Virginija GRIGALIŪNIENĖ
Palaikų pervežimu užsiimanti laidojimo firma prieš porą dienų į gimtinę parvežė tris cinkuotus karstus. Juose - Ukmergės gyventojai Gintaras Valys (38 m.), Viačeslavas Mikulinas (32 m.) ir Aurelijus Girnys (28 m.). Šie trys vyrai sausio 13-ąją išsiruošė į Vokietiją pirkti nenaujų automobilių, o praėjusios savaitės pradžioje, antradienį, buvo rasti negyvi V. Mikulinui priklausančiame automobilyje "Volkswagen Transporter", stovėjusiame netoli Šteinbergo miesto esančioje nemokamoje automobilių stovėjimo aikštelėje.
Nusinuodijo dujomis
Į jau kelinta para toje pačioje vietoje stovintį užsieniečių autobusiuką atkreipė dėmesį kelio darbininkai, tomis dienomis darbavęsi minėto Vokietijos miesto aplinkkeliuose. Kelininkai nusprendė žvilgterėti, ar mikroautobuse kas nors yra. Pro tamsintus stiklus vos buvo galima įžiūrėti salone gulinčius kelis žmones, apsiklojusius miegmaišiais. Automobilio durelės buvo užrakintos. Pabeldus į lango stiklą nė vienas iš viduje buvusiųjų net nesujudėjo, neatsiliepė. Tuomet kelininkai dėl visa ko nusprendė iškviesti policijos pareigūnus.
Atvykę policininkai išdaužė vairuotojo durelių stiklą, o viduje aptiko tris jokių gyvybės ženklų nerodančius vyriškius. Dar buvo iškviesta greitoji pagalba, bet medikų pagalba jau buvo nereikalinga. Vėliau buvo nustatyta, kad visi trys vyrai negyvi automobilyje pragulėjo mažiausiai keturias paras... Kilo įtarimas, ar tik šie vyriškiai nebus apsinuodiję dujomis, mat salone buvo rastas tuščias dujų balionas. Jomis, kaip vėliau paaiškės, būdavo šildomasi (automobilio langai buvo uždaryti, tad viduje deguonis galėjo išdegti, o iš baliono toliau besiskverbusios dujos vyrus mirtinai apnuodyti). Tokią išvadą vėliau patvirtino mirusiųjų skrodimą atlikę teismo medicinos ekspertai.
Iš salone rastų dokumentų buvo galima spręsti, kad tragiška žūtis ištiko tris lietuvaičius iš Ukmergės. Kurį laiką pareigūnai nesiryžo šios baisios naujienos pranešti artimiesiems, nes siekė įsitikinti, kad rastieji asmens dokumentai tikrai priklauso žuvusiesiems. Kai nežinia kur pradingusių trijų lietuvių buvimo vieta pradėjo domėtis Lietuvos ambasada Vokietijoje, tapo aišku, kad tai tikri duomenys.
Kadangi, kaip minėta, mikroautobusiukas buvo užrakintas iš vidaus, o prie žuvusiųjų rasti ir jų dokumentai, ir turėtieji pinigai, ir kiti asmeniniai daiktai, pareigūnai atmetė tikimybę, kad lietuviai galėjo tapti smurto ar plėšikų aukomis.
Į užsienį išginė bedarbystė
Kaip "Akistatos" žurnalistei pasakojo žuvusiuosius pažinoję Ukmergės gyventojai Germantas Čereška bei Rimas Pupelis, visi trys dujomis apsinuodiję ukmergiškiai gimtinėje nesurado bent pusėtinai apmokamo darbo, todėl prieš kurį laiką ėmėsi nenaujų automobilių perpardavimo verslo. Bene ilgiausiai - nuo Nepriklausomybės paskelbimo - tuo vertėsi Viačeslavas Mikulinas. Jis į Vokietiją dažniausiai vykdavo su keleriais metais jaunesniu, nuo vaikystės laikų pažįstamu Aurelijumi Girniumi. Ukmergėje daug kas turi tokį verslą (prekiauja iš Vakarų Europos atgabenamais nenaujais automobiliais), tad panašioje srityje besidarbuojantys vyrai vieni kitus neblogai pažinojo, prireikus vieni kitiems paskolindavo pinigų, pagelbėdavo patarimais. Beje, Gintaras Valius su Viačeslavu Mikulinu ir Aurelijumi Girniumi susipažino visai neseniai (anksčiau Gintaras turėjo kitą verslo kelionių kompanioną, tokį Saulių) ir į paskutinę savo gyvenimo kelionę išsiruošė kaip tik su šiais vyrukais.
Nespėjo nė atsisveikinti
Gintaras Valys, anot jo motinos, iki paskutinės akimirkos tiksliai nežinojo, ar vyks į tolimą kelionę. Sūnus motinai esą buvo prasitaręs, jog draugai nelabai norėtų keliauti trise, mat automobilyje trims nelabai užtektų vietos nakvoti, tačiau Gintaras tiesiog veržte veržėsi į mirtį - labai prašėsi priimamas... Kad jį paima, Gintaras sužinojo iki kelionės likus vos porai valandų. Reikėjo skubiai susiruošti, susikrauti būtiniausius daiktus, tad Gintaras - kaip niekada iki tol - neturėjo laiko užsukti pas motiną atsisveikinti... Beje, Gintaras, kaip prisiminė Angelė Valienė, išvažiuodamas į tokią kelionę visada nuvažiuodavo ir prie tėvo bei prieš ketverius metus tragiškai gyvenimą baigusio brolio kapo, o šįkart neturėjo kada...
- Jei ne sunkus gyvenimas, jei ne bedarbystė, sūnus būtų ramiai dirbęs gimtinėje ir niekur nelakstęs, - braukė ašaras Angelė Valienė. - Jis stengėsi dėl šeimos, dėl dviejų mažamečių dukryčių - šeštokėlės Agnytės ir pirmaklasės Mintautės... O kaip mylėjo, kaip puikiai sutarė su žmona Loreta... Jis nuolat kažką darė, tvarkė, dirbo - vis bėgte ir bėgte... Taupiai gyvendami, kartu su žmona susitaupė trijų kambarių butui, nusipirko naujus baldus. Atrodė, ko daugiau bereikia...
Pasak Angelės Valienės, išvykęs į užsienį sūnus dažnai skambindavo tai žmonai, tai jai, motinai. Motina sakė girdėjusi, kad marti Loreta, sužinojusi, jog vyras (Angelės sūnus) nakvojąs su draugais automobilyje, primygtinai prašė to nedaryti - pasiieškoti viešbučio, bet Gintaras esą patikino, jog visiems trims kartu - smagiau, be to, daug pigiau.
Ketvirtadienio pavakarę Gintaras kalbėjosi telefonu su Loreta, užsiminė jau nusipirkęs kelis automobilius, taigi po dienos kitos žadėjo pajudėti namų link. Kitą dieną, penktadienį, Loreta, tarsi ką negera nujausdama, vyrui paskambino pati, tačiau jo telefonas neatsakė. Maža kas - gal esąs "ne ryšio zonoje", gal išsikrovęs akumuliatorius... Tačiau vyras neatsiliepė nei tą, nei kitą dieną. Sunerimusi Loreta susisiekė su Gintaro bendrakeleivių žmonomis (Viačeslavas turėjo draugę), tačiau ir šios, vydamos šalin juodas mintis, prisipažino niekaip negalinčios su jais susiskambinti.
Angelė Valienė apie sūnaus žūtį sužinojo dar po kelių dienų - kai šiurpūs įtarimai pasitvirtino. Ir tik tada, kai dukra parūpino visų reikalingų medikamentų...
Nelaiminga sausio 13-oji?
Mažoji Greta Girnytė (vasario 21 dieną jai sukaks dveji metukai) dar nelabai suvokia, kokia baisi nelaimė užgriuvo namus... Ji, vargšelė, greičiausiai net neprisimins tėčio gyvo... Užtat Gretos sesutė, pirmaklasė Benita, išgirdusi apie tėvelio žūtį, netektį išgyvena ypač skaudžiai... Be galo sunku ir našle likusiai Ingridai Girnienei (27 m.), tiek daug su vyru Aurelijumi planavusiai ir taip netikėtai su gražiomis svajonėmis turėjusiai atsisveikinti...
Šaltkalvio profesiją įgijęs Aurelijus anksčiau buvo išvykęs dirbti į Norvegiją. Ten nebuvo jokių didesnių problemų. Bene prieš pusmetį vyriškis ėmėsi nenaujų automobilių perpardavimo verslo (šeimoje, kaip minėta, auga dvi mažametės dukrelės, žmona kol kas nedirba - prižiūri mažąją, tad pinigų labai reikėjo). Šiemet tai buvo pirmoji Aurelijaus kelionė į Vokietiją.
Išlydėdama vyrą į tolimą kelionę Ingrida Girnienė sakė nuolat jam primindavusi saugotis vagių, plėšikų, būti atsargiam kelyje, juolab žiemos metą. Moteris sakė niekada nepagalvojusi, kad vyrą gali ištikti tokia netikėta mirtis, kad reikia saugotis kiekvieną minutę, kiekvieną akimirką... O gal vyrus pražudė kelionės pradžiai pasirinkta nelaiminga diena, sausio 13-oji? Netekties išvarginta moteris sakė apie jokius prietarus nebenorinti galvoti - vis tiek vyro jau neprikelsi...
"Teks misti duona ir bulvėmis..."
- Norėdami, kad sūnaus palaikai būtų pargabenti į Lietuvą, kaip ir kitos šeimos, turėjome iš po žemių iškasti 4 000 litų, - "Akistatos" žurnalistei verkdami pasakojo trečiojo žuvusio ukmergiškio, Viačeslavo, tėvai Nadiežda ir Ivanas Mikulinai (Viačeslavas buvo jauniausias iš keturių vaikų). - Niekas nenorėjo skolinti - juk esame seni - turbūt bijojo, kad numirsime, skolos taip ir nesugrąžinsime... Stengėmės iš paskutiniųjų, pasižadėjome sau valgyti duoną ir bulves - kad tik amžiną atilsį sūnus ilsėtųsi tėviškėje...
Senieji Mikulinai - silpnos sveikatos, ypač prastai jaučiasi sunkia liga sergantis tėvas. Viačeslavas, anot motinos, išvykęs į užsienį kasdien paskambindavo ir teiraudavosi, kokia abiejų sveikata, ar viskas gerai. Kai per radiją pranešė, jog Vokietijoje rasti trijų dujomis apsinuodijusių lietuvių kūnai, Nadieždai lyg kas būtų širdį kiaurai pervėręs... Ji net nenorėjo girdėti ašaras vos tramdančio vyro paguodos žodžių, esą gal tai tik atsitiktinis sutapimas. Kaip bebūtų gaila, nuojauta neapgavo...
Viačeslavas Mikulinas šeimos nebuvo sukūręs, tačiau turėjo artimą draugę Editą, vienos Ukmergės įmonės buhalterę.
Nadiežda ir Ivanas Mikulinai negalėjo atsidžiaugti, koks jų jaunėlis buvo darbštus, paslaugus, draugiškas, kiek daug jiems, metų ir ligų išvargintiems, padėdavo. Tiesa, kelionės į užsienį jam esą toli gražu ne visada baigdavęsi laimingai - Viačeslavas keliskart buvo apvogtas, kartą prarado automobilį, pasitaikė, kai nupirko prastus automobilius, todėl patyrė nemenkus nuostolius... Tačiau rizikingos ir gana pavojingos veiklos vyriškis nesiruošė atsisakyti, nes kito pragyvenimo šaltinio neturėjo, o tekintojo darbas (tokia buvo Viačeslavo profesija) Ukmergėje, kai kadaise dirbo "Vienybės" bendrovėje, buvo labai menkai apmokamas... Per paskutinįjį pokalbį Viačeslavas tėvams užsiminė nusipirkęs tik vieną automobilį - dar kelis tikėjosi susirasti artimiausiomis dienomis.
Ukmergiškiams užsienyje nesiseka
Nors visi trys žuvusieji ukmergiškiai buvo apsidraudę, galimas dalykas, jų artimiesiems nebus išmokėta nė lito. Pasirodo, dujų balionas, kuris buvo laikomas automobilio salonui šildyti, buvo ne tos paskirties. Kitaip sakant, šildymo įranga nebuvo originali. Na, o jei paaiškės, kad Lietuvoje oficialiai nedirbę vyrai neturi reikiamo darbo stažo, jų vaikams nebus mokamos ir našlaičių pašalpos.
Išgirdę apie tragišką trijų ukmergiškių žūtį Vokietijoje, Ukmergės miesto gyventojai prisiminė ir daugiau kelionių, kurios darbo ieškojusiems ar kokiu nors verslu bandžiusiems užsiimti kraštiečiams baigėsi mirtimi. Itin skaudi netektis beveik prieš dešimt metų irgi ištiko trijų Ukmergės gyventojų šeimas. Trys darbštūs ir dori vyrai išvyko verslo reikalais į Rusiją, tačiau namo nesugrįžo - buvo sušaudyti vietos banditų.
