Perskaičiau šių metų balandžio 3 dienos numeryje išspausdintą straipsnį "Negalia visam gyvenimui". Tai ir mano, ir daugelio tokių šeimų, auginančių vaikus invalidus namuose, problema.
Aš auginu dukrą invalidę, jai 19 metų. Pati esu pasiligojusi, ir mane reikėtų slaugyti, bet nėra kam. Esu pensinio amžiaus trečiosios grupės invalidė. Nesikartosiu ir neminėsiu, ką išgyvenau per tuos 19 metų slaugydama dukrą. Lukošių šeima - dar jauni, sveiki, darbingi žmonės. Ir kol kas tą kryželį neša abu, o tai daug lengviau. O kiek daug motinų neša tą naštą vienos. Vyrams greitai atsibosta nuolatiniai lakstymai per naktis, dejonės, vaikų verksmas ir priepuoliai, jie aukotis nemoka, kantrybės neturi ir iškeliauja pas meilužes.
Visa bėda ir yra tai, kad Lietuvoje įstatymai palankūs tokiems "tėvams". Jeigu nors vieno Seimo nario vaikas būtų invalidas, manau, ir įstatymai būtų daug palankesni mums, pasišventusioms auginti tokius vaikus namuose. O dabar aš, motina, likau viena su savo sielvartu, o "tėvas" net alimentų nemoka. Perrašė ir automobilį, ir garažus, ir sklypą svetimiems asmenims, kad tik nereikėtų mokėti alimentų. Į tokių vyrų-"tėvų" sąžinę apeliuoti neverta. Bet kodėl gi įstatymai negali priversti juos atsigręžti į savo vaiko verksmą? Motinos, paaukojusios sveikatą, atsisakiusios laisvalaikio malonumų, budi dieną ir naktį, o "tėvas" net kelių litukų nenori vaistams ar vaisiams savo nelaimėliui numesti. Motinoms būtinai turėtų būti suteiktos lengvatos, kad galėtų pailsėti, pasigydyti. Ir pensijos už tokį alinantį darbą turėtų būti kaip Seimo nario, o ne 213 litų. Ką ypatinga nuveikė seimūnai, kad jų atlyginimai tokie milžiniški, o kai apsivagia ar dar kokių šunybių prikrečia, dar gauna išeitines pašalpas! O mes, vargšės motinos, iškankintos, paliegusios nuo nervinės įtampos, nuo nemigos naktų, ilgus metus kenčiame dėl savo vargšo silpno, niekuo nekalto vaikelio, stengiamės, kad jam būtų geriau, kad jis galėtų gyventi šalia motinos savo namuose. Juk visi žinome, kad vaikui augti valdiškuose namuose ir valstybei brangiau kainuoja, ir pačiam vaikui sunkiau, ir motinai neramu, kai jo nėra šalia.
Tiesiog absurdiški savivaldybių veiksmai. Pavyzdžiui, tūkstančius skiria kokios nors šventės proga miestui papuošti. Skiria lėšų švietimo reikmėms, remia įvairius renginius. Visa tai gražu, bet mes tuo nepasinaudojam. Per dienas ir naktis įkalintos tarp 4 sienų tų renginių ir miesto grožio nematom. Tai kodėl mums negalėtų skirti nors keletą litukų vaisiams ar vitaminams nusipirkti? Va tada ir mums būtų šventė.
Kalbėjo valdžios vyrai, kad mažas pajamas gaunantys asmenys gaus kompensacijas už šildymą. Aš su dukra invalide jos negaunu. Jau seniai atsijungiau kabelinę anteną, net telefoną, nes tie prakeikti abonentiniai mokesčiai, visokie tarifai atima galimybę net pasikalbėti su giminėmis. Kada sulauksime reikiamo dėmesio ir humaniškų įstatymų iš savo valdžios?
Jeigu motinos neprižiūri, nesirūpina savo vaikais, jas smerkia, išviešina, atima motinystės teises. O jeigu neatiduodi savo nesveiko vaiko į pensionatą, nes negali, plyšta širdis, tai kodėl tokioms mamoms valstybė nepadeda, kad ir tas vaikas, ir mama galėtų normaliai egzistuoti. Juk ir taip esi pasmerktas amžinai kančiai, tai kodėl negalėtų įstatymiškai padėti tą kančią palengvinti? Vien pažadai, išvedžiojimai, kad iš minimumo galima pragyventi. Įrodykite, mieli seimūnai, - bent vieną mėnesį išgyvenkite iš to minimumo. Gal tada suprasite ir nesistebėsite, kad Lietuva - savižudžių kraštas. Tik tada, kai rūpinsitės kitais, o ne tik savo interesais, Lietuva pakils iš jūsų pačių iškastos duobės.
A. B., Kauans
