Ramutė PEČELIŪNIENĖ
Žalumoje skendinčiame Želvos miestelyje (Ukmergės raj.) gyvena Petronėlė Sičiūnienė. Šiandien jai dviguba šventė - Petrinės bei 80-metis. Daktarai Petronėlei tiesiog įsakė jokiu būdu nepasiduoti negalioms ir būtinai sulaukti šio jubiliejaus. Nors širdis vis bando streikuoti, dar visai guvi, linksmai nusiteikusi močiutė pažadėjo ligoms nepasiduoti. Pasveikinusi būsimų švenčių proga, "Akistata" jai uždavė keletą klausimų.
- Ponia Petronėle, ar labai sunku gyventi kaime?
- Galiu pasakyti trumpai - labai sunku. Prieš 11 metų su vyru (jis 11 mėnesių už mane jaunesnis, taigi kai tekėjau, jį šiek tiek apgavau) persikėlėme iš vienkiemio į šį miestelį, tačiau ir dabar gyvename ūkiškai - turim 3 hektarus žemės, laikom karvutę, arklį, auginam vieną paršiuką. Laikyti daugiau gyvulių neleidžia vaikai, nes ir šiuos apeiti mūsų amžiaus žmonėms nėra lengva. Su Vytautu užauginom keturis vaikus - du sūnus ir tiek pat dukterų. Jie visi sukūrę savo šeimas, gyvena Vilniuje. Žinoma, mūsų neužmiršta, dažnai atvažiuoja arba paskambina. Nors visąlaik padeda nudirbti didžiuosius darbus, mes su Vytautu dar patys sugebam nusiravėti daržus, apeiti gyvulius, atlikti visą namų ruošą... Žinoma, jei būtų didesnės pensijos, jeigu jų užtektų pragyvenimui, tiek darbų ant savo pečių neužsikrautume...
- Vyresnio amžiaus žmonės kandžiai juokauja, jog valdžia tokiomis pensijomis siekia kuo greičiau numarinti pensininkus.
- Gal tai ir teisybė. Juk tiek metų atidirbta, sveikata padėta, o kas iš to? Valdžia dalijasi tūkstančius, o mums po du šimtus duoda. Reikia sumokėti už elektrą, vandenį, o kaip brangiai kainuoja vaistai... Juk į senatvę ligų pagausėja, be vaistų niekas neapsieina, kartais už juos tenka pakloti po pusę pensijos. Deja, valdžiai tai nerūpi...
- Ar randate laiko ir noro pasidomėti politika?
- Sakau tik tiek - kvailiai jie visi... Barasi, pešasi... Štai dabar ką tik sužinojau, kad Brazauskas po Maskvą važinėja (šis pokalbis įvyko birželio 22 dieną - R. P.). Kai Paksas pensijas ponams numušė, pasidarė blogas. Aišku tik viena, kad tie ponai draskosi dėl turtų, dėl pinigų - kiekvienas nori didesnio kąsnio. Mums visai nesvarbu. Tegul valdžia būna raudona, tegul dar kokių trijų "sortų", kad tik į vargšą žmogų nors kiek atsisuktų...
- Tikėkimės, jog kada nors taip ir bus.
Kalbino Ramutė PEČELIŪNIENĖ
