Petras VENCLOVAS
I
Artinosi rugsėjis. Nida po vasaros šėlsmo tuštėjo, rimo, gatvėse kur ne kur matei žmogų. Retkarčiais pasitaikydavo būrelis senyvų vokiečių, kurie aptūpdavo kelis baro staliukus, reikalaudavo kavos, ledų, o į alkoholį numodavo ranka. Vis vėliau pro marių rūką pakildavo saulė, tačiau dieną dar vasariškai įkaitindavo paplūdimio smėlį. Jūra atslūgo, bangos tingiai ritosi į krantą. Matyt, gamta ruošėsi rudenio audroms, tad dabar nutarė šiek tiek atsipūsti, pailsėti, pasnūduriuoti.
Urtė savo sitroenu grįžo iš Smiltynės. Pavėžėjo Daivą iki kelto, plaukiančio į Klaipėdą. Ten merginų bendrakursė Ieva šventė gimimo dieną. Žinoma, kvietė ir Urtę, tačiau ji nepanoro: ją vis dar kamavo slogūs poros savaičių senumo vaizdai. Palikusi šeimininkų kieme sitroeną, Urtė patraukė palei marias. Staiga ją vėl užplūdo prisiminimai: išgirdo savo gailų, inkščiantį balsą, maldaujantį pasigailėti, ir šiurkščius vyriškus riksmus bei iššvokštus keiksmažodžius. Turėjo į ką nors atsiremti, kad neapalptų ir neparkristų ant betoninės juostos. Kai po valandėlės atsipeikėjo, pamatė, kad stovi įsitvėrusi "Pašiūrės" tvoros.
Ne, Urtė nejautė alkio, ją net šiek tiek pykino, bet, prisiminusi tėvams duotą pažadą normaliai maitintis, nebadmiriauti, beveik per prievartą įžengė į erdvų "Pašiūrės" kiemą ir atsisėdo prie staliuko. Artėja vidurdienis, o ji dar nė kąsnio neturėjusi burnoje. Taip tu niekad neatsigausi, tarsi išgirdo priekaištingą motinos balsą, tačiau užsisakė tik cepeliną ir kavos. Nepanoro net plaktos grietinėlės su avietėmis, kurios jai atkakliai siūlė kaimiškos išvaizdos padavėjas.
Aukštas, išvaizdus vaikinas žingsniavo tiesiai prie Urtės staliuko. Mergina apsimetė jo nematanti, nudelbė akis ir sutelkė visą dėmesį į peilį ir šakutę.
- Atsiprašau, ar nesutrukdysiu? - vaikinas stovėjo prie staliuko ir draugiškai šypsojosi.
- Atsiprašau, bet čia tiek vietos... - atžariu balsu pratarė Urtė, jausdama, kaip šiurpsta oda.
- Norėčiau pietauti su jumis, - galantiškai linktelėjo vaikinas.
Urtė atkakliai tylėjo, nepakeldama akių. Jaunuolio veidas apniuko, jis kreivai šyptelėjo.
- Panelė svajoja. Panelė mėgsta vienatvę. Ką gi, atleiskite...
Vaikinas demonstratyviai apsisuko ir žengtelėjęs į šalį atsisėdo už poros staliukų. Atsuko Urtei nugarą, tarsi mergina nė kiek jo nedomintų. Tačiau jautei, kad jis smarkiai apmaudauja, nes turbūt nebuvo pratęs, kad jam taip nedraugiškai atsakytų.
Po pietų Urtė pasivaikščiodama nukako prie jūros. Dangus buvo giedras, iš pietvakarių dvelkė vėjūkštis. Tačiau vanduo jai pasirodė gana vėsus. O išsimaudžius net drebulys ėmė krėsti. Turėjo ilgokai trintis rankšluosčiu. "Vis dar negaliu atsigauti po anos košmariškos nakties, - pagalvojo mergina. - Ir visiškai be priežasties kartais norisi verkti..."
Į miestelį Urtė grįžo pro kitą pusę. Besileisdama nuo kalnelio, netoli pašto kaktomuša susidūrė su išvaizdžiuoju vaikinu.
- Labas, - pasakė jis ir užtvėrė jai kelią.
- Atsiprašau, jūs mane persekiojate? - pyktelėjo Urtė. - Ko jums reikia?
- O, aš jūsų nepažinau! Jūs ta pati gražuolė iš "Pašiūrės".
Aiškiai matei, kad jis kvailioja. Neturi ką veikti, nuobodžiauja, tad nutarė pažaisti. Urtė Valaitytė nebuvo kokia paniurėlė, su patikusiu vaikinu ji galėdavo susipažinti ir gatvėje. Anksčiau, bet ne dabar. Nieko nesakydama, mėgino apeiti be galo savimi pasitikintį nepažįstamąjį, bet ir jis žengtelėjo į šoną ir vėl užtvėrė kelią. Dabar reikėjo pasakyti ką nors atžaraus.
- Pasitrauk! - kuo pikčiau sumurmėjo Urtė. - Tu man atgrasus.
Tačiau juodbruvas jaunuolis neįsižeidė. Jis turbūt jautė, kad Urtė taip negalvoja.
- Kodėl tu viena?
- Man taip patinka! - atkirto mergina, nes suprato, kad jei tik pradės aiškinti, tai bus pokalbio pradžia.
Šįsyk vaikinas leido jai eiti, bet žingsniavo šalia. Visa galva aukštesnis, tiesus, ilgais juodais plaukais, panašus į muzikantą, gal net į pianistą.
- Išgerkim kavos, - pasiūlė.
- Nenoriu!
- Tada ledų.
- Ne! - šūktelėjo Urtė Valaitytė. - Palikite mane ramybėje!
- Tau visiškai netinka pykti, - nusišypsojo įkyrusis gerbėjas.
Čia pat buvo Nidos kultūros centro kavinė. Staiga jaunuolis nutvėrė Urtę už rankos ir besispyriojančią nutempė prie staliuko. Pasodino į baltą plastmasinę kėdę ir neleidžiančiu prieštarauti balsu pasakė:
- Luktelk, aš tuoj visko atnešiu.
Ir nė kiek neabejodamas, kad mergina lauks, įžengė į kavinę. Valaitytė tuoj pat pašoko, bet netrukus vėl atsisėdo. "Visada spėsiu pabėgti, - pagalvojo ji. - Duodu jam pusę minutės. Jeigu negrįš, tegu kaltina pats save".
Vaikinas, regis, visai neskubėjo. Po kelių minučių Urtė pyktelėjo ant savęs, pakilo ir patraukė autobusų stoties link. Bet staiga išgirdo už nugaros:
- O kava? O ledai? Mes taip nesitarėme!
Mergina nejaukiai šypsodamasi grįžo atgal. Prieš porą savaičių ji būtų tik pasijuokusi iš tokio nuotykio. Bet dabar...
- Susipažinkim, - pasakė jaunuolis ir ištiesė ranką: - Eugenijus.
Urtė nė nekrustelėjo. Ilgaplaukis gerbėjas nustebęs kilstelėjo antakius.
- Jokių pažinčių, - sumurmėjo Valaitytė. - Tuo labiau gatvėj... - o netrukus, kad būtų įtikinamiau, pridūrė: - Mano draugas man draudžia tokias pažintis.
- Tavo draugas? - išpūtė akis vaikinas ir, vaidindamas neišmanėlį, apsidairė aplinkui. - Aš jo nematau, - ir vėl ištiesė ranką.
- Joana, - linktelėjo galvą Urtė, bet rankos nepadavė.
- Ar nemeluoji? Tu visiškai nepanaši į Joaną. Tau visai netinka toks vardas.
- Galiu kaltinti tik tėvus. Tiesą sakant, man irgi nepatinka toks vardas, - mergina nė pati nesuvokdama vis labiau įsijautė į šmaikščios melagės vaidmenį. - Norėčiau būti bent jau... Jonė.
- Puiku, - nusišypsojo jaunuolis. - Aš taip tave ir vadinsiu, - ir pastūmė arčiau kavą ir ledus.
Urtė Valaitytė pagalvojo, kad vaikinas irgi pamelavo savo vardą. Juk dažnai taip būna. Juolab kai žinai, kad pažintis neilgai truks.
Juodu prasėdėjo beveik pusvalandį. Urtę tariamasis Eugenijus pradėjo dominti: įdėmus juodų akių žvilgsnis, draugiškas elgesys, giedra, beveik valiūkiška nuotaika. O gal jai buvo nusibodę būti paniurusiai, užsisklendusiai? Pajutusi, kad sėdi jau ne iš mandagumo, mergina pakilo ir padėkojo už vaišes.
- Nelydėkite. Turiu dar užeiti į parduotuvę, - pasakė Urtė, nenorėdama, kad Eugenijus išsiaiškintų, kur ji apsistojusi.
Jaunuolis neprieštaravo. Gal kad tuo metu kažkas jam paskambino į mobilųjį telefoną. Atsisveikindamas mostelėjo ranka ir pradėjo šnekėtis.
Urtė Valaitytė pasijuto šiek tiek suirzusi, kad Eugenijus nė neužsiminė apie kitą pasimatymą. To reikalavo bent jau mandagumas. Ji, žinoma, būtų atsisakiusi: argi gali išsiduoti, kad tau patiko šis ilgaplaukis muzikantas? Bet nė pati nepajuto, kaip pagalvojo: susitiksime, juk neįmanoma prasilenkti pustuščiame miestelyje...
Vėlai vakare iš Klaipėdos paskambino Daiva. Regis, gimimo dienos pokylis buvo pačiame įkarštyje: telefono ragelyje girdėjai trankią muziką ir džiugius balsus.
- Urte, daug ką praradai, kad nevažiavai su manimi, - nusijuokė Daiva. - Čia taip smagu.
Pavydas gnybtelėjo Valaitytei širdį, gal todėl ji bematant atšovė:
- O mane norėjo "pakabinti" toks liuks bachūras!
- Šaunuolė! - iš tikrųjų apsidžiaugė Daiva, nes jai buvo pabodęs draugės niūrumas. - Kas jis toks?
- Nežinau. Atrodo, Eugenijus. Aukštas, ilgaplaukis, turbūt muzikantas. Labai panašus į prancūzą.
- Tik neįsimylėk. Tikiuosi, jis ne su tavimi? - pašmaikštavo mergina.
- Na ką tu, Daiva... Net susitikti nesitarėm. Kada grįši?
- Rytoj. Kai išsimiegosiu. Juk sekmadienis, ar ne? Nenuobodžiauk, Urte.
