Virginija GRIGALIŪNIENĖ
Panevėžio rajone, Kurmėnų kaime (Naujamiesčio sen.), gyvenantis Andrius Skara (27 m.) teisiamųjų suole jau buvo sėdėjęs už vagystę, plėšimą bei piktybinį chuliganizmą. Nors kalėjimo duonos sočiai prisiragavo, ji, matyt, patiko. Mat išėjęs į laisvę, nevedęs vyrukas greitai nusikalto vėl.
Protą aptemdė stiprus alus?
- Nuo pat ryto pas tokį Jakubauską gėriau alų, - teismo posėdyje aiškinosi A. Skara. - Kai galva apsisuko, prisiminiau, jog Pakalniškiuose gyvenantis Albinas Želnys mane neseniai apkaltino vagyste. Va ir sugalvojau nueiti pas jį dėl to pasiaiškinti...
Į Albino Želnio namus nekviestas svečias įsiveržė be galo supykęs, spausdamas kumščius... Ir tiesiai šviesiai pareikalavo šimto litų. Toks esą būsiąs atlygis už... šmeižtą! Iš kur žmogelis tiek daug pinigų paims ir, kita vertus, kodėl turėtų juos kažkokiam alkoholikui atiduoti!
Tačiau atėjūnas nieko nenorėjo girdėti. Nesulaukęs šimtinės, jis ėmė grasinti gyvų nepaliksiąs ne tik Albino, bet ir jo sugyventinės. Baimindamiesi smurto, Albinas ir jo moteris, Monika Vidutė Selvestravičienė, nusprendė gintis iki paskutinių jėgų: vienas į rankas griebė šakes, antras - grėblį...
Supratęs, kad ginkluotų senolių lengvai neįveiks, chuliganas išbėgo lauk ir plytgaliu išmušė trobos langą. Tada, šūktelėjęs sukelsiąs gaisrą, atsinešė iš tvarto šiaudų ir spragtelėjo žiebtuvėlį... Tie šiaudai, laimė, buvo drėgni, todėl niekaip neįsidegė.
Kol nenaudėlis taikėsi rūkstančius šiaudus pro išdaužtą langą įmesti į kambarį, Albino sugyventinei pavyko iš trobos pasprukti. Albinas liko namie, tikėdamasis bet kokia kaina savo turtą apginti.
Galiausiai A. Skara nurimo ir... pareikalautą sumą dvigubai sumažino. Girdi, dedi ant stalo penkiasdešimtinę "ant alaus", ir išeinu. Albinas teturėjo saują metalinių litų - tiko ir šie... Kai niekšas išsinešdino, žado neatgaunantis žmogelis iškart kreipėsi į policiją.
Teismo posėdyje A. Skara labai nenoriai pasakojo apie savo nuodėmes Pakalniškiuose. Girdi, buvęs labai girtas, visko nepamenąs. O trobos langus esą išbarškinęs visai ne dėl to, kad planavęs namą padegti, o vien iš pykčio, kai su šakių kotu gavęs per kuprą. Tačiau teismas tokį pasiaiškinimą įvertino tik kaip bandymą išvengti atsakomybės.
A. Skara buvo pripažintas esąs kaltas dėl turto prievartavimo pavartojant smurtą (LR BK 181 str. 2 d.) ir nuteistas pusketvirtų metų kalėti. Beje, teismas pasiūlė, kad nukentėjusysis trobos savininkas pareikštų ir civilinį ieškinį (už sugadintą turtą), tačiau, baimindamasis keršto, A. Želnys savo skriaudikui turtinių pretenzijų atsisakė.
Turtą prievartavo... keturiolikmetis!
Kita turto prievartavimo istorija - dar graudesnė: už turto prievartavimą, pavartojant fizinį smurtą, į teisiamųjų suolą teko sėstis keturiolikos metų panevėžiečiui, vienos šio miesto vidurinės mokyklos septintokui Tautvydui Ch.
Viena iš Tautvydo aukų - jo klasės draugas Žilvinas (vardas pakeistas). Vieną dieną darbų mokytojas Žilvinui ir kitam bendraklasiui davė 20 litų, prašydamas miesto parduotuvėje nupirkti cukraus. Vaikai nebūtų vaikai - eidami pro sporto salę jie tyčia kitiems pasisakė, kad šiuos pinigus iš mokytojo pavogė. Tai nugirdęs Tautvydas Ch. bemat atsidūrė prie "vagišiaus" Žilvino ir... pareikalavo duoklės - kad šis iš tų 20 litų "pavogtų" pinigų 15 litų atiduotų jam! Žilvinas surimtėjo - paaiškino, kad tai buvo tik pokštas. Tautvydas, aišku, labai įsižeidė ir už apgaulę pareikalavo atgailos - 15 litų.
Žilvinas, aišku, jokių pinigų nesiruošė duoti. Tada ir prasidėjo baisus teroras: Tautvydas bendraklasį ėmė persekioti, nutaikęs progą kitų moksleivių akivaizdoje vaiką primušdavo, ėmė grasinti padarysiąs "dar blogiau". Antai vieną vakarą, po klasės žiburėlio, Tautvydas mokyklos kieme Žilvino tykojo su peiliu rankose! Kruvino incidento pavyko išvengti tik todėl, kad berniuką iki namų palydėjo klasės auklėtoja... Tačiau nors ši ir buvo informuota apie klasės draugų nesutarimus, nors ir matė mėlynes ant Žilvino veido, kažkodėl nesiėmė jokių priemonių chuliganą sudrausminti... Ir tik tuomet, kai Žilvino tėvai ėmė įtarti kažką negera (vaikas apie patiriamą smurtą stengėsi nutylėti, nes baiminosi dar didesnio smurto), kreipėsi į mokyklos vadovybę. Pasirodo, jaunasis reketininkas reikalaujamą pinigų sumą didino vos ne kiekvieną dieną ir ji jau siekė 100 litų!
Teismo posėdyje Tautvydas Ch. gynėsi neraudonuodamas: jis, girdi, tądien turėjęs 22 litus, kurie paslaptingai pradingę. Tad kai Žilvino rankose pamatęs tiek daug pinigų, nusprendęs, kad tai iš jo kuprinės pavogti litai, dėl to ir reikalavęs juos atiduoti. Tačiau tokia teisiamojo versija buvo iškart paneigta - neatsirado nė vieno liudytojo, girdėjusio, kad nepilnametis tądien būtų skundęsis, jog pradingo jo pinigai.
Tautvydas Ch. buvo teisiamas ir už kitą nusikaltimą - mažamečio apiplėšimą. Nedraugiškai nusiteikęs Tautvydas slampinėjo vieno Molainių gatvės daugiabučio laiptinėje tol, kol išvydo namo grįžtantį mažą berniuką. Jį sustabdęs pareikalavo duoti pasimatuoti madingą (brangią) kepuraitę. Vaikas nedavė, tai šis vienuolikmečiui prieš nosį kyštelėjo peilį... Nors ir labai išsigando, berniukas nenorėjo kepuraitės atiduoti. Tada chuliganas pagrasino nutempsiąs jį į rūsį, pririšiąs prie medžio...
Kepuraitė netrukus atsidūrė Tautvydo rankose. Be to, plėšikas dar apieškojo mažamečio kišenes - pasisavino raktų pakabutį bei važiavimo bilietą. Tėvams buvo liepta pasisakyti, kad kepuraitę pametęs...
Įžūlus išpuolis labai smarkiai paveikė mažametį nukentėjėlį: vaikas pasidarė neramus, be galo jautrus ir nervingas, išsivystė kalbos sutrikimų.
Teisme Tautvydas Ch. ir vėl gynėsi: tvirtino, jog mažametis savo kepuraitę jam atidavęs gražiuoju; neigė grasinęs peiliu - su šiuo įrankiu laiptinėje jis atseit tik žaidęs, neturėjęs jokių piktų kėslų!
Paskaitę keturiolikmečio teisiamojo charakteristiką teisėjai pakraupo - joje buvo vardijamos vien neigiamos nepilnamečio savybės...
Teismas keturiolikmetį pripažino esant kaltą dėl dviejų sunkių nusikaltimų (turto prievartavimo bei plėšimo) ir nuteisė... trejų metų laisvės atėmimo bausme, jos vykdymą tokiam pačiam laikotarpiui atidedant. Be šios bausmės, jaunajam nusikaltėliui buvo apribota laisvė - nurodyta dvylika mėnesių nuo 9 valandos vakaro iki 7 valandos ryto sėdėti namuose.
