Lietuvos prezidentas išsirinko ar dar tik renkasi užsienio politikos patarėją. Ar tikrai renkasi, ar tik peržiūri keletą Užsienio reikalų ministerijos teikiamų kandidatūrų: karjeros diplomatų, daugiau ar mažiau patyrusių, mokančių tiek ir aniek kalbų... Išrinktas kandidatas ateis į Daukanto aikštę, dirbs iki (tikiuosi) prezidento kadencijos pabaigos, o tada atgal – į savo ministeriją.
Tas pats pasakytina ir apie Lietuvos Vyriausybės vadovui užsienio klausimais patariantį asmenį, Užsienio reikalų ministerijos deleguotą diplomatą. Iki šiol tik Seimo pirmininkas savo sekretoriate turi patarėją užsienio politikai „iš šalies“, t.y. ne iš Užsienio reikalų ministerijos. Tiesa, visai neseniai Užsienio reikalų ministerija ir į Seimo kanceliariją delegavo patyrusį diplomatą.
Gera tokia praktika ar ne? Nuomonių yra įvairių. Pasisakantys „už“ pabrėžia, kad tokios diplomatų „komandiruotės“ užtikrina įvairių valstybės institucijų vykdomos užsienio vieningumą, veiksmingą jos koordinavimą, garantuoja tinkamą patariančiųjų užsienio politikos klausimais profesionalumą.
Abejojantys tokios tvarkos teigiamybėmis, tarp kurių ir šių eilučių autorius, mano, kad tokia Užsienio reikalų ministerijos praktika iš esmės pažeidžia esminius tarpinstitucinio bendradarbiavimo principus, mažina sveikos konkurencijos užsienio politikos klausimais galimybes. Koks karjeros diplomatas, puikiai įsisąmoninęs, kad jam reikės grįžti į tą pačią ministeriją, sugebės pasipriešinti vienam ar kitam Užsienio reikalų ministerijos vadovų veiksmui? Priešingai, didesnė tikimybė, kad patardamas prezidentui ar premjerui jis stengsis siekti pastarųjų pritarimo savosios institucijos nuomonei.
Kiekvienas asmuo, kandidatuojantis į Lietuvos prezidentus, turi savo programą, kurios, jei ne strateginės, tai bent taktinės nuostatos, gali skirtis nuo vieno kurio Vyriausybės ministro nuostatų. Tačiau gaudamas „komplektą“ patarėjų iš Užsienio reikalų ministerijos jis apriboja galimų diskusijų lauką iki tradicinio „derinimo“.
Prezidento ar premjero patarėjai yra (turėtų būti!) asmeninio politinio pasitikėjimo pareigūnai, kurie ateina kartu su savuoju lyderiu ir kurių pagrindinis uždavinys – padėti realizuoti lyderio politines programines nuostatas. Nesunku įsivaizduoti, kaip sėkmingai „gins“ politinio lyderio programą „komandiruotas“ karjeros diplomatas, jei ji skirsis nuo Užsienio reikalų ministerijos vadovybės.
Audronius Ažubalis yra Tėvynės sąjungos frakcijos Seime narys, Užsienio reikalų komiteto pirmininko pavaduotojas.
„Omni.lt“ redakcija publikuoja visus Lietuvos politikų pateiktus straipsnius, jų netrumpindama ir neredaguodama. Už straipsnyje išdėstytas mintis atsako politikas.
