Pakelkime akis į Kalėdų žvaigždę
Vienos gražiausių Lietuvos bažnyčių - Vilniaus Šv. Pranciškaus Asyžiečio, labiau žinomos kaip Bernardinų - klebonas Arūnas Pranciškus Peškaitis, be kitų savo darbų, turi ir dar neįprastą misiją - lanko nuteistuosius iki gyvos galvos. Lukiškių kalėjimo kalinius jis lanko jau daugiau nei pusantrų metų, o nuo šio rudens Vilniaus archivyskupas metropolitas kardinolas Audrys Juozas Bačkis Arūną Pranciškų Peškaitį oficialiai paskyrė nuteistųjų iki gyvos galvos kapelionu.
- Esate ir taip be galo užimtas žmogus. Kaip kilo mintis imtis nuteistųjų iki gyvos galvos sielovados?
- Mane pakvietė Lukiškių kalėjimo psichologas Romas Radzevičius. Pas jį ateidavo grupelė nuteistųjų iki gyvos galvos, tai jie, pasirodo, girdėjo mane kalbant per radiją, matė per televiziją ir panoro su manimi susipažinti.
Žinia, kad kviečia susitikti su žmonėmis, kurie padarę labai sunkius, žiaurius nusikaltimus, mane labai sukrėtė. Iki tol niekada nebuvau buvęs kalėjime. Tas pirmas susitikimas, sakyčiau, buvo lemtingas. Pamačiau, kad tai yra žmonės, o ne monstrai, kaip dažnai juos piešia žiniasklaida. Tai žmonės, kartais aplinkybių, kartais savo netikusio pasirinkimo pastumti į tokį kelią ir negalvodami nuėję tuo keliu.
Tai man buvo visai nauja patirtis. Jie visi prisistatė man sakydami "nuteistasis iki gyvos galvos toks ir toks". Ir man nejučia išsprūdo: "O aš - nuteistasis iki gyvos galvos šioje Žemėje - Arūnas". Juk mes iš tikrųjų visi "nuteisti iki gyvos galvos" šioje Žemėje. Tuomet pajutau, jog užsimezgė ryšys.
Nuteistieji iki gyvos galvos yra ypatingas kontingentas - jie neturi realios perspektyvos išeiti į laisvę. Nors po 20 metų jie turi galimybę prašyti malonės, tačiau malonė ir lieka malone... Tuo tarpu nuteistasis ne iki gyvos galvos žino tą ribą, kada jis vėl grįš į laisvę. Dalis tų nuteistųjų iki gyvos galvos kovoja, nes mano, kad yra nuteisti neteisingai, kad gavę per didelę bausmę, tačiau kiti jau susitaikę ir neišvengiamai nagrinėja savo gyvenimą. Todėl tarp šių nuteistųjų yra daugiau pripažįstančių savo kaltę ir apmąstančių savo gyvenimą. Toks nuteistasis visą laiką gyvena labai mažoje kameroje, pats su savimi kalbasi, ginčijasi, mąsto, jis negali išeiti kaip mes prasiblaškyti ar susitikti su draugais... Kai visą tai pamatai, toji patirtis sukrečia. Tačiau po to susitikimo pas nuteistuosius dar ilgai nenuėjau. Grįžęs pasiūliau parapijos žmonėms, kad jie surinktų knygų kalėjimo bibliotekai, kuri yra skurdoka, o ir knygų turinys beveik vienodas - detektyvai, nuotykių literatūra. Parapijiečiai labai noriai atsiliepė į mano prašymą ir mes jiems surinkome daug klasikinės, dvasinės literatūros. Tas knygas nuvežiau, susitikau su daugiau kalinių. Vėliau jie parašė laiškų, dėkodami už tas knygas. Tuomet aš supratau, kad neturiu teisės va taip pradėti ir pamesti. Pasikalbėjau su kalėjimo vadovybe, ji labai apsidžiaugė mano pasiūlymu. Ir aš pradėjau pas juos vaikščioti. Mane labai sujaudino, kad pernai, kai mirė abu mano tėvai, jie meldėsi už mane... Misija sunki, bet man labai svarbi, kaip privilegija. Evangelija sako: "Ką padarėte vienam iš tų mažiausiųjų - man padarėte". O šalia visų mažiausiųjų yra išvardinti ir kaliniai.
- Jūs tikite, kad galima prisibelsti į tokius žiaurius nusikaltimus padariusių žmonių širdis?
- Pirmiausia - aš tikiu Dievu. O iš to tikėjimo ir kyla įvairiausios misijos. Aš tikiu, kad man yra duota galimybė prakalbinti tuos žmones. Kiekvieno iš tų žmonių gyvenimo istorija skirtinga, labai skiriasi mąstysena, skirtinga jų būtis. Ir, žinoma, jei aš nematyčiau jokios perspektyvos, netikėčiau, jog jie pasikeis, tai aš, ko gero, ten ir nevaikščiočiau. Bet nėra Žemėje žmogaus, kuris nesikeistų arba neturėtų galimybės keistis. Krikščionybė kalba apie meilę - tai kito žmogaus priėmimas, net jei tai žeidžia, sukelia kančių.
- Ar nemanote, jog nuteistieji nori su Jumis bendrauti, nes esate "žmogus iš laisvės"? Na, tiesiog savanaudiškais tikslais - laikas greičiau prabėga. Ne dėl to, kad jie bandytų surasti Dievą, atgailauti... Ar tai duos kokį nors rezultatą?
- Net jei toks jų tikslas ir būtų, tai manęs negąsdina. Žmogus nori bendrauti. O kol jis nori bendrauti, tol yra viltis, kad jis keisis. Kiek jis tą kitą žmogų girdi, kiek jį priima - tiek. Tačiau kad ir po truputį bendraudamas su kitu, žmogus keičiasi. O kita vertus, ten yra nemaža dalis žmonių, kurie visai nenori nė su niekuo bendrauti. Jie yra gilioje depresijoje ir nebeturi jokios vilties. Štai tie žmonės mane labiausiai jaudina. Jie neturi jokio pasirinkimo, tad rūpestis jais turėtų būti ypatingai padidintas.
Europos Sąjungoje yra vykdoma daug programų, kur bausmė nusikaltusiajam yra suprantama kaip laisvės atėmimas. Tačiau ta bausmė turėtų būti vaisinga ir sudaranti sąlygas žmogaus keitimuisi. Tad ir mano ėjimas į Lukiškių kalėjimą, pas nuteistuosius, turi prasmę. Ir nesvarbu, kokį tikslą turėtų kaliniai. Tarp jų yra ir tokių, kurie atgailauja - ir labai intensyviai. Jie man sako, kad nežino, kaip elgtųsi, jei būtų laisvėje. O bendraujant, kaip minėjau, atsiskleidžia žmogus, jo intencijos. Tie, kurie tiesos ieško, yra ta dirva, kur Dievo žodžio sėkla sudygsta. O rezultatas tai čia menkai apčiuopiamas. Aš manau, kad tai nėra esminis dalykas. Ateityje, galvoju, ir Kalėjimų departamentas pasiūlys daugiau įvairiausių socialinių ir kitokių programų. Galiausiai ruošiamasi pastatyti naują kalėjimą, kur gyvenamoji aplinka bus visai kitokia. Galbūt Viešpats subrandins tam tikrus vaisius ir mano misija nebus beprasmė. Tokiuose darbuose mes nesiorientuojam į konkretų rezultatą - mes matom žmogaus keitimąsi, liudijam jį ir tikimės.
- Sakote, nuteistieji iki gyvos galvos kritę į depresiją, nebeturi vilties. Tačiau grįžkime į laisvę. Dabar žmonės irgi nuolat gąsdinami įvairiomis "nelaisvėmis" - krize, bedarbyste... Adventas, o susikaupimas toks slegiantis, neramus. Ir Kalėdų daugelis laukia su baime...
- Kiekviena krizė yra išbandymas, iššūkis. Tiek tautai, tiek žmogui. Iššūkis, kai tu turi suvokti, jog esi kviečiamas jį priimti. Tu būsi brandesnis, būsi kitoks po tos krizės. O juk visą gyvenimą mes bręstame, tačiau ar bręstame be krizių? Juk susidūrę su kliūtimis, slenksčiais, mes juos peržengiame ir tampame kitokie. Žmogus visada turi viltį, jei jis mąsto ir nežiūri tik sau po kojomis. Žmonės sako: "Kalėdų žvaigždė". Gal ir banalus jau tapo toks pasakymas, tačiau žvaigždė mus ir prašo pakelti akis aukštyn.
Adventas, laukimas ateinančio į mus Viešpaties - manau, būtent tas laikotarpis pasitikti krizę yra geras, nes nukreipia mūsų žvilgsnius į tą, kuris ateis ir kuris bus su mumis krizės metu. Ir duobėje, jei ten atsidursim...
- Kita vertus, ir mūsų valdžios vyrai kalba daug negalvodami, ką ir kaip jie kalba. Sakau taip ne dėl tų faktų, kuriuos jie mums pateikia, bet dėl būdo, kaip jie tai daro. Jų kalbėjimas yra gąsdinantis, nes nuolat kartojamas žodis "krizė" ir kad bus blogai ir dar blogiau, nei mes galvojame. Tame kalbėjime aš nematau solidarumo. Nėra žmogaus, kuris pasakytų: "Mes kartu įveiksime tuos sunkumus, štai tas ir tas jau padaryta, ateityje, jei būsime visi kartu, bus geriau". Dabar kalbama labai buhalteriškai: "Surinkti biudžetą". Kas tas biudžetas man, paprastam žmogui? Niekas nepaaiškina, kas pasikeis, jei tas biudžetas nebus surinktas. Ar toks kalbėjimas dar labiau neatitolina žmogaus nuo valstybės, kuri renkasi tą biudžetą sau? Taigi suraskime tą kertelę savo širdyje, kur mes esame sustoję, kur mes kitokie, kur esame su Dievu, kur Dievas negali be mūsų, ir pabandykime pasimelsti. Net ir tie, kurie ne visai tikintys... Gal ir jie gali paklausti tyloje: "Dieve, Tu esi?"Aš žinau daug atvejų, kai nuo tokio paprasto klausimo žmogui atsiveria visai kitoks buvimas, jis visai kitomis akimis pamato šalia savęs esantį... Gal šį kartą per adventą, duodami elgetai pinigėlį, nenulėkime neatsisukdami. Nepagailėkime tų poros minučių, stabtelėkime ir pasakykime kokį žodelį tai močiutei... Kartais tokie poelgiai įprasmina visos dienos darbus...
- Ačiū už pokalbį.
Kalbėjosi Aurelija Žutautienė
