gaisro ištikti, puolė į lauką. Klebonas paprašė stribitelius, kad pagąsdintų vaiduoklį ir iššautų. Bet jie bijojo tai daryti. Gal jau tikėjo, kad čia yra kokia galinga dvasia, kuri už šaudymą gali juos pačius nubausti.
Spekulianto mirtis Vaiduokliui nurimus Kaminskai vėl ėmė spekuliuoti ir girtuokliauti, kaip ir anksčiau. Maldos vėl buvo pamirštos. Kaminskas su Paulausku / iš Derkinčių kaimo/ išvažiavo į Rygą spekuliuoti. Ten jie padarė kažkokį baisų nusikaltimą. Sugrįžtant iš Rygos į namus Paulauskas pradėjo eiti iš proto. Parvažiavusį žmona klausė: ,,Ko gi tu toks nusiminęs ir keistas? Nei valgai, nei kalbi. Gal sergi?" -Aš su kirviu nukirsiu savo vaikui nykštį,- pasakė Paulauskas ir tuoj puolė savo vaiką. Žmona apgynė, bet suprato, kad jos vyras susirgo proto liga. Paulauskas grasino toliau: ,,Eisiu ir uždegsiu savo namus, o paskui pasikarsiu." Namų jis neuždegė, bet žmona rado ką tik pasikorusį, atpalaidavo kilpą ir atgaivino. Praėjo kelios dienos, bet vyras ir toliau nesitaisė, o ėjo blogyn. Tai sužinojo apylinkės žmonės ir jį išvežė į beprotnamį. Ten jis buvo gydomas tik dvi savaites. Gydytojams pasirodė, kad jis tik laikinai pakvaišo ir paleido į namus. Vieną pavakarę klebonas kun. Vladas Šlevas sunkiai sirgo ir gulėjo lovoje. Pas jį į kambarį atėjo Paulauskas. Jo veidas atrodė labai baisiai. Jis paklausė kleboną: ,,Kaip tamsta manai, ar aš esu beprotis, ar ne?" -Ne, - atsakė klebonas. Jūs atrodote visai sveikas. -Ne, ne. Man trūksta proto. Jei žinotum, ką mes su Kaminsku padarėme Rygoje, tai man nedovanotum. Jei valdžia sužinotų, tai mus labai nubaustų. -Tai kokiu reikalu pas mane atėjote?- paklausė klebonas. -Aš noriu eiti išpažinties. Eikime tuoj į bažnyčią. -Aš dabar sunkiai sergu,- teisinosi klebonas. Ateik kitą kartą arba nueik į Barstyčius ir ten galėsi atlikti išpažintį. -Paulauskas šiurkščiai atkirto: ,,Kai pamatei mane ateinantį, tyčia atsigulei. Gerai, eisiu ir nusižudysiu". Tai pasakęs, piktai trenkė durimis ir išbėgo į lauką. Po to klebonas daugiau jo nebematė. -Po to, vieną vakarą Paulauskas pasiėmė kirvį ir išėjo į savo kaimą. Priėjęs prie vieno namo, su kirviu išdaužė langus ir nubėgo kitur. Pagaliau su kirviu jis atsirado prie gyventojo Ruikos namų. Išmušė langą ir, laikydamas kirvį rankoje, lindo pro langą į vidų, šaukdamas: ,,Aš jus visus tuoj iškaposiu, nepaliksiu ne vieno gyvo. Ruika bijojo, kad Paulauskas neišžudytų jo šeimos, su kirvio ašmenimis keletą kartų rėžė Paulauskui, kuris apalpęs sugriuvo po langu. Ruika tuoj išskubėjo į Šates pranešti milicijai apie šį įvykį. Milicija viską ištyrė, ištardė. Greitoji med. pagalba suteikė Paulauskui paslaugą - sutvarstė tvarsčiais ir nuvežė į Salantų ligoninę. Ten jis tik kitą dieną atgavo sąmonę ir klausė: ,,Ar aš dar gyvas? Kam mane atgaivinote? Aš nenoriu gyventi." Jis tuoj pat griebė tvarsčius, juos plėšė ir po kelių dienų, baisiai šėldamas mirė.
Aldona slepiama pas gimines Kaminskai, pripratę vogti, girtauti, žudyti, bedieviškai gyventi, nenorėjo taisytis. Jie nesijaudino nei dėl savo darbų, nei dėl Paulausko nelaimingos, ankstyvos mirties. Pelenų dieną /Gavėnios pradžioje/ savo namuose jie surengė pramogas: šoko, dainavo, valgė mėsiškus valgius. Dar daugiau. Kaminskienė savo dukrelei Aldonai nuplėšė kryželį nuo krūtinės, kurį jai dovanojo Lenkimų parapijos kunigas altarista, kad vaiduoklis jos nebevargintų. Kaminskienė kryželį numetė ant grindų ir viešai išniekino - trypė su kojomis. Buvo 1954 m. kovo mėnesio pradžia. Kaminskų namus ir juos pačius apstojo naujas vaiduoklis, bet jau nebe siela, o pats velnias. Jis siautėjo iki 1955 m. sausio 6 dienos. Kaminskas Aldoną nuvežė į Rygą pas burtininkus. Tie pasakė: ,,Mūsų burtai čia nieko nepadės. Jai reikia maldos". Toje vietoje, kur nakvojo Kaminskas, vaiduoklis ėmė varginti patį namų šeimininką ir kitus ten nakvojančius. Vargino visus per visą naktį: beldė į sienas, pešė plaukus ir gnaibė. Žmonės stebėjosi ir labai bijojo. Nakvotojų buvo 10. Tada Kaminskas Aldoną nuvežė į Sedą pas kitus savo vaikus, kurie ten gyveno. Po dviejų dienų vaiduoklis ir ten atsikraustė. Ėmė varginti visus to namo gyventojus. Kaminskas turėjo savo dukrą Aldoną pasiimti į namus. Valdžios pareigūnai tiria Vieną vakarą pas Kaminskus susirinko apie 150 žmonių. Vaiduoklis nepaprastai siautėjo: beldė į sieną, ją braižė su nagais, o Aldoną gnaibė. Jos kūne buvo matyti gnybimų žymės. Iš Skuodo atvažiavo apie 40 valdininkų. Buvo ir lietuvis valdininkas Tunėla. Jis pasakė: ,,Čia nieko nėra. Čia niekas nei peša, nei smaugia, nei baldosi." Žmonės jam sako: ,,Atsigulk tik į šitą lovą ir įsitikinsi..." Tunėla nusimetė kailinius ir atsigulė į tą lovą, bet staiga atsisėdo ir sako: ,,Kai galvoji, kad peša, tai ir atrodo, kad tau peša." Ir jis vėl atsigulė. Bet tuoj vėl atsisėdo, jau gerokai išsigandęs. Dairėsi į šalis, po lovą. Jis įtarė, kad kažkas, palindęs po lovą, jį pešioja. Jis atsigulė trečią kartą ir staiga šoko iš lovos, sakydamas: ,,Tikrai peša." Tuo metu vaiduoklis stipriai subeldė į sieną. Atėjo daugiau valdininkų. Jie sakė, kad čia nieko nėra, o žmonės šaukė, kad kažkas yra. Vienas valdininkas žmonėms pasiūlė: ,,Klaupkitės ir melskitės. Čia yra Dievas." -Dievas, ne Dievas. Bet kas gi čia yra ? Išaiškinkite mums,- atsikirto žmonės. Valdininkai labai susirūpino tais įvykiais. Paneigti faktų negalėjo. Jais tikėti jiems taip pat buvo negalima. Tada Nikartas priėjo prie vieno valdininko ir jam sako: ,,Pirma jūs mane žiauriai tardėte. Sakėte, kad aš čia beldžiąs. Dabar gi aš esu čia, kambaryje. Pasakykite, kas gi čia beldžia?" Valdininkas niūriai tylėjo. Tada viena mergina viešai ir piktai suriko: ,,Jeigu velnias mėšluota uodega jums per lūpas brauktų, tai jūs ir tada netikėtumėte?" Valdininkai nežinojo, ką čia reikia daryti? Jie tikriausiai bijojo, kad gali patikėti ne tik susirinkę žmonės, bet ir jų valdžios pareigūnai. Pas Kaminskus kasdieną rinkdavosi vis gausiau žmonių iš plačiausių apylinkių. Valdininkai įsakė žmonėms skirstytis į namus, bet žmonės nenorėjo klausyti ir skirstytis. Valdininkai matė, kad pradėjo kilnoti lovos galą. Lovą užsėdo 4 vyrai. Vaiduoklis girgždančią lovą su 5 vyrais ir gulinčia Aldona pakėlė iki lubų. Tada valdininkai su grasinimais vaikė žmones iš kambario. Jie nutarė patys vieni tirti šiuos reiškinius. Žmonėms išėjus į namus valdininkai su lempa ieškojo vaiduoklio. Jiems einant į daržinę, pro galvas prašvilpė didelis akmuo ir smarkiai trenkė į daržinės duris. Bet niekas nerado jokio nukritusio akmens. Valdininkai sėdo prie stalo lošti kortomis. Staiga vaiduoklis pagriebė nuo stalo kortą, ją suplėšė ir numetė ant stalo. Paskui vaiduoklis taip stipriai trenkė į sieną, kad valdininkai nutarė Aldoną išvežti į Skuodo ligoninę ištirti ir gydyti. Mergaitę vežė su sunkvežimiu. Tai buvo sekmadienio vidurdienis. Nuvažiavus apie kilometrą, sunkvežimis staiga nuvirto į griovį, nors nebuvo nei kelias slidus, nei vairuotojas išgėręs. Žmonės šį apvirtimą laikė nuostabiu įvykiu.
Aldonos tyrimai ligoninėje Kai Aldona atsidūrė ligoninėje, tai vieną dieną dar buvo ramu. Po to ir čia vaiduoklis pradėjo belsti į tą langą, prie kurio gulėjo Aldona. Žmonės klausė, kas čia pradėjo belstis? -Dvasia atsivijo mane - paaiškino Aldona palatoje esantiems ligoniams. Vėliau vaiduoklis įsikraustė į palatos vidų. Ėmė belsti į sieną, į lovą. Pradėjo kitus ligonius pešioti už plaukų, kilnoti lovas, gnaibyti. Ligoniai pradėjo labai baimintis. Atėjo gydytojai ir felčeriai. Vaiduoklis pešiojo jiems barzdas ir plaukus. Kai vienas felčeris atsigulė į lovą, vaiduoklis tą lovą pakėlė, pasiūbavo ir felčerį išmetė ant grindų. Buvo pakviesta milicija. Jie čia nieko negalėjo padaryti. Aldoną atskyrė nuo kitų ligonių ir paguldė į vienutę. Ją tyrė ir gydė. Po 3 savaičių nusprendė ją išvežti į Maskvą tyrimams. Tačiau tėvas Kaminskas užprotestavo: ,,Neleisiu savo dukros iš čia išvežti. Jūs netirsite, bet išvežę nužudysite". Dukterį jis parsivežė į namus. Pas Kaminskus atvažiavo iš Klaipėdos kun. Bronius Burneikis. Jis su vargonininku Rimkumi ten išbuvo visą naktį. Vaiduoklis per naktį labai beldėsi į sieną, skaudžiai gnaibė mergaitę Aldoną. 5 kartus ją smaugė. Buvo baisu žiūrėti į smaugiamą mergaitę. Jai ėjo putos iš burnos, buvo matomos smaugimo žymės. Vaiduoklis ją smaugė, smaugė su metaliniais stripais ir vėl paleido. Tada mergaitė atsigavo. Tėvai mėgino jai padėti, bet nieko negalėjo padaryti. Kunigui Br. Burneikiui vaiduoklis du kartus smarkiai patempė už plaukų. Kunigas dėl to labai išsigando ir išbalo. Kai vaiduoklis pradėjo braižyti su nagais lovą ir gnaibyti Aldoną, vyrai išėmė iš lovos čiužinį, patiesė ant grindų, ant jo paguldė mergaitę, o patys, apie 15 žmonių sustojo aplinkui ir žiūrėjo, ką dabar vaiduoklis darys? Ant lubų pasigirdo žingsniai, po to pro lubų kampą praėjo ir pradėjo per sieną čiuožti žemyn. Nučiuožęs žingsniavo į mus. Tai mes girdėjome, bet nematėme, o Aldona sakė: ,,Aš matau juodą šešėlį". Vaiduoklis palindo po grindimis ir iš ten pradėjo pešioti čiužinį, nagais braižė grindų apačią ir gnaibė mergaitę Aldoną, nors ji buvo užklota antklode. Po to vaiduoklis ėmė nuo stalo valgomus daiktus: bulves, kiaušinius, juos svaidė į krosnį, į sieną, kai kam net į kaktą, ypač tiems, kurie juokėsi. Nematoma ranka paėmė nuo stalo lėkštę su sriuba, ją nešė ir sudaužė į sieną. Vaiduoklis pradėjo iš Kaminsko kišenės ištraukinėti pinigus. Niekur negalėjo jų paslėpti: surasdavo ir paimdavo. Kartą pavakare Aldona išėjo prie šulinio ir pamatė seną, nepažįstamą moteriškę su juodais drabužiais apsirengusią. Ji parodė Aldonai pinigus ir pasakė: ,,Tai tavo tėvo pinigai. Jis jų negaus: jie paimti už skolą. Tai pasakiusi moteriškė staiga dingo. Pašnekesys su banko direktoriumi Vaiduoklis pas Kaminskus siautėjo apie metus laiko. Buvo daug įvairiausių ir keisčiausių įvykių. Juos matė žmonės iš plačiausių apylinkių per 1954 m. Visi kaip vienas pripažino, kad tai buvo įdomūs, neįprasti ir materialiai neišaiškinami reiškiniai. Kunigas Vladas Šlevas prisiminė: ,,Man dirbant Endriejave, pas mane atvažiavo iš Vilniaus banko direktorius. Jis domėjosi tais įvykiais pas Kaminskus ir prašė smulkiai papasakoti. Kai papasakojau, tai jis pareiškė: ,,Būtų įdomu pačiam pamatyti, patirti". Jam patariau: ,,Paimkite lengvą mašiną, pasikvieskite kelis aukštus valdžios pareigūnus, medicinos darbuotojus, kelis mokslininkus ir ištirkite ten, vietoje. Juk tai labai įdomus ir retas reiškinys. -Taip, taip,- atsakė banko direktorius. Vilniuje buvo net keli posėdžiai dėl to įvykio. Niekas nežino, ką daryti? -Tai kodėl neatvažiavo ištirti?- klausė kunigas. -Bijo,- atsakė direktorius. Jei išaiškės, kad čia tikrai yra kažkas antgamtiško, tai materializmui būtų per kelnes. Man atrodo, kad ten kažkas yra. Kunigo ir banko direktoriaus pokalbis oficialiai tuo ir pasibaigė. Iš Vilniaus niekas neatvažiavo ištirti įvykių pas Kaminskus. 1954 m. kovo mėn. ,,Komjaunimo tiesoje" pasirodė feljetonas, kuris visus įvykius pas Kaminskus pavertė paprasta apgaule. Šią apgaulę sugalvojęs kunigas ar kas kitas, kad pasipelnytų ir religiniais prietarais toliau dumtų žmonių akis. Jei šie įvykiai buvo kunigų sugalvoti, tai kodėl per ištisus metus neišaiškino kaltininkų ir nenubaudė jų nei valdžios pareigūnai, nei gydytojai, nei visagalis saugumas? Reikia užbaigti pasakojimą apie įvykius pas Kaminskus. Skaitytojui įdomu, kuo tie įvykiai baigėsi. Nemalonumams ilgai užsitęsus Kaminskas pasiryžo pasitaisyti. Neramus gyvenimas jam pasirodė nebepakenčiamas. Į 1954 m. pabaigą jis pasikvietė į savo namus vienuolį kunigą Škikūną, Pievėnų kleboną. Vyskupo įgaliotas kunigas meldėsi, aukojo šv. Mišias, Kaminskai ėjo išpažinties, darė įžadus. 1955 m. pradžioje vaiduoklis visai atstojo ir Kaminskų niekados nekamavo. Kaminskų šeima tapo gera, padori, religinga ir pavyzdinga. Pradėjo dažnai lankyti bažnyčią ir priimti kleboną, bažnyčios tarnus per kalendą.
