Tikėjimas - žmonių sudrausminimo priemonė. Ir nieko daugiau. Tačiau ši priemonė negalioja tiems, kas valdo tikinčiuosius. Kuo daugiau bus klūpančiųjų prie kryžių, tuo daugiau velnias degins, žudys ir šauks apsigyventi pragare. O kunigas iš tų nelaimių turės tik naudos. Per pamokslus postringaus, jog šie parapijiečiai velnio nešti, nes nelankė bažnyčios, nemokėjo duoklės. Už tai Dievas juos ir nubaudė. O kuo čia dėtas Dievas, jei sudegėlio name buvo kiauras kaminas? Mat velnias per tą plyšį įlindo ir uždegė namą. Tačiau nesuprantama, kodėl velnias neįlenda į prezidento, premjero ar kunigo kaminą? Lietuvos davatkėlės apsiskelbė, jog Šiluvoje apsireiškė Marijos atvaizdas, panašus į R. Mildažytės portretą. Ir vargšai pradėjo važiuoti ne į Šiluvą, o pas Mildažytę. Pasirodo, jog ši moteris įgavo didelių žemiškųjų galių ir padedama verslininkų daugeliui vargšų padeda kuo gali, kad jie gyventų prasmingą žemišką gyvenimą. O kunigas pasakys, jog tai - Dievo dovana. Paklauskite buvusio LTSR Kompartijos sekretoriaus A. M. Brazausko ar komunisto Č. Juršėno, kandidato į prezidentus, ar jie lankosi bažnyčioje? O gyvena geriau nei kardinolas A. J. Bačkis. Kas vertė puikų Karmėlavos pušyną iškirsti ir paversti kapinėmis? Juk čia galėjo išaugti puiki sanatorija. Gyviesiems jau greitai nebus nei kur pušų kvapo pajusti. Lenkija, Latvija, Baltarusija jau seniai šią problemą išsprendė - pasistatė krematoriumus. Tik Lietuva kaip davatkų tėvynė gamina karstus, kasa duobes, kapą apkloja vainikais. Benamiai vagia nuo kapų tas puošmenas ir vėl parduoda. Ir tai vadinama verslu. Už tūkstančius litų stato paminklus-"dangoraižius". Tik tam mirusiajam, kaip sakoma, "do lampočki". Tad kas verčia mus taip elgtis? Ar Lietuva išskirtinė, kokia nors kapinių garbinimo tauta? Geriausias posakis: "Taip radome, taip ir paliksime". Jeigu tapome Europos valstybe, kodėl privalome knaisiotis praeities labirintuose? Norim mes to ar ne, teks pažvelgti į ateitį ne davatkų ar bažnyčios padūsavimais, o sveiku protu. Kad nereikėtų kirsti pušynų, kasti duobių ir teršti gruntinių vandenų įvairių ligų pakirstais numirėliais, privalome gyvųjų vardu reikalauti, kad Vyriausybė nedelsdama šį klausimą spręstų. Man 70 metų ir aš nenoriu, kad mano kūną varpytų kirminai. Mūsų proseneliai mirusiuosius degindavo ant laužo. Tad nejaugi mūsų tauta išsigimė ir negerbia bočių palikimo? Mirusiųjų deginimas - ne tik švari gamta, bet ir šventinis gyvųjų ritualas.
A. Čiupas, Kaunas
