Eurovizija! Saldus žodis. Kaip laisvė. Tas saldus žodis – Eurovizija. Konkursas, prie televizijos ekranų sutraukiantis milijonus žiūrovų. Net ir lietuvių. Kas tai per reiškinys ir kodėl lietuviams ten nesiseka?
Atsakymų yra daug. Lietuviams dar labai ilgai nesiseks, nes jie vis dar nesuvokia, ką šis konkursas reiškia, apie ką jis kalba ir kam jis skirtas.
Eurovizija – tai kičo, temperamento, imitacijos, seksualinės laisvės, tobulo persirenginėjimo festivalis. Lietuvos atstovams visada šių bruožų trūko. Net ir profesionaliai atlikdami dainas, jie nesugebėdavo bent vieno iš minėtų dalykų įveiksminti. Taip, prieš keletą metų dalyvavusios Aistės Smilgevičiūtės daina “Strazdas” ir jos balsas buvo nuostabūs. Kažkada žiūrėdamas šios dainos įrašą maniau, kad ji buvo pralenkusi laiką. Bet Eurovizijos pralenkti negalima. Linas ir Simona dainuoja profesionaliai (ypač įdomus ir spalvingas Simonos balsas), tačiau jų judesiai ir jų buvimas scenoje kalba tik apie viena: mes labai santūrūs, mes labai blankūs, mūsų judesiai primena robotų, mes nemokame nei apsirengti, nei persirengti. Nei imituoti.
Valiūkiška imitacija itin vertinama Eurovizijos kičinės kultūros. Štai Graikijos atstovas -- visai nebloga amerikiečio Rickio Martino imitacija. Ir žiūrėkit imitacija laimi. Šiemet jis laimėjo trečią vietą. Galima būtų pasakyti, kad imitacija pralenkė tai, kas imituojama. Čia neišvengiamai atskubėjęs prancūzų mąstytojas Jean Baudrillard pasakytų: ką tu čia nusišneki, imitacija daug realesnė už originalą, nors iš tiesų originalo gal ir nėra. Tik imitacijų imitacijos. Simuliacijų simuliacijos.
Man labiausiai patikusi Kipro atstovė Lisa Andreas tobulai imitavo amerikietę Barbrą Streisand (nuostabu, kad tai pastebėjo ir šmaikštus latvių pranešėjas, skelbęs Latvijos rezultatus!). Neblogai. Net iš veido panaši, tikra gėjų ikonos Barbros kopija. Ir daina, ir balsas – tarsi iš šios dainininkės repertuaro. Pažiūrėkit, rezultatas irgi neblogas. Ji buvo tarp geriausių. Kiek sunkiau apibūdinti šiemetinę laimėtoją, Ukrainos atstovę Ruslaną. Nugalėjo egzotiška energija, ir keistas įvaizdis: tarp urvinių ir “odinių” (t.y. sadomazochistų) žmonių įvaizdis. Originalu ir netikėta. Nors ir vėl – nugalėjo energija, o ne dainavimas.
Kodėl sėkmingiausi Eurovizijoje buvo “Skampai”? Todėl, kad tai labai seksualiai, rasiškai, etniškai, netgi muzikaliai daugiaprasmė, neapibrėžiama grupė. Tokios ir tokie patinka Eurovizijos žiūrovams. Keisti, neapibrėžiami, egzotiški, atviri. Tokie, kuriuos gali interpretuoti keletu būdu. Nepatinka blyškūs, neryškūs, nearogantiški. Globaliam pasauliui linai ir simonos neįdomūs, nors, mano nuomone, jie dainuoja neblogai.
Taip, Eurovizija – politinių, geografinių, arba geopolitinių faktorių lemiama šventė. Balsuojama už kaimynus, prieš kaimynus, balsuojama tradiciškai: Rusija, Baltarusija ir Lietuva už Ukrainą, Norvegija ir Danija už Švediją. Nieko nepadarysi. Tačiau kieno festivalis yra Eurovizija? Pirmiausia, seksualinių mažumų, netradicines pažiūras turinčių žmonių, seksualiai ir lytiškai išsilaisvinusių ir neturinčių skrupulų nei apie tos pačios lyties asmenų meilę, nei apie meilę tryse ar keturiese. Tyrimų nėra atlikta, bet pavyzdžiui Švedijoje nacionaliniai Eurovizijos atrankos konkursai daugiausia sutraukia gėjų, biseksualų, transeksualų auditoriją. Tai tiesiog vadinamosios “queer nation” (na, išverskime lietuviškai “keistuolių tautos”) šeštadieninis ritualas. Švedijoje atrankos turų yra daug, tad daug šeštadienių yra užimti. Šeštadieniais, kai vyksta šie atrankos konkursai, gatvės ir barai Švedijoje ištuštėja. “Queer” žmonės susėda prie televizijos ekranų, balsuoja ir kartu dainuoja.
Ir dar. Kone kiekvienas gėjų ir net ne gėjų klubas Stockholme turi atskirą šokių salę, kurioje grojama vien tik per keletą dešimtmečių sudainuota eurovizinė muzika. Kad ir kaip būtų keista, šitos salės visada būna pilniausios. Tai muzika, pagal kurią smagiausia šokti. Nes ji kvaila, lengva, tranki. Ji susieta su prisiminimais. Su šeštadieniniais ritualais, kai visi “keisti piliečiai” jaučiasi lyg viena “tauta”, dalijasi įspūdžiais ir suvokia: tai vienas iš nedaugelio dalykų, kuris juos ar jas sieja.
Tik įdomus faktas: neseniai man šokant viename iš Stockholmo klubų, užgrojo “Skampų” “You’ve Got Style”. Apsidžiaugiau, o paskui kone apsiverkiau. Po keletos sekundžių didžėjus ją nutraukė. Man pasidarė aišku, kad “Skampų” daina tikrai netilpo į eurovizinių dainų kanoną. Nors pati grupė ir jos įvaizdis buvo beveik tobulai euroviziški. Didžėjus užgrojo kitą lengvai trypti verčiančią dainą. Manau, švedai negros ir “laukinės” ukrainiečių dainos.
Taigi Švedijoje Eurovizija yra šventas dalykas. Niekas negali jos užgožti. Vakar Švedija gedėjo. Jos atstovė Lena Philipsson nepateko į geriausių trejetuką. Nors ji man patiko. Ir švedams taip pat. Ji tikrai profesionali dainininkė. Patinka “keistuoliams”. Kas įsiminė jos dainoje? Labiausiai tai, kad ji meistriškai naudojosi mikrofono stovu, ant jo jodinėdama, jį apžergdama ir taip toliau. Naudojosi juo kaip kokiu didžiuliu vibratoriumi. Šį faktą pastebėjo ir patys švedai, neslėpdami susižavėjimo savo tautiete. Ne kiekviena išdrįstų dainuoti dainą “Man skauda” (It Hurts), imituodama seksualinius judesius su milžinišku vibratoriumi. Aš myliu Leną! Nors švedai turėjo daugybę neblogų atlikėjų: jie galėjo siųsti į šį konkursą ir savo transvestitų porą, kuri dalyvavo Švedijos atrankiniame finale ir užėmė nežemą vietą.
Čia dar vienas dalykas: būtina paminėti, kad matyt Eurovizijoje ir balsuoja daugiausia “keistuoliai” (queer). Tad tie, kurie mąsto apie Lietuvos atrankos konkursus, turėtų imti domėn ir šį faktorių. Nesiūlau siųsti į Euroviziją Lietuvos transvestitų, transeksualų, sekso verslo atstovių ar atstovų. Tik sakau, kad blyškiaveidis Amberlife būtų buvęs daug populiaresnis nei Linas ir Simona. Gal net patekęs į dešimtuką. Nebūtinai dėl dainavimo. Net ir šiek tiek per apvalus jo pilvukas būtų praėjęs. Tokios nuodėmės dailiems berniukams atleidžiamos. Prisiminkite rožiniais marškinėliais apsitempusį Bosnijos-Hercogovinos atstovą. Neblogai sušokta ir suvaidinta, nors šitaip dainuoti galėčiau ir aš. Kaip ir dalies dalyvių, jo muzika priminė geruosius aštuntąjį ir devintąjį disko stiliaus dešimtmečius: nuo disko iki “velvetinio roko”, nuo Andy Warholo iki Meko.
Nesvarbu, ar scenoje tau pavyko visos natos. Nesvarbu, kad tavo balsas yra “plokščias” ir tu gali dainuoti tik viena tonacija. Daug svarbiau, kaip tu atrodai, kaip tu imituoji, ar tavo imitacija yra originali ir ar žiūrovai žino, ką tu imituoji. Dar labai svarbu, kad šalia tavęs būtų seksualių pusnuogių šokėjų grupė (ar laukinių šokėjų kaip Ukrainos atveju). Gal jūs nepastebėjote, bet dauguma Eurovizijos atlikėjų išnaudojo šią pusnuogių šokėjų “kortą”. Deja, ne visiems pavyko. Pavyzdžiui, šiemet Rusijos atstovė dainavo klaikiai, bet užtat apie ją sukosi keletas labai raumeningų spalvotų šokėjų vyrų. Ji liko ne paskutinėje vietoje.
Labai svarbu, kad būtum daugiaprasmis kaip Graikijos atstovas (Lietuvoje tik moterims leista taip vizginti savo užpakaliukus; bet graikams tai nė motais). Maniau, kad graikas užims pirmą vietą. Vizgino jis neblogai. Bet trečia vieta irgi nieko. Svarbu, kad suvoktum: “eurovizinė keistuolių tauta” (ar tautos) myli tuos, kurie ir suteikia neįpareigojančių malonumų (trypk, Jurgeli, trypk į koją…), ir tyčiojasi iš varginančiai normalių, santūrių, vienodų, pilkų. Tai yra, lietuvių.
P.S. Net lietuviški Eurovizijos komentarai baisūs, nuobodūs, monotoniški, be jokio humoro. Gal būtų geriau pasinaudoti švedės Lenos Philipsson pavyzdžiu ir pamėginti apžioti tą keistą daiktą – mikrofoną?
