Visas aplinkines žemes, didelius dvarus supirkusios stambios agrofirmos, kuriose įsigalėjęs užsienio kapitalas. Bet norima nupirkti ir jas. Siūlo 4 milijonus dolerių. Bet "lotyniškieji dvarininkai" nesileidžia į kalbas. Jie ir taip gyvena be jokio vargo. Viskas seniai suplanuota. O milijonai suteikia daug vargo, juos reikia kur nors investuoti. Kaip tai daroma, jie nežino ir nė nesirengia sužinoti. Geriau jau ištisus vakarus leisti geruose sostinės restoranuose, nes tam yra visos galimybės. Arba lankytis dar nelankytose Europos vietose.
Yra ir tokių vietinių papročių, prie kurių neįmanoma priprasti. Pavyzdžiui, masinis susidomėjimas plastine chirurgija. Visai jaunutės merginos svajoja įgyti subrendusių moterų figūras, o pastarosios - atvirkščiai - nori atrodyti kaip paauglės.
Iš vienos pusės, plastikos chirurgai patenkinti pacienčių srautais, mat nuo to tiesiogiai priklauso uždarbis. Tačiau baiminamasi, kad moterys, galinčios sau leisti tokias operacijas, nori skalpeliu pakeisti įgimtą išorę. Penkiolikamečių argentiniečių, pasiryžusių tokioms sudėtingoms operacijoms, kasmet padaugėja kelis kartus. Beje, į klinikas kreipiasi ne kandidatės į supermodelius, o paprastos tėvų lydimos mokinukės. Na, dar būtų galima suprasti 10-12 metų mergaitę, dėl ilgos nosies mokykloje pravardžiuojamą drambliu. Bet kai tau 15-16 metų, kai dar nesulaukei natūralaus kūno išsivystymo, noras nesvarbu kokiomis priemonėmis pasididinti krūtis sunkiai suvokiamas.
Subrendusios ir, atrodytų, kur kas sąmoningesnės moterys pamišusios dėl ko kito - jos nori atrodyti kuo jauniau. Tokį pat tikslą galima pasiekti gimnastikos pratimais, fitnesu, bet tai - kitas reikalas. Didžioji dauguma dailiosios lyties atstovių mieliau apsilanko pas chirurgą. Būna ir taip, kad motina ir dukra kartu ateina į kliniką pasididinti... lūpų. O vėliau ateina eilė ir kitoms kūno dalims. Atitinkamai keičiasi ir garderobas...
Noras pabėgti nuo savo amžiaus (ne kartą pastebėjau) išdarko ir "perbrendusias" populiarių televizijos šou laidų vedėjas. Pernelyg trumpas sijonėlis ir jaunatviška bliuzelė, iš kurios virsta dirbtinės krūtys, ir silikoninės lūpos (teatleidžia man mielosios damos) atrodo tikrai klaikiai. Tačiau vietinis grožio idealas nusistovėjęs ir jį pakeisti ne taip paprasta.
Tikriausiai įsiveržiau į per delikačią sferą. Geriau jau pakalbėti apie žemiškesnius dalykus - eismą. Norint Argentinoje išlaikyti mašiną, reikia išmanyti daug vingrybių. Vietiniame autoservise nemažai puikių savo darbo specialistų, jie turi puikią techniką. Jie gali padaryti viską ir gana operatyviai. Tik nereikia veržtis į pirmas pasitaikiusias automobilių dirbtuves pakeisti mašinai tepalo ar atlikti kokią kitą nesudėtingą operaciją. Palikti dirbtuvėse mašiną ir kur nors išeiti reiškia, kad sutartu laiku darbas nebus atliktas. Maža to, kad beveik niekas nebus padaryta, bet dar ir nulups pinigus, tarsi vietiniai auksarankiai būtų išardę ir vėl surinkę jūsų automobilį. Geriausia - pačiam stebėti, kai mašiną taiso, kaip atliekami darbai.
Argentiniečiai - tokie pat lotynai kaip ir visi gyvenantieji šiame kontinente. "Manjana", kas reiškia "rytoj", čia pats populiariausias terminas, neturintis jokio ryšio su realiu laiku. Štai pavyzdys. Mano automobilio salone sugedo laikrodžio indikatorius. Nuvažiavau į firminį servisą, turintį labai didelį atsarginių dalių sandėlį. Meistras pasiūlė man palikti mašiną ir ateiti rytoj. Tuomet aš pats išėmiau iš laikrodžio lempelę ir maldaujančiu balsu paprašiau tokią pat atnešti iš sandėlio. Ją surado akimirksniu ir aš tuoj pat įtaisiau kur reikia.
Natūralus klausimas, kiek lempelė kainuoja, meistrą labai suglumino. "Važiuokite, senjore,- tarė jis kiek pagalvojęs, - ir negalvokite apie pinigus. Pas mus tokio šlamšto per akis, o darbą atlikote jūs pats". Žinoma, kelią į šį servisą pasistengiau pamiršti.
Kur kreiptis, jei sugedo mašina? Reikia žinoti patikimus "taškus". O čia jums gali padėti tik patikimi draugai argentiniečiai. Be rekomendacijų "nuo Marijo" arba "nuo Pedro" nėra ko nė mėginti kreiptis į automobilių meistrus. "Marijo (Pedro) rekomendavo būtent jus", - tai frazė, kurią būtina ištarti vos pasisveikinus. "Na, jei jau taip, viską, kas būtina, atliksime per kuo trumpesnį laiką", - paprastai atsako argentiniečiai, nepaprastai mėgstantys būti giriami.
Marijo - neišgalvotas personažas. Jis turi dirbtuves artimiausiame Buenos Airių priemiestyje. Jei ką reikia taisyti, pakanka paskambinti telefonu ir bus paskirtas jums ir jam patogus laikas. Dirbtuvėse pakabintas plakatas: "Visiems įrankiams - sava vieta, kiekvienas įrankis - tam tikram darbui". Čia taip švaru, kad galima valgyti ant grindų. Šiose dirbtuvėse dirbama greitai ir patikimai. Nesvarbu, ką betaisytų, būtinai patikrins stabdžius ir visa kita, kas gali kelti grėsmę kelyje. Pinigus paims tik už tai, kas realiai atlikta.
Aišku, panašūs dalykai kelia pagarbą. Tinginių Argentinoje nei daugiau, nei mažiau - kaip ir bet kurioje kitoje šalyje. Paprasčiausiai jų reikia vengti ir pasitikėti tik tokiais kaip Marijo. Sąžiningų žmonių yra visose sferose, tik reikia mokėti juos rasti.
Vairavimas keliuose - atskira kalba. Važiuodamas gatve tegirdi charakteringus dvigubus smūgius. Tai reiškia, kad Buenos Airių gyventojas ką tik pastatė mašiną tarp kitų dviejų. Be abejo, iš pradžių atsitrenkė į vieną, po to - į kitą. Rezultatas: visų trijų mašinų buferiai apgadinti. Tokių vaizdelių per dieną gali prisižiūrėti daugybę kartų. Mūsų šalies automobilininkas prarastų kalbos dovaną pamatęs, kaip jo metalinį žirgą negailestingai taranuoja vien todėl, kad neatsitrenkę buferiu daugelis argentiniečių mašinos nemoka sustabdyti.
Plastikiniai buferiai dėl to dažnai virsta šipuliais. Tačiau vietiniai vairuotojai, apdaužę gretimas mašinas, ramiausiai nueina savais keliais nekreipdami dėmesio, kad priekyje ar už jo mašinos esančios transporto priemonės buferiai vos laikosi. Jei nukentėjusioje mašinoje kas nors sėdi, kaltininkas draugiškai pamojuos ranka: "Atleisk, seni, visiems taip pasitaiko". Įsitikinau, kad su tokiu "parkavimu" beprasmiška kovoti.
Statistikos duomenimis, Buenos Airėse per mėnesį degant raudonam šviesoforo signalui pravažiuoja apie 20 milijonų mašinų.
Apie tai, kad autobusas stotelėje sustotų šalikelėje, telieka pasvajoti. Dviratininkai važinėja bet kaip, tarsi įsivaizduodami, kad vairuoja šarvuočius. Motociklininkai mano, kad užsidėti šalmą - nemadinga. Pėstieji laukti, kol užsidegs žalias signalas, labai mėgsta važiuojamojoje kelio dalyje.
Pavažinėjęs Argentinos sostinės gatvėse porą metų, užmiršti, kam reikalingi posūkių žibintai. Prie visko priprantama, prisitaikoma prie vietos įpročių. Čia mašiną reikia vairuoti nuolat galvojant, kad priekyje tavęs važiuojantis autobusas bet kuriuo metu gali sustoti vidury gatvės; dviratininkas - mestis kaktomuša į tavo automobilį; pėstieji - ramiai šnekučiuotis važiuojamojoje dalyje.
Už tokias smulkmenas čia niekada nebaudžiama. Kelių policijos apskritai nėra. Mašinos vairuojamos kaip kas moka ir į tai reaguojama labai ramiai. Tačiau važiavimas Buenos Airėse, palyginus su kai kuriais kitais net Europos miestais, turi privalumų. Čia važinėja daug gerų automobilių, bet juose nepamatysi "kietų" vyrukų atstumiančiais veidais. Čia laikoma, kad brangias mašinas vairuoja garbingi piliečiai. Argentinoje beveik nepamatysi sostinės gatvėmis lekiančių visureigių, neišgirsi kaukiančių sirenų. Sirenas būtinais atvejais įsijungia tik greitosios pagalbos automobiliai, jiems tuoj pat užleidžiamas kelias.
Buenos Airės kartais vadinamos Lotynų Amerikos Paryžiumi. Kai kurie sostinės centro kvartalai iš tiesų primena Paryžių. Bet greitai gali išvysti "mažąjį Madridą", o po 15 minučių atsidurti "Romoje". Derėtų pasakyti, kad XX amžiaus pradžioje didžioji sostinės gyventojų dalis kalbėjo itališkai. Ispanai buvo mažuma.
Argentinoje dominuoja europiečiai, bet ar galima laikyti europiečiu žmogų, kurio mentalitetas labai įdomus - telikus 5 minutėms prieš skrydį į Rio de Žaneirą, keičiamas reaktyvinio lainerio ratas? Vis dėlto trys valandos skrydžio. Keleiviai jau lipa į saloną, o uniformuoti vaikinai keičia priekinio šasi ratą. Tik nepamanykite, kad dėl tokios "smulkmenos" atidedamas reisas.
Ant plačiosios La Platos kranto nebūtų ką veikti, jei žmonės nebūtų pastatę šio nuostabaus miesto. Tekantis į okeaną drumstas vanduo, į kurį niekas nenori pasinerti. Lygus kaip stalas reljefas. Žodžiu, nuobodulys. Tačiau atvyko iš Europos ieškodami geresnio gyvenimo imigrantai ir sukūrė šį architektūros šedevrą, kur kiekviename skvere - po kelis paminklus. Kas trys metrai - kavinė arba restoranas. Praktiškai visur pavalgysi - jei ir neypatingai skaniai, bet bent jau sočiai. Padavėjas gal ir bukas, bet paslaugus ir iš prigimties malonus.
