Giedra AKAVICKIENĖ
Telšių rajono Nevarėnų kaimo gyventoja Valė Martinkienė tikisi, kad Šuns metais jai turėtų labiau sektis. Šunų karaliene vadinamos moters sodyboje prieglobstį rado apie 30 keturkojų. Vieniša 66-erių metų nevarėniškė su augintiniais mielai dalinasi savo pensija. Kaimiečiai kalba, kad kartais šuneliai sotesni už pačią šeimininkę, kuri, jų akimis, atrodo net per daug sulysusi.
Valė įsitikinusi, kad šuo - geriausias ir ištikimiausias draugas. Dėl šunelių moteris pasiruošusi paaukoti net savo gyvybę. Mat Beglobių gyvūnų karantino tarnyba iš jos sodybos išvežė 11 šunų, daugiau to nevarėniškė žada neleisti. "Prašiau grąžinti šunelius, juk kuo jie kalti. Buvau pasiruošusi maldauti, ant kelių klauptis, kad tik grąžintų, bet viltis - durnių motina", - susigraudinusi pasakojo Valė.
"Padariau klaidą, reikėjo kristi po ratais, tegu suvažinėja. Mano šunelius išveža - ir manęs nebereikia. Aš juos myliu, ir jie mane myli, o aš negalėjau jų apginti", - su ašaromis kalbėjo nevarėniškė, besigailinti dėl savo neryžtingumo. Pasak Valės, prarastus šunelius prisimins visą gyvenimą ir verks dėl jų. Moteris tikisi, gal kas nors išgelbėjo bent vieną iš vienuolikos šunų ir paėmė auginti. Ji prašo būtinai apie tai jai pranešti.
Labiausiai šunų karalienei gaila numylėtinio Margelio, kuris šeimininkę esą suprasdavo ir paguosdavo sunkiu metu. Kai nuo sunkių ūkio darbų pavargusi moteris pravirkdavo, prie jos pribėgdavo Margelis. Apsikabinusi šunį, Valė raudodavo, o šis laižydavo jos riedančias ašaras. Valė sunkiai išgyveno šunelių netektį. Kad būtų lengviau, ji išgėrė stiklinę degtinės. "Atsipalaidavo raumenys, kaulai, niekas nebeskaudėjo, buvau laiminga kaip 16-kos metų", - džiaugėsi ji.
Valė gerai žino, kad vietiniams gyventojams jos begalinė meilė gyvūnams gerokai įgriso. Žmonės skundžiasi seniūnui Leonui Kuodžiui, kad palaidi šunys drasko vištas, užpuola į mokyklą einančius vaikus, kimba į kelnes važiuojantiems dviračiu, be to, veisia blusas. Tačiau ką daryti Valei, jeigu šunys ją pačią susiranda. Atrodo, keturkojai žino, kad Valė yra šunų karalienė. Nevarėnų kaimo šunys, ko gero, myli savo karalienę ir, norėdami įsiteikti, pribėgę laižo jai rankas.
Norėdami įsitaisyti šunų karalienės valdose, keturkojai nubėga ne vieną kilometrą. Valė prisimena atvejį, kai, mirus vienam nevarėniškiui, velionio šuo iš karto atkeliavo į jos šunyną. Atrodo, kaimo šunys ne be reikalo myli Valę. Moteris savo numylėtiniams atiduoda daugiau kaip pusę pensijos. "Perku kombinuotuosius pašarus, miltus, juos plikau verdančiu vandeniu, paskaninu pienuku, taukais ar sriuba. Pati dažniausiai valgau duoną, užsigeriu pienu arba arbata, mėsos valgau retai", - papasakojo pensininkė.
Vieniša moteris džiaugiasi, kad turi šunelius, meiliai juos vadina mergelėmis, dukrelėmis, vaikeliais. Dvi numylėtinės, pavadintos Gerute ir Lusisita, turi išskirtines teises - jos gyvena kartu su šeimininke. Kiti šuneliai irgi turi vardus, tik ne visada garbaus amžiaus moteris juos beprisimena. Nevarėnų kaimo gyventoja gyvenamajame name Gerutei ir Lusisitai skyrė vietą šiltoje virtuvėje, kur užleido seną savo lovą. Pati šeimininkė su drabužiais miega šaltame kambaryje. Tuo tarpu kiti augintiniai mėgsta laisvę ir neprisileidžia šeimininkės, kad jų nepririštų.
Šunų būrį auginanti Valė žinoma ne tik Telšių rajone, bet ir visoje Lietuvoje. Nevarėniškė apie save ir augintinius pasakojo vienos televizijos laidoje "Kitoks gyvenimas". Po laidos Nevarėnų kaimo gyventoja sulaukė dėmesio iš visai nepažįstamų žmonių. Valę aplankė Klaipėdos rajono gyventoja, moterys susidraugavo, bendrauja laiškais. Neseniai naujoji draugė Valę nudžiugino siuntiniu su šventinėmis dovanomis.
Atrodo, anksčiau Valė neišsiskyrė iš kitų kaimo gyventojų. Jos pačios teigimu, savo sodyboje gausų šunyną pradėjo laikyti tik prieš penkerius metus. Baigusi devynias klases, Valė pusę metų mokėsi tarybinių darbuotojų kursuose. Jai teko dirbti mokyklos pionierių vadove, kolūkio apskaitininke, apylinkės sekretore. Dešimt metų moteris Telšiuose dirbo pašto sekretore, paskui 16-ka metų - Mitkaičių pašto viršininke.
Valė buvo ištekėjusi du kartus, tačiau abi jos santuokos buvo nesėkmingos. Su pirmuoju vienmečiu vyru išsiskyrė vos po pusantrų bendro gyvenimo metų, o su antruoju, kuris buvo dešimčia metų jaunesnis, - po dvylikos metų. Vienišos moters teigimu, skyrybų priežastis buvo jos nevaisingumas. "Nors mama mane barė, aš neskubėjau gydytis. Vėliau po operacijos antrasis vyras ilgai laukė, tačiau, supratęs, kad nesusilauksime vaikų, išėjo", - atviravo nevarėniškė, kuriai per skyrybas pakriko nervai. Moters žiniomis, abu sutuoktiniai sukūrė kitas šeimas, užaugino vaikus.
Po daugelio metų Valė įsitikino, kad jos brangios mamos žodžiai buvo pranašingi. Mama jaunai dukrai sakė: "Kaip tu viena gyvensi? Niekas neateis aplankyti, vieniša vargsi ir verksi šunį apsikabinusi".
"Jeigu būčiau paklausiusi, šiandien jau būtų suaugę vaikai ir anūkai, o dabar iš tikrųjų teturiu šunų būrį", - apgailestavo Valė, kuriai keturkojai senatvėje pasidarė daug artimesni už žmones. Neseniai moteris bandė per įvairias organizacijas susirasti draugą, tačiau jai kol kas nepavyko - belieka džiaugtis ištikimų keturkojų draugija.
* Valė su numylėtinėmis Gerute ir Liusisita, kurios šunyne turi išskirtines teises. Šunų karalienės virtuvėje ši lova skirta jos augintiniams. Vieniša V.Martinkienė gyvenamuoju namu mielai dalijasi su savo keturkojais. Nevarėnų kaimo šunys V.Martinkienę susiranda patys.
