Remigijus RAINYS
Jau seniai nieko nebestebina ant kiemo vartų kabanti lentelė "Atsargiai - kieme piktas šuo!", tačiau Kauno rajono Pabiržio kaimo gyventojai, jei išdrįstų, tikrai tokią lentelę, tik žodį "šuo" pakeitę žodžiu "kaimynas", pakabintų ant jų kaime įsikūrusio Vlado Sviderskio (65 m.) valdų tvoros. Tačiau tokio drąsuolio kaime kol kas neatsiranda, o ir pati namų valda drauge su visa tvora priklauso ne Vladui, o jo sugyventinei Reginai. Gal prieš dešimt metų ši gėlių auginimu besiverčianti moteriškė paprašė, jog jokio konkretaus užsiėmimo tuo metu neturėjęs vyriškis jai padėtų ūkio darbuose, taip šis ir pasiliko, pamažu tapęs ne tik faktiniu namų šeimininku, bet ir pretendentu į viso kaimo valdytojus.
Šiame nedideliame 7 namų kaimelyje, kurį kadaise įkūrė keturi broliai Sentikiai, o ir dabar dar tebegyvena keli jų palikuoniai, tiek jiems, tiek naujai atsikėlusioms šeimoms ramybės jau seniai nebėra. Mat Vladas, kai paragauja velnio lašų, tuoj imasi daryti savo tvarką. Vyriškis naudojasi tuo, kad kaime beveik nėra jam galinčių pasipriešinti vyrų, todėl ir savavaldžiauja jausdamas savo nebaudžiamumą. Pasak kaimynių, nuolat savo nuotykiais įkalinimo vietose besigiriantis Vladas išgėręs gali kaip niekur nieko įsiveržti į jų namus ir pareikalauti išgertuvių pratęsimo ar sukelti peštynes. Naujasis prievaizdas kaimiečius išmokė skrupulingos tvarkos, nes kiekvienas jų kiemuose vietoje ar ne vietoje padėtas daiktas po vyriškio vizito paprastai dingsta. O "vizituoti" kaimynus Vladas paprastai pradeda po vidurnakčio, kai šie jau sumiega. Tiesa, žmonės dėl smulkių vagysčių į policiją anksčiau nesikreipdavo, nes už rankos ilgapirščio niekas nenutvėrė, o ir pradingstantys daiktai ganėtinai mažaverčiai, todėl bylos nekeltų jokia nuovada. Tad užbaigę darbus ar susiruošę pietų žmonės skuba slėpti į užrakinamus podėlius kastuvus, kauptukus, grėblius, plaktukus ar kirvelius, nes vėliau juos gali tekti... nusipirkti iš to paties Vlado. Žinia, jog jis pasiūlys ne iš to kiemo, o kaimynystėje nugvelbtą daiktą, todėl sumokėję "geradariui" po kelis litus, žmonės vėliau savo įrankiais atsikeičia. O atsisakyti pirkti iš V. Sviderskio ar bent nesuteikti jam smulkios piniginės (tačiau niekada negrąžinamos!) paskolos pavojinga, nes ryte gali paaiškėti, jog pradurtos visos keturios tavo automobilio padangos. Daržovių auginimu besiverčianti Janina Sokolovienė taip jau yra už 15 litų nusipirkusi visiškai jai nereikalingą diskinį pjūklą, kurį netrukus kaimynas ir vėl "privatizavo" drauge su josios rankiniu pjūklu. Rankinį pjūklą Vladas kiek vėliau pardavė kitai kaimynei Editai Martišienei.
Apie jų auginamus vaisius ir daržoves moterys net nenori užsiminti, nes džiaugiasi, kad Vladas bent neverčia jų pačioms nukasti jam nuosavo darbo vaisius, o "apsitarnauja" pats, naktimis gerokai patuštindamas šiltnamius ar galulaukių ežias. Janina net teigia, jog ji nepyktų, jei kaimynas pasitenkintu tik tuo, ką paneša, tačiau, anot ūkininkės, dalis derliaus ir į turgelius iškeliauja be jos žinios. O kai ji ir kitos kaimo gyventojos rėžia kaimynui tiesą į akis, šis kaltina jas melu ir sugalvoja išradingiausių keršto būdų. Kęstučiui ir Editai Martišiams Vladas buvo nusukęs televizijos anteną, o vėliau kelis kartus nukirto elektros laidus, palikdamas juos visiškoje tamsoje. Be elektros energijos "monteris", vietoj atsuktuvo ir replių besinaudojantis tik kirviu, jau ne po kartą buvo palikęs ir netoliese gyvenantį kaimo įkūrėjų anūką Nikolajų Puzinovą (52 m.), jo pusbrolį ir net tėvus, kurie šiaip jau Pabiržyje gyvena tik vasarą. Nikolajus V. Sviderskio rūstybę užsitraukė kartą jį nutvėręs besilaužiantį į savo palėpę, o pusbrolis - kai nuėjo aiškintis dėl išskintų braškių, kurių lysvėje Vladas buvo užmiršęs savo šlepetes. Nukentėjėliai pradžioje bandė skųstis policijai, kvietėsi elektros tinklų atstovus, tačiau net ir sumokėjus už remontą, padaryta žala nesiekė to nelemtojo MGL ribos, todėl niekdariui nebuvo keliama jokia byla. Po kelių bandymų ieškoti teisybės žmonės išmoko patys tyliai sujungti laidus.
Niekam nesiskundė ir Janina Sokolovienė, kai ryte pas ją atskubėjusi Edita Martišienė paklausė, kam ši jos kieme sumetusi savo dėžes su pomidorų daigais. Kai moterys patraukė į įvykio vietą, dėžių pėdsakais jos atsekė į Vlado šiltnamį, kur buvo sudėta ir daugiau tokių dėžučių. Benešiodamas "nacionalizuotą" kaimynės turtą V. Sviderskis tiek pavargo, kad viską nutrenkė net nesusiruošęs daigų pasodinti. Janina savo turtą susitempė atgal, taip ir neišdrįsusi kaimynui papriekaištauti.
Ypač kaimo prievaizdui nepatiko, kad, mirus gretimame namelyje gyvenusiai šeimai, jo turto paveldėtojas leido ten įsikelti E. ir K. Martišiams, o aplinkui plytinčia žeme naudotis abiem šeimoms. Nors visi kaimo senbuviai gali paliudyti, jog naujiesiems gyventojams nuskirta žemė "iki keliuko", o V. Sviderskio šeimininkei Reginai - anapus jo, tačiau Vladas pirmiausiai iškirto ne jo teritorijoje augusias alyvas, teigdamas, jog taip jam patogiau stebėti, ką veikia jo kaimynai, o vėliau savavališkai suarė bei užsėjo dobiliukais jų kiemą, taip ruošdamasis pašarą savo ožiui ir ožkelėms. Martišiai nurijo ir šią skriaudą, tačiau kai po eilinio užgėrimo Vladas įsibrovė į jų namus ir be ceremonijų patiesė ant grindų antrosios grupės invalidą Kęstutį bei pradėjo jį daužyti, vyrą ginti puolusi Edita kelis kartus užpuolikui brūkštelėjo per nugarą tuo pačiu pjūkleliu, kurį šis buvo nugvelbęs iš Janinos, o vėliau pardavęs jai. Būdamas blaivus Vladas noriai demonstruoja iki šiol ant nugaros likusius randus ir skundžiasi, kaip jį engia kaimynai, neleisdami ramiai pereiti net vienintele kaimo gatvele. Tiesa, vyriškio pasakojime veiksmo vieta persikėlė į lauką prie bendro naudojimo šulinio, kur esą ne jis užpuolė kaimynus, o šie jį. Pasak smarkuolio, tik Martišiai išprovokavo ir kol kas "šviežiausią" incidentą, po kurio į Pabiržį vėl skubėjo policija.
Pasak V. Sviderskio, jis su žmona ėjo iš netoliese esančių kapų, prie kurių vartų jie kartais prekiauja gėlėmis ir žvakelėmis. Netoli namų sugyventinius esą pradėjo užkabinėti slyvas skynę Edita ir Kęstutis bei jiems talkinusi Janina. Vladui užkliuvo dar ir tai, jog kaimynai nė nemanė jam palikti dalį derliaus, nors "jo pusėje" tokios pačios slyvos biro net nuo dešimties medžių. Tik šie augo kiek tolėliau nuo keliuko, todėl vyriškis atsinešė šakes ir pagrasino išpurtysiąs uogautojus iš medžių. V. Sviderskis tikina, kad medyje ant kopėčių stovėjęs (?) Kęstutis jį užpuolė, todėl jis ir smeigė jam šakėmis, o paskui tik atsigynė nuo jį sužaloti grasinusios Janinos. Keista, tačiau trim dūriais stipriai sužeidęs kaimynui koją, "besiginantis" V. Sviderskis nusekė jį neva puolančią J. Sokolovienę į šiosios namus ir iškeikė bjauriausiais žodžiais, grasindamas naktį užmušti, o jos namus padegti. Jau įsitikinusi, kad Vladas tuščiai negrasina, Janina iškvietė policiją, kuri dėl šių "kaimo prievaizdo" išpuolių pradėjo ikiteisminį tyrimą. Rimtos medikų pagalbos prireikė Kęstučiui Martišiui, kuris iki šiol tebesigydo namuose. Aktyvių veiksmų kol kas nesiima ir teisėsaugininkai, kurie laukia medicininės ekspertizės išvadų, o Pabiržio gyventojai kas vakarą užmiega spėliodami, kokį pokštą jiems naktį gali iškrėsti piktasis kaimynas, kurio, deja, kaip šuns į tvirtą voljerą nepasodinsi.
