Sandra Putrūnaitė
Taigi kas tas autizmas? Apsigimimas ar paveldima? Kada pamatoma tokia liga? Išgydoma ar ne?
Autizmas yra raidos sutrikimas, kuris paprastai lemia nepakankamą vaiko socialinių įgūdžių, kalbos ir elgesio išsivystymą ar šio vystymosi sulėtėjimą.
Autizmo priežastys
Iki šiol nėra žinoma, kas sukelia autizmą. Manoma, kad tai yra paveldėjimo ir aplinkos faktorių derinys. Genetinį paveldėjimą įrodo tai, kad šis sutrikimas labiau paplitęs tarp berniukų, taip pat monozigotinių dvynių tyrimai (konkretūs genai, nulemiantys autistiškumą, dar nenustatyti). Aplinkos poveikis dar nėra tiksliai nustatytas, nors yra pastebėtas didesnis autistiškų vaikų procentas vietovėse, užterštose sunkiaisiais metalais (ypatingai gyvsidabriu). Pradžioje buvo manoma, kad autistiškumą nulemia tėvų socialinė padėtis ir emancipuotos, pernelyg į darbus panirusios ir mažai emocinio dėmesio rodančios mamos. Ši hipotezė jau seniai paneigta, tačiau kaip prietaras ji vis dar gaji ir galima ją išgirsti net iš specialistų.
Kokie autizmo požymiai
Kada galima ką nors įtarti? Pateikiami požymiai, kuriuos pastebėjus reikėtų kreiptis į specialistus: * iki 6 mėnesių - nepastebima didelės šypsenos ar kitokios šiltos, džiugios išraiškos; * iki 9 mėnesių - vaikas nekartoja suaugusių skleidžiamų garsų, šypsenos ir kitokių veido išraiškų; * iki 12 mėnesių - vaikas neguguoja ar kitaip skleidžia garsus; * iki 16 mėnesių - vaikas netaria žodžių; * iki 24 mėnesių - vaikas neištaria prasmingos dviejų žodžių frazės (nebent mėgdžiodamas ar kartodamas); * bet kuriame amžiuje - bet koks kalbos, gugavimo ar socialinių įgūdžių praradimas. Autizmas paprastai pasireiškia iki 3 metų amžiaus. Praktiškai pradedama diagnozuoti nuo 18 mėnesių. Pagal jo pasireiškimo laiką yra skiriamos dvi rūšys - ankstyvasis (simptomai reiškiasi jau nuo pat gimimo) ir vėlyvasis - simptomai pasireiškia nuo 1,5 iki 3 metų amžiaus. Šis sutrikimas labiau būdingas berniukams nei mergaitėms. Paprastai pastebimi vaiko santykio su artimaisiais keistumai. Jis neadekvačiai reaguoja į jam rodomą dėmesį bei jausmus (charakteringas bruožas - nežiūrėjimas į akis), prastai reaguoja, mažai naudojasi veido išraiška, kūno poza bei gestais, nelabai bendrauja su bendraamžiais. Vaikas nemoka dalintis su kitais savo džiaugsmais ir įspūdžiais, parodyti savo susidomėjimo. Taip pat visiškai neprisiriša prie artimųjų arba liguistai prisiriša prie vieno žmogaus. Turi sunkumų dėl kalbos ir apskritai dėl sugebėjimo kokiu nors būdu suprasti ar perduoti informaciją srityje. Sunkesniais atvejais jis gali visai nekalbėti (neretai tokius vaikus net klaidingai diagnozuoja kurčiaisiais). Jei kalba, neretai jis informaciją priima ir perduoda per daug "paraidžiui" - trūksta perkeltinės prasmės, emocinių niuansų. Autisto elgesys ir dalykai, kuriais jis domisi pasižymi stereotipiškumu. Jam gali būti būdingas kokio nors judesio kartojimas, kurios nors kasdienės, buitinės veiklos ar jos aplinkos ritualizacija. Gali būti pernelyg susidomėjęs skaičiais, logotopais, simboliais, raidėmis. Dažniausiai neigiamai reaguoja į kokį nors aplinkos pasikeitimą (pvz., baldų perstatymą).
Kaip gydoma?
Jei autizmas ar autizmo spektro raidos sutrikimas negydomas, daugelis autistų vaikų neišvysto pakankamų socialinių įgūdžių: jie gali neišmokti kalbėti ir deramai elgtis. Tik labai nedaug vaikų visiškai atsistato be jokio gydymo. Jau esama įvairių efektyvios pagalbos būdų. Tačiau jų poveikis vaikams skirtingas: kai kurie metodai gali lemti didelį pagerėjimą, o kiti - beveik jokio. Nėra tokio gydymo metodo, kuris padėtų kiekvienam autistui. Sutrikimas medicinos priemonėmis negydomas, o vaikas tik ugdomas. Kitaip tariant - išgydyti (vaistais ar kokia nors kita terapija) neįmanoma, bet autistui galima padėti prisitaikyti prie gyvenimo taikant specialius ugdymo metodus.
Autizmas nėra konkreti liga, kurios simptomai tiksliai apibrėžti bei žinomi efektyvūs gydymo būdai. Autizmą tiksliau galima apibūdinti kaip ligų grupę su labai įvairiais simptomais (kartais simptomai gali būti priešingi). Taip pat yra ir su gydymo būdais - jų yra daug, ir kuris nors vienam ligoniui gali pagerinti, bet kitam - pabloginti būklę.
Kaip pats autizmo sutrikimas yra įvairialypis, taip ir jo gydymo būdai yra įvairūs ir skirtingi. Sąlyginai juos galima skirstyti į kelias kategorijas, tačiau šiuo metu taikomoji elgesio terapija laikoma pati perspektyviausia ir labiausia padedanti. Žinomi atvejai, kai pradėjus ją taikyti gana anksti (nuo 2 metų), vaikas galėjo eiti į mokyklą visiškai nesiskirdamas nuo kitų vaikų. Taip pat gydymui naudojami gyvūnai (delfinai, arkliai, šunys) kartais daugiau ar mažiau įtakoja kuriuos nors simptomus (vaikas geriau miega, būna ramesnis, susikaupia). Žaidimo, muzikos terapijos, jei jos teikiamos gana intensyviai, irgi labai prisideda prie vaiko raidos. Suaugę autistai gali naudoti meditacijos priemonėmis, kurios irgi gali gerokai padėti.
