Švedijos ir Lietuvos verslininkai puikiai pasinaudoja abiejų šalių ekonominės rinkos galimybėmis, Švedijos verslas investuoja į Lietuvos ekonomiką palyginti daugiau negu į kitas Rytų Europos šalis, plečiasi asmeniniai kontaktai tarp abiejų šalių mokslininkų ir menininkų, tačiau ryšiai tarp abiejų šalių socialinės apsaugos sistemų architektų išlieka aiškiai nepakankami.
Lieka neatsakyta į klausimą, kodėl Lietuvoje kol kas tiek mažai buvo atsižvelgta į Švedijos socialinę patirtį ir Švedijos gerovės valstybės pasiekimus.
Logiška būtų manyti, kad startinėse pozicijose, t.y. 1990-1991 metais, Lietuvai buvo pakankamai lengva nuosekliai pereiti prie švediško socialdemokratinio gerovės modelio. Tačiau Lietuvos politinės jėgos neparodė aspiracijų švediško modelio kūrimo kryptimi ir su mažomis išlygomis beveik visos metėsi į kitą kraštutinumą kuriant laisvosios, o ne socialinės rinkos ekonomiką ir pamažu persiėmė rinkos fundamentalizmo idėjomis. Šiame procese aktyviai dalyvavo politinių partijų ir žiniasklaidos atstovai, o moksliniu ideologiniu požiūriu tokiam kursui Lietuvoje vadovavo Laisvosios rinkos institutas.
Iš tikrųjų dėl daugelio priežasčių institucinis socialdemokratinis Švedijos gerovės valstybės modelis galėjo tapti atskaitos tašku kuriant Lietuvos socialinės apsaugos sistemą. Galima teigti, kad Lietuvoje per pastarąjį dešimtmetį bent porą kartų tam buvo susiformavusi palanki politinė situacija: 1992-1995 metais ir 2001-2004 metais šalį valdė socialdemokratai, o kaip žinia, Švedijoje socialdemokratų partija valdė didesniąją XX amžiaus dalį ir net XXI amžiuje, sustiprėjus globalizacijos įtakoms, išliko valdančiąja partija, įgyvendinančia pakankamai palankų socialinį modelį.
Prisiminus istoriją, galima teigti, kad 1940-1990 metais politiniai ideologiniai SSSR valstybės veiksmai neigė pačios gerovės politikos būtinumą, gerovės problemos buvo vertinamos kaip neegzistuojančios. Lietuvos sovietiniam socialinės raidos modeliui buvo būdingas centralizuotas planavimas, tik valstybės teikiamas bazinės gerovės lygis, nemokama sveikatos apsauga, švietimas ir kt., tačiau šių socialinio sektoriaus paslaugų teikimas buvo gana žemo lygio.
Tačiau pirminis, išorinis, Lietuvos sovietinio socializmo modelio panašumas su Švedijos gerovės valstybės modeliu yra apgaulingas. Švedijos socialdemokratai visada aktyviai oponavo sovietinei sistemai ir aštriai kritikuodami jos praktiką bei teoriją jas atmesdavo. Baimintis “švediško raudonumo” Rytų Europos, taip pat ir Lietuvos, reformatoriams nebuvo jokio rimtesnio pagrindo, nes ilgą laiką 90 proc. Švedijos ekonomikos išliko privačiose rankose. Tačiau, palyginti su JAV ir Didžiąja Britanija, joje kitaip buvo sprendžiami perskirstymo klausimai.
Nepriklausomos Lietuvos politinės jėgos ir žiniasklaidos atstovai 1990-2004 metais neparodė rimtesnių aspiracijų universalaus institucinio švediško modelio kūrimo kryptimi. Tam įtakos turėjo ir tarptautinių organizacijų spaudimas, skatinantis kurti liberalią gerovės valstybę. 1990-1991 metų ir vėlesnės socialinės apsaugos reformos Lietuvoje nukreipė šalį valstybinio korporatyvinio bismarkinio modelio, sąlygojančio didesnę priklausomybę nuo dalyvavimo laisvosios rinkos ekonomikos darbo rinkoje, kūrimo kryptimi.
Savanoriški privatūs pensijų fondai sudarė dar palankesnes sąlygas tolesnei turtinei nelygybei ir socialinei diferenciacijai stiprėti bei reiškė laipsnišką korporatyvinio modelio atsisakymą, svarbiausių marginalinio modelio elementų įvedimą ir liberaliosios politinės krypties įtvirtinimą. Esant palyginti spartiems ekonominio augimo tempams, socialinė situacija ir gyvenimo lygis gerėjo nepakankamai.
Universalumas, kuris buvo būdingas Švedijos gerovės valstybei, netapo vertybe šalies socialinėje apsaugoje. Tai galima vertinti kaip tiesioginę globalizacijos ir intensyvesnio Lietuvos dalyvavimo tarptautinėje konkurencinėje kovoje rezultatą.
1990-2004 metais Lietuvoje trūko svarbiausių socialdemokratinio modelio gerovės valstybės kūrimo elementų: nebuvo stiprių socialdemokratinio ir profsąjunginio judėjimų. Pilietinės visuomenės institucijos ir pilietinis visuomenės lygis buvo silpni. Svarbu pažymėti, kad platesni Lietuvos rinkėjų sluoksniai patys neskatino elito suformuluoti ir įgyvendinti kairesnę politiką. Lietuvos rinkėjai tikrai neprisidėjo prie naujų kairiųjų lyderių ar ideologų paieškų. Lietuvos socialiniame-politiniame gyvenime susiklostė paradoksali situacija: dauguma Lietuvos rinkėjų, pagal savo socialinę bazę būdami tinkami socialdemokratinei politikai vykdyti, nerodė atitinkamų kairiosioms politinėms jėgoms būdingų aspiracijų, bet sykiu ir nebuvo atstovaujami.
Dalinė Šiaurės šalių ir ypač Švedijos liberalizacija, labai sustiprėjusi praeito amžiaus pabaigoje, taip pat neskatino Lietuvos ekonominio ir politinio elito iškelti socialinio teisingumo idėjos kaip prioritetinės. Tačiau stebina tas faktas, kad Lietuvos ekonominis ir politinis elitas Šiaurės šalių ir pirmiausia Švedijos praktikoje visų pirma matė tik sėkmingo verslo pavyzdžius, ir tiesiog užsimerkė prieš daugelį socialinės ir kultūrinės ekologijos dalykų, kurie vis dar sėkmingai gyvavo Skandinavijoje. Norvegijos viešojo sektoriaus sėkmė, argumentuojant jo didesnio finansavimo galimybėmis, naudojant gaunamas pajamas iš naftos gavybos ir perdirbimo, buvo iš viso nepastebėta Lietuvoje. Švedijos viešojo sektoriaus pasiekimai Lietuvoje buvo taip pat labai mažai komentuojami, dažniausiai aplinkosaugos ir transporto organizavimo srityse, ir dėl Švedijos tiesioginės paramos reformuojant šias sritis Lietuvoje. Tačiau aliuzijos į Švedijos valstybinę socialinės apsaugos sistemą Lietuvos ekonominiam ir politiniam elitui buvo svetimos. Dauguma Lietuvos gyventojų tebebuvo nesusipažinę su Švedijos gyvenimo realijomis ir tik 3 proc. jų buvo bent trumpai lankęsi Švedijoje.
Švedijos realijose paskutiniame praėjusio amžiaus dešimtmetyje taip pat galima pastebėti liberalesnę, globalizacijos ir paaštrėjusios konkurencijos sąlygotą kryptį. Globalizacija kaip reiškinys veikia visas Europos valstybes ir kelia rimtus išbandymus socialdemokratijai. Praėjusio amžiaus pabaigos ekonominiai sunkumai Švedijoje paskatino socialinės apsaugos išlaidų mažinimą ir “naujosios viešosios vadybos” praktiką. Vis svarbesnį vaidmenį Švedijoje pradėjo vaidinti atskiri privatizacijos ir liberalizacijos elementai. Mokesčių sistemoje atsisakyta didelės perskirstymo dalies, o tai pastebimai padidino pajamų skirtumus. Reformuojant gerovės valstybę siekta neleisti piktnaudžiauti gerovės sistema ir siekta stiprinti asmeninę atsakomybę.
Susidarius naujoms sąlygoms, pastarųjų metų reformos gali nukreipti Švediją nuo tradicinių socialdemokratinių gerovės valstybės siekių. Todėl, atliekant palyginamąją Švedijos ir Lietuvos analizę, svarbu atsakyti į šiuos klausimus: 1) ar pati institucinė-socialdemokratinė gerovės valstybė Švedijoje turi ateitį, nes globalizacijos ir paaštrėjusios ekonominės konkurencijos sąlygos gali ir toliau ją ardyti; 2) jei tiek Švedija, tiek Lietuva eina liberalizacijos keliu, ar belieka ką svarstyti mūsų pasirinktu požiūriu; 3) ar Švedija išlieka pavyzdiniu modeliu Lietuvai socialinės apsaugos srityje?; 4) ar pagerėjus ekonominei situacijai tiek Lietuvoje, tiek Švedijoje yra įmanomas didesnis šių šalių “socialdemokratėjimo” laipsnis artimoje ir tolesnėje perspektyvoje?
