O gal mitolurgija - sunkioji ir lengvoji? Siauruose specialistų sluoksniuose buvo svarstomas ir šis terminas. Jame girdisi metalo skambesys. Tačiau galų gale vis dėlto buvo apsistota prie mitokūros. Gimsta ši mokslo ir meno šaka nuo taikomosios pakraipos, tačiau netrukus, matyt, rasis ir teorinė mitokūra.
Ačiū Dievui, atrodo, tas paslaptingas dalykas, kurį vadiname ryšiais su visuomene ar viešaisiais ryšiais, t.y. pavlikas rileišenas (public relations), pagaliau lietuviškoje kalboje, atrodo, turės normalų vardą.
Kaip parašyti šį tekstą? Kaip mokslinio straipsnio parodiją? Kaip lengvą esė apie sunkius klausimus? Kaip poleminį pamfletą, atsakantį į kai kuriuos imagologijos, vaizdakalystės bei demonų tyrinėtojų retorinius ir pusiau retorinius klausimus? O gal pradėkime nuo keleto postulatų, kurie, atrodo, gali būti priimti daugumos žmonių:
1. Mitai yra naudingi žmogaus sveikatai.2. Mitai visada buvo ir bus kuriami.3. Kai kuriuos mitus gali kurti informacijos vadybos specialistai.
Trečiasis sakinys, žinia, ginčytinas. Ir ne vien dėl lietuviško “gali” dviprasmybės (jiems leista? jie pajėgūs?). O gal iš tikrųjų gerokai lengviau būtų tiesiog turkštis jau esančioje terpėje ir virtualią ideologinę matricą, kurią mums sukūrė kiti (ar seniau, ar kiek toliau gyvenę), vadinti realybe?
Tokie tie pagrindiniai teiginiai, kuriuos tuojau pabandysime praskleisti.
Be tos visatos, kurioje valgome pusryčius ir žiūrime į krintantį obuolį, yra visata, kurioje keikiame kokio nors seimo pirmininko sprendimą aptverti tvorele jam nepriklausančią žemę, ir dar visata, kurioje keliame trispalvę. Pirmąją visatą galime pavadinti gravitacijos tikrove, o antroji ir trečioji - informacinė ir simbolinė - yra žodžio ir minties tikrovė.
Kurioje tikrovėje kiekvienas iš mūsų gyvena - dar toli gražu nežinia, kaip kitados sakydavo Krišna Ardžunai prieš mūšį.
Labai netoli nuo vyskupo Berklio pažiūrų čia mes nusikapstėme, bet nieko nepadarysi - taikomoji mitokūra postuluoja informacinės ir simbolinės tikrovės primatą prieš visus ten tuos elektronus. Beje, fizikai teigia, kad kai kurių elementariųjų dalelių elgesys kinta priklausomai nuo stebėtojo. Taigi Krišna lyg ir buvo teisus.
Paaiškinti pasaulį - pagrindinis kiekvieno mito uždavinys, aiškindamas jis paprastina, be abejo, tačiau kitų išeičių gyventi nėra. Esu matęs žmonių, kurie bandė dorotis su pasaulio sudėtingybe ir kitais būdais, stengdamiesi nepaprastinti - trim atvejais iš penkių jiems blogai baigdavosi.
Visi mitai turi iš esmės dvi paskirtis - sutvarkyti žmogui erdvę ir laiką, padėti atskirti saviškius ir ne tokius saviškius. Beje, tai iš esmės viena - nes žmonės, kurie panašiai kaip mes suvokia erdvę ir laiką, ir yra daugiau ar mažiau saviškiai.
Žmonės bijo gyventi chaotiškoje ir nestruktūruotoje aplinkoje. Tam, kad žmogus galėtų gyventi ir veikti, jis turi sutvarkyti erdvę ir laiką apie save, - pavadinti dienas ir vietoves, sukurti mentalinį žemėlapį, kuris padėtų orientuotis. Mentaliniai žemėlapiai gali būti skirtingo mastelio - kiekvienas individas jį turi kitokį, bet kaskart jis remiasi šeimos, profesinės bendrijos, tautos, tos pačios religijos išpažinėjų žemėlapiais.
Žmogus - bendruomeninis gyvūnas. Todėl jam būtinas suvokimas, kad jis yra su panašiais į save, su tais, kurie tiki tais pačiais dalykais, kalba ta pačia kalba - o ir “bajeriai” bei “prikolai” turėtų būti suprantami. “Saviškių” grupė gali būti pati įvairiausia - firma, partija, kiemo kompanija.
Čia nieko nauja - antropologas ir mitų tyrinėtojas Mircea Eliade pasakoja istorijas apie tai, kaip kai kurios klajoklių gentys keldamosi kur kitur nešasi savo totemą. Atkeliavusios, kur žolė žalesnė, įbeda jį žemėn ir pašoka kokį šokį. Na, dar vadas kalbą pasako. Nuo tos akimirkos būtent ši vieta ir tampa jiems JŲ pasaulio centru, daugiau ar mažiau atpažįstamos “savos” teritorijos centru.
O dabar visa tai, ką čia pasakojame, perkelkime į šių dienų gyvenimą. Pažiūrėkite, kaip komercinės ar visuomeninės organizacijos bei politinės partijos drožia savo totemus, šoka savo šokius ir stengiasi apibrėžti teritorijas, kurios yra “jų”, informacinėje bei simbolinėje realybėje. Nebus sunku atrasti, kokiais būdais kuriamos savos specifinės kalbos, kaip apibrėžiami “saviškiai”, kaip parenkamos simbolių bei vaizdų grupės, tinkančios prie totemo. Tos teritorijos gali būti, pavyzdžiui: “giname lietuviškąjį kapitalą”, “Rusija visada bus pavojinga”, “geriausias yra tik ką iš gręžinio išsiurbtas vanduo”, “Europos Sąjungoje prarasime identitetą”, “nė vieno mikrobo neliks ant unitazo”.
Nereikėtų manyti, kad šitaip informacinėje ir simbolinėje erdvėje elgiasi tik kolektyvai, kurie turi realų interesą vienaip ar kitaip paveikti visuomenės nuotaikas. Šitaip elgiasi kiekvienas, nes kiekvienas nori paveikti visuomenės nuotaikas. Vienam visuomenė - kaimynas, iš kurio reikia pasiskolinti puslitriui, kitam - bosas, kuriam reikia apdumti akis, trečiam - simpatiška moteriškė, su kuria norėtųsi praleisti vakarėlį. Todėl man truputį juokingai atrodo sakiniai, adresuojami mitokūrininkams: “Kaip jūs drįstate mumis manipuliuoti?”.
Manipuliuoja kiekviena gyva būtybė, jeigu tik ji sukiojasi kokioje nors bendruomeninėje aplinkoje: kurtinys pučia gurklį, vilkas pabruka uodega, meilužis susimoka už vakarienę (ar ne, Rapolai Rakalai (http://www.omni.lt/index.php?rask$9359_16011$z_107369)?), komersantas demonstruoja naujo dulkių siurblio privalumus, politikas rašo pranešimą spaudai. Taigi taikomoji mitokūra reikalinga kiekvienam ir kiekvienas šią mokslo ir meno sritį kasdien praktikuoja, pats to iki galo nesuvokdamas. Panašiai kaip Tartiufas nežinojo, kad kalba proza.
Pasitaiko tokių, kurie neturi talento mitokūrai, - kartkartėmis jiems tenka susipažinti su psichoterapeutais. Yra ir tikrų taikomosios mitokūros genijų, virtuozų ir vunderkindų - čia galėtume paminėti kad ir Vytautą Šustauską ar teisininko sūnų Žirinovskį. Tačiau nėra tokių, kuriems šios meno ir mokslo šakos nereikėtų.
Kažkuriuo laikotarpiu buvo suvokta, kad ši žmonijos veiklos sritis yra tiek svarbi, kad reikia jos imtis rimtai. Tai nutiko XX amžiaus pradžioje Jungtinėse Valstijose. Profesijos gimimas siejamas su Edwardo L. Bernays, beje, S. Freudo sūnėno, pavarde.
Taip prislinkome prie trečiojo teksto pradžioje paskelbto teiginio - kai kuriuos mitus gali kurti informacijos vadybos specialistai. Ar gali?
Atleiskite, bet klausimas atrodo kvailokas: dantų juk patys sau netraukiame, nors rodė televizija reportažą apie pilietį iš Žemaitijos, visą burną sau išsiprotezavusį. Lygiai gerai leidžiame namus statyti statybininkams, krepšinį žaisti krepšininkams, o politikų šokius apie totemus analizuoti politologams. Taikomoji mitokūra - nėra labai jauna mokslo ir meno sritis, tiktai ankstėliau ji nebuvo suvokta kaip specifinių profesinių įgūdžių ir profesionalaus požiūrio bei specialaus pasirengimo reikalaujanti. Viskas buvo palikta talentams: šamanams, žyniams, rašytojams ir pan. Bet juk buvo ir tokie laikai, kai dantis gydė barzdaskučiai. Dabar tiesiog atėjo laikas šios srities specialistų savivokai ir apsibrėžimui. Ir tiek. Profesija dar vis gimsta. Ir tarp jos pribuvėjų tikrai nėra jokių demonų. Kitąsyk vienas neblogas dailininkas sakė: “Proto miegas gimdo košmarus”.
Straipsnis parengtas pagal pranešimą, skaitytą Atviros Lietuvos fondo organizuotoje konferencijoje "Viešumo plotmės Lietuvoje: politinė komunikacija ir informacija".
