Knygnešys
-Alubarį netrukus uždarys. Klausyk, davai nusiperkam dar kelis butelius, ir einam pakrūmėn. Žinau vieną gerą vietą.
Buvo šalta. Užsirūkėm. Kažkoks keistas jausmas pradėjo kilti krūtine, kilti aukštyn, man norėjos žliumbti. Paprasčiausiai žliumbti. Šiaip jau aš laikomas "kietu", esu šaltas ir bejausmis lyg gelžkelio bėgis, bet taip nusigerti pasitaiko retai... Negali gi žmogus visą laiką būti įsitempęs ir šaltas lyg ledas. Skrandis neatlaikys. Girdėjau, esesininkai konclageriuose, jei nesugadindavo kepenų neskiestu spiritu, tai įsitaisydavo skrandžio opą ir nuo sveiko maisto dar labiau kankindavosi. Nervai daro savo. Tiesa, esesininkai į gestapą dirbti ateidavo iš esmės savo noru, o aš... Galbūt, jei būčiau labiau pasistengęs... Na bet iš esmės nėra ko kaltinti dėl mano suknisto gyvenimo. Pats kaltas. Nors taip atrodė tik anksčiau. Kai dar nebuvau sutikęs žmonių, kurių gyvenimas dar labiau suknistas negu mano.
- Klausyk, Pavlai, nori, papasakosiu vieną istoriją, į kurią buvau įsivėlęs prieš dvi savaites. Vis tiek dabar neturiu kur nakvoti. Kalbantis lėčiau eis alutis, nenusmigsim mirtinai, o aš dabar neturiu jokio noro pakliūti į blaivyklą.
- Tada aš neturėjau darbo. Pinigėlių dar buvo, bet buvau įpratęs juos paspausti, ir ilgai kiurksodavau alubariuose pasistatęs prieš save bokalą. Kol senas draugelis Staska pasiūlė darbo. Nelabai kokio, na bet sutikau ne tiek dėl pinigų, kiek iš neturėjimo kas veikia. Galvojau, iš dyko buvimo vėl užsirausiu. Darbas žadėjo būti sunkus, ir buvo aišku, kad nelabai ką uždirbsiu. Staska pasakė, kad vienas knygnešys ieško padėjėjo. Po visa ko, ką teko išgyventi, man liežuvis neapsiverčia jį vadinti "knigovozu", kaip pas mus įprasta. O buvo jau vėstanti, bet dar šilta ir giedra 2015 metų rugpjūčio pabaiga...
Na, apie tuos "knigovozus" tai buvau prisiklausęs visokiausių gandų. Kiek girdėjau, šiaip tai jie žmonės kaip žmonės. Nusipirko kelias pasenusias linotipines mašinas, ir įsteigė kažkokias tai prieštvanines spaustuves Kenigsberge, Kaliningrado laisvojoje ekonominėje zonoje, tame pačiame Kenigsberge, kurį jie kažkodėl kaip susitarę vadina Karaliaučium...
Na, kam gi šiais laikais rūpi linotipu spausdintos knygos. Juokas vienas. Bet jie su pavydėtinu užsispyrimu kontrabanda gabena jas per sieną, į kaimyninę Lietuvą. Žinoma, su Lietuva mane sieja tam tikri sentimentai, juk aš lietuvis, arba bent jau buvau juo. Nors, sako, nusikaltėliai neturi tautybės. Lietuviškai kalbėjau gan silpnai, na bet turėjau šiokio tokio darbelio Lietuvoje, tad buvo proga išmokti geriau. Girdėjau, aišku, kad seniau buvo lietuviška spauda, lietuviška literatūra, bet, visų pirma, šiais laikais spauda ir literatūra iš viso nelabai kam rūpi, o antra, pačioje Lietuvoje lietuviškos literatūros nė su žiburiu nesurasi, jei literatūra nelaikysime miestų pavadinimų...
Žinoma, mūsų rate tuos "knigovozus" laikė "čioknutais", bet stengėsi nesipainioti jiems po kojomis. Nes jie neturėjo pinigų, užtat fanatizmo ir drąsos- chot atbavlai. Jie niekam nemokėjo pinigų. Žinoma, neką turėjo, bet ir tą skatiką laikė suspaudę. Nei reketas, nei mokesčių inspekcija iš jų nesusilauks nė euro- greičiau kulką į kaktą. Juokas vienas, kaip pavydžiai jie saugojo tas savo knygas, varganus daiktus ir santaupas. Žinoma, pačioje Lietuvoje jiems būtų šakės. Mokesčių policija siautėja kaip reikiant, aprūpinta naujausia ir moderniausia technika, susemtų ir sukištų kur reikia... Bet čia, Kenigsberge, prasigėrę ir kelis mėnesius negaunantys algų, užtat sėdintys tarptautinių mafiozų kišenėje milicininkai nieku gyvu nesivels į draką dėl keleto eurų. Na bet savo knygas jie veždavo į Lietuvą. Vienas juokas, vis dėlto atsirasdavo keletas dar labiau "čioknutų" negu jie, kurie tas knygas nupirkdavo. Bet ir vargo būdavo pas juos. Lietuvoje policija dirbo kaip reikiant.
Tas knygnešys man padarė visai normalaus žmogaus įspūdį. Pasisveikinom, išgėrėm truputį. Pasakiau, kad žinau, kuo teks užsiimti. Jis pasakė, kad čia pradedančiam visada sunku.
- Ypač dabar. Policija griebia kaip reikiant. Pagal kažkokią Eurokonvenciją dabar jie gauna daugybę naujausios aparatūros ir įrangos, o visa tai apmoka Europos komisija, aplenkdama valstybės biudžetą. Pasigirdo šūkiai "policija be sienų" ir taip toliau. Kaip ten išsireiškė kažkoks eurovaldininkas "dabar europietis bet kurioje Europos sąjungos valstybėje turi jaustis kaip namie, ir tai pirmiausia liečia saugumo užtikrinimą.". taip kalbėjo ir anksčiau, bet kalbos ir liko kalbomis, nes dėl vargano valstybės biudžeto policija negalėjo pasiekti pasaulinių standartų ir tenkinosi labdara. Padėtis pasikeitė, Europos sąjungai tiesiogiai ėmus visa tai kontroliuoti. Na, bet nuo policininkų tai aš pripratęs pasprukti. Bėda kita. Siautėja organizacijos "Stabdyk nusikalstamumą" smogikai.
- O ko gi jų bijoti? Jie yra jau seniai, ir rimto pavojaus nekelia. Tai tik neturinčių užsiėmimo kvailių banda, kliedinti romantiškomis detektyvų nesąmonėmis.
- Buvo. Kol keletas transnacionalinių korporacijų atstovų, atvykusių į Lietuvą įvesti tvarkos, pastebėjo, kad juos visai neblogai galima panaudoti. Investavo į juos nemaža pinigų. O dar buvo šiek tiek liberalizuotas įstatymas dėl ginklų. Kontrabandos ir piratavimo klausimuose jie kur kas veiksmingesni už policiją. Knisasi kaip kurmiai, kur reikia ir kur nereikia. Kas jiems- vistiek piratai neturi pakankamai pinigų advokatams pasamdyti. O jei ir turi- na ir kas. Paduos į teismą, įrodys neteisėtus veikmus- teismas paskirs baudą. Kurią sumokės įtakingi jų globėjai. Na o piratams ar kontrabandininkams atsakyti teks kaip reikiant. Pinigėliai nuplauks į valstybės iždą. Todėl man ir reikalingas pagalbininkas. Dirbti pasidarė visai nesaugu. Tie bjaurybės turi pinigų sumokėti už informaciją, ir puskvailiai bedarbiai tėvą motiną parduotų dėl susmirdusio euro. Taip kad teks paplušėti kaip reikiant.
- Nieko, aš įpratęs prie pavojų.
- Patranką turi?
Ne be pasididžiavimo parodžiau jam begarsį Baryševo pistoletą. Pasisekė gauti. Jis buvo nudžiautas iš kažkokio įpatingos paskirties sandėlio, kuris dėl finansų trūkumo armijos žvalgybos buvo paliktas praktiškai likimo valiai. Na ir apvogus buvo nelinkstama pernelyg ištrimituoti apie šį įvykį. Juk Rusijos imperijos armija taip pat praktiškai sėdėjo NATO kišenėje. NATO, žinoma, dosniai atseikėdavo pinigus raketinei kariuomenei, kad patenkintiems generolas nė mintis nekiltų grąsinti atominėmis galvutėmis, bet žvalgyba jiems buvo kaip rakštis subinėje. Na, bet jei kalbėsim apie žaisliuką, tai jis, galbūt, šiek tiek pasenęs, bet panašių daikčiukų Europos Sąjungos šaltkalviai nesugebėjo padaryti. Panašius spectarnyboms gamino Jungtinėse Valstijose, bet tokie pakampėmis nesimėto...
- Geras daikčiukas. Beveik nenaudotas. Garso praktiškai nėra, užima mažai vietos.
- Bet gal šiek tiek silpnas.
Jis parodė seną pistoletą- kulkosvaidį "Kedras".
- Iš vieno prasigėrusio karininko nusipirkau broneboikių, bet nieko gero iš jų. Skrenda kažkur į Dievo langus. Taip kad nusispjoviau, ir užtaisinėju paprastomis kulkomis. Velniai nematė tų neperšaunamųjų liemenių.
- Vežimas tavo?
- Viskas tvarkoj. "Mitsubishi Pajero", patvarkiau kaip reikiant. Per didelio įtarimo nesukelia. Dokumentai, aišku, tikri. Nebegaliu sau leisti tokios prabangos rizikuoti.
- Tai gal ir draudimo polisą turi?
- Žinoma.
- Ir iš kurgi pinigėlių pavyksta gauti?
- Šiek tiek pavyksta. Bet tai paslaptis. Jei kai kurios organizacijos sužinotų- tikrai užrauktų. Na bet, Dievas duos, neprapulsim.
Daugiau negėrėm. Iš tiesų ir aš anaiptol nebuvau didelis alkoholio mėgėjas. Kalba mezgėsi sunkiai. Pagaliau jis pasiūlė eiti išsimiegoti- rytoj laukia tolimas ir pavojingas kelias. Aš pritariau jam.
Ryte, kaip visada, atsikėliau žadintuvo pažadintas. Prasčiausio seno elektroninio rankinio laikrodžio signalo. Aš miegu budriai, ir to tylaus cypsėjimo visai užtenka nubudinti mane. Skubiai pašokęs, apsirengiau. Buvo dar tamsu. Pasitikrinęs pistoletą, išėjau laukan. Kartais gaila, kad nerūkau. Kai reikia laukti, tenka nuobodžiauti. Bet knygnešys jau stovėjo. Nusišypsojęs patamsyje, jis ištiesė ranką.
- O vakar mes net nesusipažinome. Bielinis.
- Vabalas. Lietuviškai dar gražiau skamba, nei Žuk.
- Duokš savo patranką. Daugiau draudžiamų daiktų neturi?
- Ne. Ne pirmas kartas.
Ne be apgailestavimo ištiesiau jam pistoletą. Tikėsimės, sugebės gerai paslėpti. Jei pasieniečiai ras, gaila skirtis su tokiu puikiu daikčiuku. Na o teismai Kaliningrado laisvojoje ekonominėje zonoje daugiau negu juokingi. Bet kol kas nesu girdėjęs, kad koks sukčius ar aferistas būtų apsimetęs knygnešiu.
- Pinigus pasidalinsime per pusę, bet tik tada, kai grįšim į Karaliaučių. Lietuvoje sukrapštysiu šiek tiek, kai reiks.
- Tavo valia. Tu šefas.
Jis šyptelėjo.
- Palauk čia. Atvažiuosiu.
- Nors ir keista, nekilo nė mintis prieštarauti. O juk nepasitikėjimas žmonėmis buvo mano profesija.
Džipas sustojo prie pat. Aš įvirtau į vidų. Nežinia kam prisisegiau diržus. Jis nusišypsojo.
- Pamuzikuosim šiek tiek?
Ištraukė kompaktinį diską, ir parodė. "LITHUANIAN OLD FOLK MUSIC, PUBLISHED UNDER THE LICENSE OF ATLANTIC INC, SAN FRANCISCO".
- Lietuvoj tokių nė su žiburiu nerasi. O piratinių per sieną nenoriu vežtis. Pasieniečiai dabar kabinėjasi prie visko.
Muzika buvo gan keista. Kai aš muzika nelabai domiuosi... Bet man visai patiko. Na, bent kiek varė į miegą. Nė pats nepastebėjau, kaip ėmiau snausti...
Muitinės eilė buvo nelabai didelė. Knygnešys nuvažiavo prie pagreitintos linijos. Rizika... Jei jiems kils nors koks įtarimas, iš Lenkijos labdarai gauta apratūra jie tiesiog supjaustys mašiną, ir vistiek kažką atras... Bet mes iš visų jėgų stengėmės sudaryti Kenigsbergo "naujųjų rusų" įspūdį. Pasienietis, paniekinamai nužvelgęs mus, nerado prie ko prisikabinti. Taip kad greit buvom Lietuvoje. Magistralė darė puikų įspūdį. Asfaltas lygut lygutėlis kaip stiklas, ir daugybė zvimbiančių automobilių... Mus pastoviai lenkė. Tarp "audinių" ir "mersedesų" pasitaikydavo ir viena kita sportinė mašina. Knygnešys liūdnai pažiūrėjo į mane.
- Turėsim vykti į rajono centrą, ir kiek pasibastyti. Kad nesukeltume įtarimo. Kad tikrai būtume panšūs į "naujuosius rusus". Ir šiek tiek eurų teks išleisti... Nors labai gaila. Bet "Stabdyk nusikalstamumą" skundikų yra ties muitine, ir jie palydi įtartinas mašinas... Jei iš karto suksim į kaimus, kaipmat prisistatys faraonai. Taip kad teks trumpam pavaidinti nuvorišus.
- O pinigėlių gaila...
- Ką padarysi. Kaip nors nenueisime į bankrotą.
Pravažiavome Lauksargius. Šalia kelio buvo nemaža užkandinių, iš tolo šviečiančių neoninėmis angliškų reklamų šviesomis, bet mes lėkėme tiesiai į Tauragę. Tauragėje šiek tiek pasisukiojome po miestą.
- "Lukoil" degalinėje per daug nekreipia dėmesio, jei moki grynaisiais, o ne kredito kortele. Ten pastoviai sustoja prisipilti benzino tranzitu traukiantys rusai. Na ir kartais europiečiai, ypač vykstantys nelabai švariais reikalais. Normalūs europiečiai šios degalinės vengia. Na o lietuviai išvis neturi pinigų benzinui.
Kad lietuviai neturi pinigų benzinui, o be to ir atsarginėms dalims sutvarkyti suvažinėtiems vokiškiems automobiliams, žinojau iš savo karčios patirties. Viskas, ko jie troško- truputėlis dyzelinio kuro paleisti sudėvėtus suomiškus traktoriukus- iš rusiškų seniai buvo belikęs tik metalo laužas.
Degalinėje į mus sužiuro įtartinų tipų akys. Čia stovėjo nemažai rusiškų automobilių- daugiausia "Kniaz Vladimir". Tačiau visa mūsų povyza rodė, kad su mumis juokai menki. Bielinis nuėjęs užsimokėjo, o aš nieko nelaukęs pagriebiau šlangą. Deja, benzobakas buvo užrakintas, todėl pasirodžiau truputį juokingai. Bielinis priėjęs nusijuokė.
- Kažkodėl pradedu abejoti profesionalumu...
- Nejau ir muitinėje neatrakintum patikrinti benzino bako? Na, nereiks ir atrakinti- atrakins su diskiniu pjūklu...
Pajudėjome iš vietos, ir pasukome į centrą. Sustojome aikštelėje. Šalia "Grand Cerokee" ir naujausių džipsterių mūsų "Mitsubishi" atrodė kaip bjaurusis ančiukas. Na bet niekas per daug nekreipė dėmesio. Susiraukęs Bielinis nuėjo sumokėti už aikštelę. Aš išlipau lauk, ir įkvėpiau oro. Oras buvo bjaurus. Iš pietų pusės vėjas nešė smogą. Girdėjau, danai miestui atvežė nemaža labdaros. Na ir nemokamai sutvarkė miesto gatves. Ir pastatė kažkokią perdirbimo gamyklą. Gal nė pats velnias nežino, ką ten jie perdirba. Europos Sąjungos ekspertai nerado pažeidimų. Arba nenorėjo rasti. Lietuviams ten iš viso nebuvo ko kišti nosies. Lietuvių darbininkų ten, beje, nesamdė.
- Eisim į "East Star" užkandinę. Nepakenktų truputį užkąsti.
Miestas buvo pustuštis. Nors iš pat ryto plieskė ryškios reklamų šviesos. "Rambynas Hotel". "Ost Preusischen Hotel". "Magdeburg Cafee". Šen bei ten pasirodydavo skubantys žmonės, ir eidavo tolyn. Vėjas atnešdavo pokalbių nuotrupas. Kalbėjo daugiausia vokiškai. Tik kartą išgirdau aiškią prancūzų kalbą.
Ėjome pro puikiai apipavidalintus madų salonus. Čia užrašai daugiausia buvo prancūziški. Nors nemaža ir vokiškų. Ir kas keisčiausia, dabar sutikti žmonės daugiausia kalbėjo angliškai. Dabar mes pradėjome kalbėti rusiškai, kad nesukeltume per didelio įtarimo. Praėjome pro knygyną. "XXI Century Books".
- Užeinam vidun? Gal čia yra ir mūsų prekė?
Bielinis liūdnai šyptelėjo, bet įėjo į vidų. Viduje, ties durimis į kairę į akis krito iškaba- "KEISK SENĄ KNYGĄ Į NAUJĄ! SUPERKAME SENAS KNYGAS. MOKAME 20 EURŲ UŽ KILOGRAMĄ!". Aš pajuokavau:
- Na, blogiausiu atveju mūsų klientai turės kur dėti mūsų prekę.
Bet žiaurus Bielinio akių žvilgsnis privertė mane užsičiaupti. Jis buvo aiškiai įsiūtęs. Toks pyktis nustebino net mane. Atrodė, tas pyktis tuoj išsprogdins visas sienas. Bet netrukus jis susivaldė, ir perėjome per lentynas. "Brand New Literature", "Science Fiction", "Best American Thrillers", "Studies," "New Scientific", "Classics", "New Age".
- Gal čia yra ir lietuviškų?
- Žinoma.
Bielinis nuvedė mane prie šoninės lentynos. "Lithuanian Golden Classics series of Bentham . Published by support of Oxford Eastern Languages College ". Nors ir kaip keista, nepaisant angiškų viršelių, knygos buvo lietuviškos. Rašytojai buvo man nežinomi. Šiaip aš truputį mokėjau skaityti lietuviškai, bet, žinoma, tuo sugebėjimu mažai kada naudojausi. Atvertęs knygų viršelius, Bielinis palingavo galva:
- Dabar supranti?
Nors aš nieko nesupratau, bet linktelėjau. Išėjome lauk, ir patraukėme tolyn. "East Star" užkandinė buvo įsikūrusi pakankamai sename name. Nors puikiai restauruotame. Apačioje buvo striptizo klubas. Bielinis liūdnai pažvelgė į mane.
- Čia striptizą šoka dvylikmetės mergaitės.
- Tu ką, nori pasakyti, kad Europos sąjungos paskirti vaikų teisių gynimo inspektoriai idiotai?
- Jie ne idiotai. Tiesiog jiems irgi patinka... Mažos mergaitės. Jos, beje, lietuvės. Normaliuose striptizuose, žinoma, geriausios šokėjos-rusės. Lietuvių profesionalumas per mažas. Neturi pinigų sumokėti už šokių pamokas. Bet ką šiais laikais nustebins paprastas, tegul ir labai profesionalus, striptizas? Čia, beje, pasirodo ir berniukai.
- Seks turizmo Meka?
- Ne. Viskas tyliai, gražiai. Juk Lietuva vis dėlto Europos Sąjungos narė, ir pasirašiusi tarptautines vaikų teisių gynimo konvencijas. Paviešinimas gal ir duotų daugiau pelno, bet pritrauktų Vokietijos geltonają spaudą, ir tada skandalas neišvengiamas. O stabiliu pelnu labiausiai suinteresuotos pačios mergaitės. Niekas jų neprievartauja, niekas nelaiko uždarytų. Čia ne kokie arabų emyratai, čia demokratinė šalis. Bet juk jos nori mokytis... O už mokslą reikia mokėti.
- Valstybinės mokyklos nemokamos.
- Valstybinės... Ko gi vertos tos suknistos valstybinės mokyklos. Ką gi pasieksi baigęs valstybinius mokslus? Nieko. Nori kažko išmokti- mokėk. Baigęs valstybinius mokslus, tik tuščiai sugaiši laiką, ir papildysi bedarbių gretas.
- Vadinasi, joms mes savo prekės neįsiūlysim...
- Mieste niekam neįsiūlysim. Nėra šansų.
- O kaime?
- Kaime kai kas turi pinigų. Juk sienos atviros, o vokiečių fermeriai neatsisako lietuviškų darbo rankų... Taip kad lietuvių bernai ne tokie jau ubagai, kokiais save vaizduoja.
Užkandinėje suvalgėme kelis hamburgerius su koka kola. Bielinis šnibžtelėjo:
- Atrodo, stukačiai pasiplovė! Mausim į Jurbarką. Ten galutinai atsikratysim visų "uodegų". Ir galėsim imtis darbo.
Atgal grįžom dar lėčiau. Klaidžiojom aplinkinėmis gatvėmis. Kol pagaliau grįžom į aikštelę, ir sušokom į džipą. Važiuodamas iš miesto, Bielinis įdėmiai dairėsi į veidrodėlį. Bet nesimatė nieko įtartina. Tačiau pasukome kažkodėl į kairę, į Smalininkus, paskui į Kazikėnus. Tik ilgokai pastovėjus, Bieliniui pasirodė, kad viskas tvarkoj. Movėme į Jurbarką. O ten jau pervažiavome per Nemuną...
Ties autoremonto dirbtuvėmis Bielinis sustojo. Ženklais parodė man dingti. Aš taip ir padariau. Pratupėjau krūmuose. Po kurio laiko džipas sutojo prie manęs. Bielinis atidarė dureles. Aš įšokau vidun.
- Kol kas viskas tvarkoj.
Atsargiai dairydamasis, jis padavė man mano pistoletą. Įsikišęs jį, pasijutau ramiau. Nors nelabai. Lietuva tai ne Kaliningrado laisvoji ekonominė zona, kur gali nešiotis užsikišęs pistoletą, o faraonams tai "iki lempos". Čia už nelegalų ginklo laikymą griebia griežtai. Na bet tegul pabando atimti!
Važiavome į Pervazninkus. Sustojome ties nemaža sodyba. Be ūkinių pastatų, čia po pašiūrėmis matėsi vokiškas kombainas, pora švediškų traktorių, na ir toks pat džipas, kaip ir mūsų. Elektros laidø nebuvo, bet ant metaliniø kepėstų buvo pastatytas elektros malūnas. Bielinis šnibžtelėjo:
- Ūkininkas Antanas man jau pažįstamas.
Duris atidarė šeimininko duktė, aukšta ir stamboko sudėjimo rudaplaukė mergina. Na, šeimininkų dukteris nuo paprasčiausių mergų buvo nesunku atskirti pagal aprangą. Su smalsumu, bet ir šiokia tokia panieka apžvelgusi mus, ji pakvietė tėvą. Tas išlindo negreit, bet pakvietė užeiti vidun. Bielinis nieko nelaukęs pagriebė didžiulį krepšį su knygomis. O ten jau susirinko nemaža draugija. Keli bernai, dar pora šeimininko dukterų. Bielinis nieko nelaukdamas ėmė reklamuoti savo prekę:
- Knygos visiems skoniams! Merginoms Salomėjos Nėries ir Maironio poezija, Šatrijos Raganos ir Žemaitės proza, vaikinams rimta Vinco Krėvės-Mickevičiaus ir Pietario proza, lengvo turinio Justo Pilyponio nuotykių romanai. Čia iš tų knygų, kurios patinka visiems. Norintiems turiu dar daug įvairių knygų.
Visi ėmė sklaidyti ant stalo numestas knygas. Tik senasis ūkininkas pasikasė pakaušį.
- Anksčiau buvau nupirkęs keletą knygų, sakau, gal sūnui pravers, tai Mykoliukas, grįžęs iš Londono, tik sugėdino, sako tėvai, ką tu čia tokias knygas man kiši, niekam jos nereikalingos, apsijuoksiu tik, o be to, tai nusikaltimas, juk knygos kontrabandinės, be mokesčių ir akcizų, paskūs kas, turėsi baudą mokėti.
Bet Bielinis nieko nelaukdamas ėmė suokti:
- Tai Londone jos dabar nelabai madingos. Bet mada netrukus pasikeis, žinai tėvai, kaip greit Vakaruose tos mados keičiasi, kitur jos labai reikalingos. Tai tos buvo nelegalios, o dabar viskas tvarkoj, niekas neprisikabins.
Ūkininkas paklausė, po kiek jos kainuoja, o išgirdęs, numojo ranka, pasiūlęs savo dukroms pasirinkti kelias. Po vieną iškaulijo ir ūkininko bernai. Bielinis, plačiai šypsodamasis, susikišo kišenėn naujutėlius šlamančius eurus, ir kuo nuoširdžiausiai atsisveikino su visais. Grįžome prie džipo.
- Man jau atrodo, kad pardavinėti tas knygas visai neblogas biznis. Jei ir toliau taip eis...
- Nesidžiauk pirma laiko. Pamatysi, kas bus paskui.
Duobėtu kaimo keliuku važiavome į Račiškius. Ten stovėjo keletas mūrinių namų, susigrūdę prie pat vienas kito. Sutabdę džipą, patraukėme vidun. Atidaręs kažkoks užsimiegojæs tipas be jokių ceremonijų pasiūlė mums nešdintis. Taip ir padarėme. Kitoje aidėjo kimiais balsais traukiamos dainos, taip kad net nelindome vidun. Dar kitoje kažkokia mergina nusipirko porą pačių pigiausių knygelių. Kaimo gale stovėjo gan nemažas namas. Prie jo mus pasitiko kažkoks pusgirtis senis, ir pasiūlė išgerti. Atsisakėme. Tolėliau jaunas vaikinas skaldė malkas, o pagyvenæs vyras dujiniu suvirinimo aparatu virino kultivatorių. Priskretome prie vaikino. Tas, sužinojæs, kad pardavinėjame lietuviškas knygas, nubėgo vidun atsinešti pinigų. Vyras piktai pažvelgė į mus, bet nepaleido iš rankų degiklio. Pagaliau vaikinas išsirinko kelias knygas, ir dar šiek tiek eurų persikraustė į Bielinio kišenę. Staiga už nugarų išgirdome piktą šnopavimą. Atsisukome. Tai buvo jaunuolio tėvas. Nieko nelaukęs, jis čiupo iš vaikino rankų knygas, pavartė, perplėšė, ir nusviedė žemėn.
- Ką čia dabar perki tas nesąmones! Čia tik vieni niekai, kvailystės visokios, gerai valdžia ir daro, kad neleidžia tokių knygų platinti! Tik laiko gaišimas ir išsidirbinėjimai! Turi galvą ant pečių, tai ir naudokis ja! Štai kaimyno Petro sūnus Lukas, pacanas kaip tu, o įstojo į Prinstono universitetą! Na, čia tai nieko, bet iš kažkokio vietinio fondo išsirūpino stipendiją! Žmogum bus! Nebesmirs visą gyvenimą šitoje subinės skylėje Lietuvoje! O kuo tu blogesnis? Turi galvą ant pečių, tai tegul ji atneša pinigėlių! Žiūrėk, kas naudinga, o ne skaityk visokius nelegalius niekus!
Vaikinas nusisuko. Jo akyse sužibo ašaros. Bielinis neišlaikė. Smogė vyrui kumščiu į smilkinį. Tas nuvirto. Senis suriko:
- Mafija! Žudo!
Bet vaikinas pribėgęs griebė jį už pečių, ir gerai papurtęs, privertė užsičiaupti. Vyras pašoko, ir griebė kirvį. Užsimojo ant Bielinio. Bet aš iš užpakalio griebiau jam už kirvio, ir be jokio vargo atėmiau. Po to smogiau jam kumščiu į stuburą, ir jis kaip ilgas išsitiesė ant žolės. Bielinis paėmė nuo žemės knygas.
- Imk nors porą,- ir jis ištiesė dvi naujas. Vaikinas paėmė.
- Tegul jie visi eina po velnių! Eisiu pernakvosiu pas draugelį, o vėliau važiuosiu į Italiją. Draugelis sakė, Milano apylinkėse galima rasti visai neblogo darbo.
Mes nusisukome. Ką gi, sprendžiant iš visko, geriems žmonėms Lietuvoje ne vieta. Bet ką gi mes galėjome pasakyti? Teko kuo skubiausiai sėsti į džipą,ir išbirbti.
Kelyje į Slavikus mus pasivijo tamsiai mėlyna, stipriai apnešta purvais ir matomai gerokai pavažinėta BMW. Pradėjo spausti prie kelkraščio, ir mes buvome priversti sustoti. Iš jos išlipo ketvertas skustagalvių. Na, tai aiškiai buvo nebe tie senų gerų laikų "kvadratiniai berniukai". Šitie buvo nupiepėliai, palyginus su jais. "Kvadratiniai berniukai" nebenešioja skustų pakaušių. Daugelis jų tapo prestižinių ofisų apsaugininkais, ir moka mokesčius valstybei. Pavadink juos mafijozais, ir nė nemirktelėjęs turėsi mokėti baudą už garbės ir orumo įžeidimą. Vienas iš jų išsitraukė dujinį pistoletą, ir priėjo arčiau.
- Girdėjau, pardavinėjat kažkokias piratines knygas.
Bielinis šyptelėjo.
- Praneši farams?
- Farai man "iki lempos". Bet kas pardavinėja tovarą mano teritorijoje, turi man mokėti nalogą.
- Atleisk, brolau, bet nesame pripūliavę faneros. Neturim iš ko mokėti.
- Klausyk, tu, žąsine, tik nereikia kabinti makaronų ant ausų. Arba mokėsi, arba palik džipą, ir spausk iš čia!
Tai jau buvo įžūlus grąsinimas. Bet Bielinis išliko ramus. Pamatęs, kad dujinis pistoletas nepadarė mums jokio įspūdžio, skustagalvis įsikišo jį į kišenę, ir priėjo arčiau. Žvilgtelėjęs baltomis akimis, staiga trenkė kumščiu į kaktą. Bet Bielinis žaibiškai atrėmė jo smūgį delno pagalvėlėmis, ir kirto kumščiu į gerklę. Vis dėlto skustagalvis išsilaikė ant kojų, nors ėmė švokšti ir kosėti. Tada Bielinis kirto jam alkūne į smakrą, o atšokęs atgal- apsisukdamas kojos pėda į pilvą. Susirietęs skustagalvis griuvo į kelio dulkes, stenėdamas ir raitydamasis iš skausmo. Iš mašinos iššoko dar pora. Čia aš nusprendžiau, kad laikas įsikišti ir man, ir taip pat išlipau lauk. Šokau prie vieno jų. Tas smogė man koja į galvą. Be jokio vargo atrėmiau jo smūgį delno briauna, ir pakirtau kojos spyriu per pakinklius. Jis grriuvo ant kelio. Atsikėlė šlubčiodamas. Ir tuojau smuko į mašiną. Kiti, nusprendę, kad neverta prasidėti, pagriebę už pečių sumuštajį skustagalvį, įsitraukė jį vidun. Mašina sustaugė ir nuskuodė pirmyn. Mes taip pat sulipome į džipą ir pajudėjome. Žvilgtelėjau į Bielinį. Atrodė, muštynės jo visai nesujaudino.
- Snargliai. Įsivaizduoja save ereliais. Kad gauna šiek tiek eurų už tranzitu vežamą iš Kazachstano į Eurpos Sąjungą "žolę" ir iš Europos Sąjungos į Rusijos imperiją vežamą "Ecstasy", tai jau įsivaizduoja esą baisūs mafiozai. Žinom mes tokius.
Važiavome tolyn, kratydamiesi duobėtais keliukais. Pamiškėse pasitaikė dar keletas namų. Žinoma, ten vėl bandėme įkišti savo prekę, bet į mus pasižiūrėjo kaip į ateivius iš kito pasaulio. Teko nešdintis. Bielinis liūdnai žvilgčiojo į benzino rodyklę.
- Kai aš skaitau apie senus laikus, galvoju, kad panašiai buvo ir prieš šimtmetį. Tik dabar viskas daug baisiau. Tada viskas buvo pakankamai paprasta. Nors knygnešiai, traukdami su kontrabanda iš Prūsų į Rusijos imperiją, ir nešiojosi revolverius, bet jų dažniausiai neprireikdavo. Tie rusų žandarai anaiptol nebuvo tokie baisūs, kaip kai kas vaizduoja. Pinigėliai lengvai užkišdavo jų srėbtuves. O pinigėlių... Būdavo. Svarbiausia- kad žmonės turėdavo carinių rublių užmokėti už kontrabanda atvežamas iš Prūsų knygas. Taip kad lietuviškos spaudos draudimas greičiau padėjo lietuvių tautai, nei trukdė. O prūsuose... Viskas buvo kitaip. Ten lietuviškos spaudos nedraudė. Prašau, spauzdink, kiek nori. Už savo pinigus. Tik va, niekam nereikėjo. Susmirdę ir prasigėrę būrai ir norėdami neturėjo pinigų. Na o geriems ūkininkams ir inteligentams kažkokios mirštančios tautos spauda ir literatūra nerūpėjo- ką ten. Jie didžiavosi, kad vokiečiai priima juos į savo tarpą, ir tapo didesniais germanofilais nei patys vokiečiai. Kur ten jiems rūpės prasčiokų ir nekultūringų žmonių kalba. Vokiečiai buvo gudrūs. Lietuvių tautą jie naikino ne grubiai, ne lazda, kaip rusai, o subtiliau- sausainiu. Rezultatai- kas dabar pamena kažkokius Lazdynus, kažkokius Šilėnus ir kažkokį Pilkalnį.
- Atleisk, aš nekaip išmanau istoriją. Bet man atrodo, kad vis dėlto, jei vokiečiai didžiuojasi, kad jie vokiečiai, ir prancūzai didžiuojasi, kad jie prancūzai, ir anglai didžiuojasi, kad jie anglai, tai ir mes turėtume bent jau pabandyti būti lietuviais, o nesiplakti prie svetimų kultūrų.
Bielinis nusijuokė.
- Nueik, pasakyk tai inteligentams, sėdintiems tarptautinių kultūrinių organizacijų kišenėje.
Pagaliau pasiekėme Sudargą. Bet suklypę nameliai nuteikė pesimistiškai. Tačiau Bielinis pasuko džipą prie klebonijos. Sustojo netoli kalno. Pasiėmę krepšius, atsargiai išsliūkinome. Prislinkę prie šoninių durų, tylut tylutėliai pasibeldėme. Atdaręs bernas tikriausiai jau pažinojo Bielinį, ir kreivai dėbtelėjęs į mane nuvedė mus į kažkokį kambarėlį. Liepė palaukti. Po kiek laiko pasirodė žilaplaukis žmogus, tikriausiai zakristijonas. Jis ėmė sklaidyti knygas, pagaliau kelias išsirinko. -Turim būti ypatingai atsargūs. Vokiečių religinės organizacijos pastoviai veža labdarą, ir šniukštinėja kur reikia ir kur nereikia. Kils įtarimas- praneš į Vilnių. Eurokonvencijos dėl religinės laisvės vykdomos griežtai. Sužinos- ir bažnyčia galės eiti po velnių. Čia man kilo pagunda įkišti savo trigrašį: -Negi religinė laisvė reiškia, kad bažnyčią ateis ir uždarys? Zakristijonas kreivai nusišiepė. -Ne. Juk laisvė, gali išpažinti kokią nori religiją. Paprasčiausiai nebeduos pinigų ir labdaros. Nebus labdaros- žmonės nebeis. Na, iš tų vargšų nieko ir nepeši. Tad jei valdžia nebeduos pinigų- vargšams kulto tarnams teliks eiti šunims šėko pjauti. Jis nupirko namaža knygų, žadėjo šį tą išdalinti parapijiečiams, bet eurus į kišenę Bielinis susikišo liūdnai. Išėjus pro duris, mus staiga griebė. Nespėjus nė atsitokėti, man jau užlaužė už nugaros rankas. -Policija! Įtariama, kad jūs gabenate neapmokestintas prekes, ir prekiaujate be patento! Bet man buvo tekę išsisukti ir iš keblesnių situacijų. Nieko nelaukdamas taip smogiau vienam policininkui į tarpkojį atžagaria koja, kad jis tik suinkštė, ir susirietęs ir susiėmęs už kelnių susmuko ant žemės. Pasilenkęs ir sukdamasis aplink save, vikriai ištraukiau savo ranką iš antrojo policininko gniaužtų, ir spyriau jam į šlaunį, o po to smogiau kojos kulnu į kelį. Suinkštęs jis taip pat susmuko. Deja, Bieliniui jau buvo uždėti antrankiai. Bet aš žinojau ką daryti. Išsitraukęs begarsį pistoletą, prikišau jį prie komisaro pakaušio. -Bystro osvoboždaite mojevo prijatelia, ili vaš načalnik budet imet dyrku v golove! To policininkai nesitikėjo. Nors tokie epizodai dažnai pasitaikydavo per amarikietiškus trilerius, rodomus per "Independent television of Lithuania" ir "Baltic television", jiems nė į galvą neateidavo, kad taip gali pasitaikyti ir realiame gyvenime. Todėl spoksojo į mane, nesumesdami, ką daryti. Aš jau išsigandau. Ką gi reiks daryti? Pagaliau vienas jų drebančiomis rankomis atrakino antrankius, ir Bielinis nieko nelaukdamas išsitraukė automatą "Kedras". -Visiems gult! Aš norėjau pasakyti, kad nepakenktų visus juos surakinti antrankiais, bet Bielinis jau bėgo prie džipo. Ką gi, beliko pasekti jo pavyzdžiu. -Vairuosiu aš. Tu atsišaudyk. Tavo patranka galingesnė. Jis pažvelgė į mane, lyg nesuprasdamas, kas vyksta. Aš paspaudžiau akceleratorių, ir džipas užkaukė kaip žvėris. Lėkėme per pievas. Už nugarų išvydau mirksinčias mėlynas šviesas. Kaukė sirena. Bet aš variau vargšą "Mitsubishi" kiek begalima. Bijojau, kad užstrigsime kokiame griovyje. Bet variklis išvežė. Pagaliau atsiplėšėme, ir išvažiavome į kelią. Sumažinau greitį. -Vairuok tu. Jei gali, žinoma. Jis žvilgtelėjo į mane išsiblaškiusiomis akimis. Tačiau išlipo iš džipo. Aš taip pat. Pamačiau keliu einantį apskurusiais rūbais apsirengusį kaimietį. Nelabai atkreipiau dėmesio- sugalvojau apžiūrėti, ar nieko blogo neatsitiko džipui. Ir tik kai jis priartėjo visai arti, supratau... -Air tazeris! Saugokis! Bet Bielinis nesuprato. Prieš save jis matė tik girtą kaimietį, o jei ir atkreipė dėmesį į mažą metalinę dėžutę jo rankoje, nepagalvojo, kad ji gali būti pavojinga... Iš dėžutės šovė du šviesos siūlai, ir įsmigo į Bielinio pilvą. Bielinis susmuko kaip pakirstas. Air Tazeris. Elektros šoko prietaisas, veikiantis per atstumą. Ginklas, kuris nežudo. Bet galbūt dar žiauresnis už žudančius ginklus. Ką gi, "Stabdyk nusikalstamum?" kareivos tikriausiai neblogai apsirūpinę tokiais... Griūdamas išsitraukiau Baryševo pistoletą, ir suvariau dvi kulkas į kaimiečio kelius. Dabar ilgai teks jam vaikščioti su ramentais. Iš už krūmų pasirodė dar keli. Šie jau nesimaskavo- buvo apsirengę brangiais drabužiais. Profesionalumo jiems netrūko. Pamatę gulintį savo draugą., suprato, kad air tazeriai jiems nebepadės. Ir tučtuojau griuvo ant žemės. Prapliupo automatas. Hekleris ir Kochas. Aš nešaudžiau, laukdamas, kada gi jiems šaus į galvą mintis pulti. Pagaliau Bielinis atsigavo. Sunkiai praplėšęs akis, bereikšmiu žvilgsniu, jis bandė atsistoti. Aš atsargiai jį sulaikiau. -Laikykis ramiai. Į mus šaudo. Tave buvo nutrenkę elektros srove. Jis tyliai linktelėjo. -Bandysim prasiveržti. Pliek negailėdamas. Šokom prie džipo. Virš mūsų galvų sušvilpė kulkos. Sušokom į vidų. Ūmai Bielinis griebėsi už krūtinės. Išblyško. Nebuvo kada galvoti, todėl griebiau iš jo automatą "Kedras", ir pro langą paleidau ilgą seriją. Įjungiau atbulinį bėgį, ir daviausi atgal. Šiaip taip prasiveržiau. Sustojau tik gerokai pavažiavęs. Žvilgtelėjau į Bielinį. Jis dar kvėpavo. Tyliu balsu sušvokštė: -Aš kažkada buvau medikas, ir žinau- man galas. Nebeverta vežti į ligoninę. Džipą pasiimk sau, jei nuveši knygas, ir atiduosi kitiems knygnešiams. Aš pasilenkiau prie jo, bet jis atsiduso... Ir išleido paskutinį kvapą. Mane graužė sąžinė. Turėjau išmesti jo lavoną miške, nors taip to nenorėjau... Bet ką padarysi. Nutariau pailsėti. Pasiėmiau krepšį. Man užsinorėjo pažiūrėti į tas knygas, dėl kurių toks žmogus palydėjo gyvybę... Išstraukiau vieną. Žvilgtelėjau. Tai buvo Vinco Mykolaičio Putino "Sukilėliai".
