Klausimas, į kurį anksčiau ar vėliau turės atsakyti valdančioji koalicija - ne retorinis. Per savo trumpą pirmininkavimo Seimo Europos reikalų komitetui laikotarpį Alfredas Pekeliūnas prikalbėjo tiek keistenybių, kad jų užtektų visai kadencijai. O žinant šiandienines Seimo Europos reikalų komiteto galias, kurių vienoks ar kitoks panaudojimas lems ir Lietuvos gyvenimo Europos Sąjungoje (ES) sėkmes ar nesėkmes, tai negali nekelti rimto susirūpinimo.
Štai po šių metų sausio 3 dienos Europos komiteto posėdžio A. Pekeliūnas demonstravo eilinį politinį nusišnekėjimą, užsipuldamas tuos Lietuvos europarlamentarus, kurie “Rusijos atžvilgiu reiškia negatyvią poziciją”, ir teigdamas, kad tokia nuomonė neturėtų būti pateikiama kaip Lietuvos pozicija.
Seimo Europos reikalų komiteto pirmininko A. Pekeliūno žiniai - bet kokia europarlamentaro vieša nuomonė yra reiškiama tik: a) Europos Parlamento vardu; b) Europos Parlamento komiteto vardu; c) politinės grupės vardu; d) paties europarlamentaro vardu.
Toliau dar gražiau. Priešpriešindamas Rusijos kritikus europarlamentarus neįvardytiems Lietuvos verslininkams, kurie mano, kad su Rusija turėtų klostytis normalūs santykiai (suprask - jokios kritikos!), Europos reikalų komiteto pirmininkas turėtų žinoti, kad dar nuo 2001 metų Rusija diskriminuoja visus ES uostus (taip pat ir Klaipėdą) taikydama 3-4 kartus didesnius geležinkelio tarifus. Minima diskriminacija galioja visiems 100 procentų - dešimtims milijonų tonų - krovinių. Ir šiuo klausimu Rusija nesileidžia į jokias derybas.
Bendromis frazėmis pasisakydamas prieš Rusijos kritiką Seimo Europos reikalų komiteto pirmininkas užmiršo, o greičiausiai net ir nežino, kad Rusija atvirai remia separatistinius, kriminalinių elementų vadovaujamus režimus Padnestrėje, Abchazijoje ir Osetijoje, taip laužydama savo pačios prisiimtus įsipareigojimus ESBO Stambulo viršūnių susitikime. ES nuomonė šiuo klausimu aiški - teritorinis Moldovos ir Gruzijos vientisumas - nekvestionuojamas.
Ką ten ES ar Stambulas, štai dar prieš dvejus metus Rusija įsipareigojo pradėti sienos su Lietuva (nuo praėjusių metų - tai ES ir Rusijos siena) demarkaciją. Iki dabar jokios pažangos Rusijos pusėje, sienos infrastruktūra neegzistuoja!
Paminėjau tik keletą Lietuvai svarbių politinės praktinės darbotvarkės klausimų, dėl kurių iš tikro turėtų būti susirūpinęs Europos reikalų komiteto pirmininkas. Tačiau vietoj to, matyt “politrukinės” fantazijos verčia A. Pekeliūną rūpintis “nepagrįsta” Rusijos kritika ar konstruoti Lietuvos - tarpininkės tarp Rusijos ir ES - “vizijas”.
Visa, kas aukščiau išvardyta, galima būtų paaiškinti nebent paties A. Pekeliūno pasisakymu praėjusių metų gruodžio 12 dienos LTV “Savaitės” politinių naujienų laidoje, kurioje didžiuodamasis savo aukštuoju partiniu “mokslu” (kabutės autoriaus) teigė: “O tai čia dėmė yra, partinis mokslas yra jau dėmė?.. Tai aš gavau labai daug Leningrade…. Žymiai daugiau gavau to sampratos, kaip visuomenė turi egzistuoti… nei mokydamasis aukštojoje mokykloje prieš tai. Tai vat”.
Klausimas, apie kokią sampratą “kaip visuomenė turi egzistuoti” kalbėjo A. Pekeliūnas, nekyla. Seimo Europos reikalų komiteto pirmininkas kalbėjo apie mūsų praeitį - sovietinį režimą, kurį Europos liaudies partijos XVI kongresas savo rezoliucijoje “Totalitarinio komunizmo pasmerkimas” įvardijo kaip nežmonišką, milijonų nekaltų aukų pareikalavusį ir tolygų nacizmui.
Audronius Ažubalis yra Seimo narys, Užsienio reikalų komiteto pirmininko pavaduotojas.
"Omni laiko" redakcijos nuomonė nebūtinai sutampa su politikų pareikštomis mintimis.
