Na ir nesiseka Lietuvos sirgaliams. Bent jau tiems, kurie serga tarptautinėse varžybose už visas šalies komandas, neapsiribodami lokaliniu patriotizmu. “Žalgiris” įgavo pagreitį, tačiau iš to nėra jokios naudos, nes šaukštai po pietų. O “Lietuvos rytas” lemiamu momentu tampa šešėlių komanda ir po pralaimėjimo Vrsače 65:76 gali likti už atkrintamųjų varžybų borto.
Dabar vilniečiams reikės atsakomąsias rungtynes Vilniuje laimėti irgi bent 11 taškų persvara. Ką jau kalbėti apie tai, kad reikia nugalėti PAOK ir “Skonto”, o tai po vakarykščių rungtynių atrodo labai abejotina. Liūdniausia, kad “Lietuvos rytas” nenusipelnė net tokio įvertinimo kaip prastas žaidimas. Komanda nežaidė visai, išskyrus du ar tris žmones. Atrodo, kiti vis labiau susitaiko su antraeilių pagalbininkų padėtimi. Dar blogiau, tokia padėtis jiems gal netgi patinka.
Ieškant pralaimėjimo priežasčių, pirmiausia šį kartą reikia pažiūrėti į atsarginių pelnytus taškus. A. Lucasas ir A. Javtokas kartu jų surinko septynis. Kiti nepridėjo nieko. Apskritai 49 iš 65 penkių komandos taškų surinko A. Macijauskas, R. Šiškauskas ir A. Okunskis. Silpnas daugumos krepšininkų puolimo arsenalas ir universalumo trūkumas buvo pastebimas jau anksčiau. Dabar, išsiderinus komandiniam žaidimui ir sustiprėjus varžovams, tai tiesiog bado akis. Ką sugeba eiliniai “Lietuvos ryto” žaidėjai puolant? S. Jasaitis sugeba įmesti iš toli, jei sudaromos geros sąlygos, V. Krstičius gali taikliai perduoti kamuolį, A. Javtokas gali kartais pasistumdyti, A. Lucasas… Tiesą pasakius, nežinau, ką sugeba A. Lucasas, neskaitant aukštų ir dažniausiai nereikalingų šuolių.
Tiesa, barant šį įžaidėją, kartu reikėtų jį ir pagirti. A. Lucasas nesugeba vadovauti komandai, dažnai blaškosi, bet vakar jis buvo vienas iš nedaugelio, nenorinčių tenkintis šešėlio vaidmeniu. Palyginimą su šešėliais nori nenori sukelia itin keistas komandos elgesys poziciniame puolime. Tokio neišpasakyto lėtumo seniai neteko matyti. Sunku patikėti, kad dar neseniai šį ekipa aršiai kovojo Šiaurės konferencijos finale.
Nežinau, kiek derinukų savo auklėtiniams į galvą treniruotėse bando įkalti J. Kazlauskas, bet vakar rungtynėse matėme du pagrindinius. Pirmas - kai įžaidėjas trypinėja su kamuoliu netoli vidurio linijos, o A. Macijauskas laksto palei galinę liniją, tikėdamasis pabėgti nuo varžovų. Pusė priešininkų tokiu atveju laksto paskui A. Macijauską, nes žino, kad kitus galima ir palikti. Antras “derinukas” - kai kamuolys atiduodamas R. Šiškauskui, o šis būna su juo iki atakos pabaigos. Tam, kad mestų beviltišką metimą per rankas (vakar vilniečiai šį “derinuką” sugebėjo pakartoti tris kartus per vieną ataką, taip parodydami, kad jų santykiai su šiuolaikiniu krepšiniu darosi formalūs). Tokiu atveju keturi varžovai tiesiog ilsisi.
Įprasta konstatuoti, kad vilniečių priekinė linija yra bejėgė, tačiau pastaruoju metu tai galima pasakyti beveik apie visus krepšininkus. Atsarginiai, gavę kamuolį, turbūt galvoja: “ajajai, ką gi man dabar daryti, kaip greičiau atsikratyti šito pavojingo daikto”. Įžaidėjai beveik nemeta į krepšį, aukštaūgiai beveik nemėgina žaisti nugara į krepšį. Belieka su pavydu žvelgti į jugoslavus (atsiprašau, serbus ir juodkalniečius). Kiekvienas iš jų žino, ką reikia daryti, atsidūrus patogioje atakai pozicijoje. Nors “Hemofarm” komandoje tik M. Topičių galima priskirti prie žvaigždžių, o ir jo geriausi laikai jau praeityje.
Sunku pasakyti, kur tokio beviltiško stoviniavimo priežastys. Nuovargį galima atmesti, nes LKL varžybos dažniausiai yra tik pasivaikščiojimas, o pasyviausiai besielgiantys žaidėjai niekad pagrindinio krūvio ir nenešė. Labiau įtikinama priežastis - tikros kovinės patirties trūkumas. Be to, kyla įspūdis, jog komandoje suprastėjo mikroklimatas.
Norėdamas dar kažką pasiekti šiame sezone, J. Kazlauskas visų pirma turi pažadinti žaidėjus iš snaudulio. Tai leistų nugalėti bent jau “Hemofarm” kalibro ekipas. Norint nugalėti “Unix” ar “Žalgirį”, reiks kažko daugiau. Prašyte prašosi naujo kraujo įliejimas į komandą, tačiau antroje sezono pusėje tai padaryti sunku.
