Emigracija tapo viena didžiausių nekarinių grėsmių šaliai. Tai natūralus globalizacijos nulemtas reiškinys, kurio sustabdyti demokratinėje valstybėje neįmanoma.

Per penkiolika metų iš Lietuvos legaliai emigravo per 334 tūkst. šalies gyventojų. O kiek išvažiavo nelegaliai? 2005 m. apie išvykimą deklaravo 15,6 tūkst. žmonių. Žinant, kad vienam deklaravusiam tenka kiek mažiau negu du nepranešę apie išvykimą žmonės, galima teigti, kad praėjusiais metais galėjo išvykti beveik 40 tūkst. šalies gyventojų. Apklausos rodo, kad ketina emigruoti 16,2 proc. Lietuvos piliečių.

Tarp Europos Sąjungos (ES) šalių Lietuvoje emigracija yra didžiausia: 1000 gyventojų tenka 2,6 išvykusio žmogaus; Olandijoje – 1,2, Latvijoje – 0,5, Estijoje – 0,3, Lenkijoje – 0,3. Visose kitose ES šalyse, atvirkščiai, yra didesnis ar mažesnis gyventojų prieaugis. Manoma, kad po Nepriklausomybės atkūrimo į Europos šalis išvyko per 0,5 mln. Lietuvos gyventojų, nors tikslių duomenų nėra. Beveik milijonas lietuvių ar lietuvių kilmės žmonių gyvena JAV. Jeigu emigracija ir toliau vyktų taip sparčiai, tai paskutinis lietuvis iš Lietuvos išvyktų 2635 metais.

Kas skatina emigraciją

Pagrindinės emigracijos iš Lietuvos didėjimo priežastys – nėra nuoseklios valstybės politikos šiems procesams valdyti (bent jau iki 2005 m.); susidarė nepalanki socialinė, ekonominė ir psichologinė motyvacija gyventi Lietuvoje, ypač jaunimui; silpnėja tautinis mentalitetas. Prarandamas pasitikėjimas savo valstybe, nes daugelio netenkina socialinė neteisybė ir nemorali politika, kai nuvertintas darbas, mažos asmeninės pajamos ir nėra pakankamos pagalbos ligos, nedarbo ir senatvės atvejais. Nelanksti biurokratinė valstybės politika gena jaunimą iš Lietuvos. Jie išvažiuoja ne dėl to, kad blogai gyvena, o todėl, kad nemato prasmės čia gyventi („prasmės deficitas“). Jauni žmonės jaučiasi nereikalingi, netiki savo perspektyva, ypač siekdami profesinės karjeros.

REKLAMA

Šiame kontekste silpsta tautinis patriotiškumas, pasireiškia nevisavertiškumo kompleksas, noras „susitapatinti“ su Vakarų pasaulio mentalitetu, nesididžiuojama lietuviškumu, jo teigiamais bruožais ir mūsų garbinga istorija.

Ar bus sukurta valstybės strategija emigracijos problemoms spręsti

Iki šiol valstybė neturėjo emigracijos mažinimo politikos, ši problema buvo sprendžiama chaotiškai, nors ja domėjosi nemažai valstybės institucijų. Šios kadencijos Seimas 2005 m. gruodžio 15 d. priėmė gana formalią rezoliuciją „Dėl jaunimo, išvykstančio iš Lietuvos į užsienį nuolat gyventi, skatinimo sugrįžti į Lietuvą programos“, įpareigojančią ir skatinančią Vyriausybę rengti programas ir priemones. Šių metų kovo 17 d. Seimo Žmogaus teisių komitete inicijavome konferenciją-visuomenės klausymus „Emigracija iš Lietuvos“. Buvo priimta rezoliucija „Dėl nuoseklios valstybės politikos emigracijos procesams valdyti“. Rezoliucijoje politinėms partijoms ir prezidentui pasiūlyta emigracijos mažinimą paskelbti pagrindiniu nacionaliniu tikslu, o Vyriausybei – sukurti ir vykdyti nuoseklią ilgalaikę valstybės politiką emigracijos procesams valdyti ir finansuoti. Buvo aptartos emigracijos strategijos kryptys ir galimos poveikio priemonės.

Emigracija būna trumpalaikė, kurią valdžios atstovai vadina net išsigelbėjimu šiuo sunkiu ekonominiu laikotarpiu, nes sumažėja nedarbas, padidėja pajamos, įgyjama darbo ar specialybės patirties. Tačiau ilgalaikė emigracija yra žalinga, nes dalis žmonių nebegrįžta, nutautėja. Svarbi skatinimo grįžti į Tėvynę – reemigracijos – problema. Čia išsiskiria dvi pagrindinės kryptys: „Gerovės Lietuva“ ir „Virtualioji Lietuva“.

„Gerovės Lietuva“ – tai ekonominės ir socialinės krašto pažangos skatinimas, patrauklesnių sąlygų dirbti ir gyventi gimtajame krašte sudarymas, jaunų šeimų gerovės kėlimas ir gimstamumo didinimas, pagalba grįžusiems mokslininkams plėtoti mokslinę veiklą Lietuvoje, gyventojų mobilumo šalies viduje skatinimas. Rezoliucijoje siūlome parengti gyventojų pajamų didinimo strategijos 10 metų laikotarpiui projektą ir numatyti įgyvendinimo veiksmų planą. Reikia nuolat stebėti, kad nebūtų priimami emigraciją skatinantys sprendimai. Suprantama, kad artimiausiu metu iš šios krypties daug tikėtis netenka. KTU tyrimas rodo, kad tvirtai apsisprendusių grįžti akademinės visuomenės atstovų yra tik 12 procentų.

REKLAMA

„Virtualioji Lietuva“ – užsienyje įsikūrusių lietuvių bendruomenių, atsietų nuo geografinės tėvynės, stiprinimas. Iš tiesų iki šiol naujai susikūrusiomis didelėmis bendruomenėmis (Jungtinėje Karalystėje – per 150 tūkst., Airijoje – apie 70 tūkst., Ispanijoje – apie 40 tūkst., Vokietijoje – 30 tūkst. lietuvių) mūsų Vyriausybė nepasirūpino. Jie gyvena atitrūkę nuo Lietuvos, neišlaikomas piliečio ir valstybės ryšys. Juk jie turėtų gauti garantijas ir paslaugas iš savo valstybės. Pavyzdžiui, sekmadieninė lietuviška mokykla, mokinio krepšelis. Valstybei turi būti svarbu, kad lietuvių emigrantų vaikai kalbėtų lietuviškai, nes nutautėjimas vyksta sparčiai. Tada grįžimas paspartėtų, nes jų vaikų reintegracija į mūsų visuomenę būtų lengvesnė, jie jau mokėtų kalbėti ir rašyti lietuviškai.

Konferencijoje pasisakėme už politinės komisijos emigracijos klausimais Seime įkūrimą, specialiųjų atašė skyrimą didelėms išeivijos bendruomenėms, konsulatų vaidmens didinimą.

Pastaruoju metu kai kurios valstybės institucijos ir keli Seimo nariai rodo daugiau rūpesčio dėl emigracijos problemų, tautinės tapatybės išlaikymo ir ateinančių globalizuoto pasaulio grėsmių mažinimo. Palankiau sprendžiamas dvigubo apmokestinimo klausimas, grįžtantis pilietis turi sumokėti tik mokesčio skirtumą. Tačiau kol kas neatsižvelgiama į neapmokestinamųjų pajamų skirtumus tarp šalių, patiriami nuostoliai.


Rašyti komentarą...
SKAITYTI KOMENTARUS (0)
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
×

Pranešti klaidą

SIŲSTI
REKOMENDUOJAME
×

Pranešti klaidą

SIŲSTI
Į viršų