Remigijus RAINYS
Nors orai už lango dar neskatina pradėti mąstyti apie artėjančias atostogas, tačiau į Vilniuje, "Litexpo" rūmuose, atidarytą tarptautinę turizmo, sporto ir laisvalaikio parodą "Vivattur - 2004" sulėkę įvairiausių firmų ir firmelių atstovai taip ir taikosi nutverti kokį užsižiopsojusį tautietį bei įpiršti kelionę kur nors į Gran Kanariją ar Maljorką. Prie išvaizdžių, palmėmis ir pusnuogėmis gražuolėmis išpuoštų visas įmanomas linksmybes užjūriuose brukančių stendų prisiglaudę poilsio ir pramogų Lietuvoje siūlytojai vis dar jaučiasi kaip neturtingi pusbroliai, besivaržantys atsipalaiduoti net savo tėvynėje, o juo labiau iš linksmybių daryti biznį. O gal mūsų pramogų industrijos rykliams paprasčiausiai trūksta vaizduotės bei sugebėjimų vietinėmis sąlygomis pritaikyti pasaulinę praktiką?
Štai karnavalas Brazilijoje. Nuo ryto iki vakaro įvairaus kalibro gražuolės tik siūbuoja, tik judina šlaunis ir talijas pagal uždegantį sambos ritmą ir nors kol kas daugelis televizijų vaizdelius iš šių užjūrio linksmybių rodė tik žinių pabaigoje ir tik po keliolika sekundžių, tačiau ir to užteko akims pamaloninti ir širdžiai atsigauti. Na ir lanksčios tos brazilės, nors liaunutėmis ar plonutėmis daugelio iš jų tikrai nepavadinsi. Lietuvaitės tikrai šimtą kartų dailesnės, tačiau anos moka save taip pateikti, kad net žiūrint į beveik nuogus juodaodžių ar mulačių kūnus akys vis krypsta ne į dosniai atsiveriančias nuogybes, o į kokį nors ant krūties spenelio spurdantį karoliuką ar į nė sekundei nenustojančią virpėti užpakaliuką puošiančią plunksną. Tai jau tikrai lyg pagal tą liaudies pasaką: brazilės moka į karnavalą atvykti nei nuogos, nei apsirengusios. Ir nuostabiausia, kad taip virtuoziškai bei gundančiai tuos karoliukus ir plunksnas virpina tiek dar nelabai ką pademonstruoti turinčios paauglės, tiek pavytusios apkūnios matronos ir nė viena nesigėdi savo per daug stambaus ar jau besiraukšlėjančio kūno, o linksminasi iš širdies bei stengiasi pralinksminti kitus. Todėl ir važiuoja, skrenda ar plaukia į Rio de Ženeirą ir kitus Brazilijos miestus iš visų pasaulio kampelių turistai su storomis ar plonomis piniginėmis, pasiryžę išleisti čia kiek pinigų ir apsirūpinti gera nuotaika visiems metams. Kiekvienam karnavalui, kuriame varžosi daugiatūkstantinės sambos šokėjų mokyklos, kuriama begalė viena už kitą aistringesnių melodijų, bet visos jos - tai tas pats liaudies šokis samba.
Lietuvoje panašaus karnavalo nesurengtume vien todėl, kad neturime tokios uždegančios liaudies melodijos, kuriai skambant kojos pačios kilnotųsi. Na, nebent "Klumpakojis", bet, kaip pastebėta, juo labiau nei patys lietuvaičiai žavisi tik iš Afrikos šalių atvykstančios delegacijos. Turistus galėtume sudominti ir "Kepurine", tačiau tuomet reikėtų gerokai padidinti tautinių rūbų palaidinių iškirptes, kad pro jas nuolat išsprūstų lauk bent jau su šiaudinėmis kepurėmis besilankstančių lietuvaičių krūtų speneliai, o žemę siekiančius sijonus pakeisti tautinėmis juostelėmis, už kurių tų pačių brazilių pavyzdžiu būtų galima prikaišioti jei ne povo, tai bent gaidžių plunksnų. Atrodytų kukliai, bet elegantiškai ir pakankamai erotiškai bei tautiškai. Tačiau kažkodėl spėju, kad vien "Klumpakojo" ir "Kepurinės" lietuviškam karnavalui tikrai neužtektų, net jei atgaivintume kitados sovietmečiu propaguotą "tautinį" pramoginį šokį "Rylio", kuris anuomet buvo privalomas sportinių šokių konkursuose, kaip ir dainos apie partiją bei Leniną respublikinėse dainų šventėse. Vis dėlto net prie būsimojo karnavalo prijungę Pasaulio lietuvių dainų šventę su visomis dainų, šokių ir liaudies ansamblių dienomis, reikiamo turistų būrio, o svarbiausia, trokštamos linksmybės lygio, manau, vis dėlto nepasiektume. Ko gero, trukdytų tas prakeiktas lietuvio charakteris, kai linksminamasi tik tada, kada šalia esančiajam liūdna.
Bepigu vokiečiams, į kurių Bavarijoje rengiamus "Oktoberio" alaus festivalius kasmet susirenka minios savų ir atvykėlių. O keisčiausia, kad ištisą savaitę besilinksminantys alaus mėgėjai kemša į pilvus vis tas pačias dešreles su žaliaisiais žirneliais, tenkinasi minimaliais patogumais ir kasmet vėl sugrįžta ištuštintų bokalų dugnais sutartinai belsti į stalus. O kažkuris lietuviškas alus, jau kelinti metai anapus Atlanto pripažįstamas lyg ir geriausiu, lyg ir antru pagal skonį pasaulyje, tačiau gėrikų į mūsuose išsikvėpti baigiančias alaus gėrimo šventes "Tris dienas, tris naktis" neprivilioja, nes jau antros dienos pavakarę pasilinksminimo vietose snaudžia tik keliolika mėlynanosių ir griuvinėja nusitašę nepilnamečiai, kuriems šiaip jau viešose vietose derėtų gerti tik koka kolą ar Anykščių gamybos koncentruotas sultis. Iš bokalais vadinamų plastmasinių indelių, į kuriuos tokių švenčių metu šinkuojamas alus, neapsilaisčius sunku ir atsigerti, jau nekalbant apie galimybę pastuksenti jo dugnu pagal kad ir Virgio Stakėno dainuojamo šlagerio ritmą į retai šluostę tomis dienomis matantį stalą. Tiesa, egzotikos mėgėjus galėtume privilioti galimybe nusišvilpti ant Prezidentūros ar kurio kito vyriausybinio pastato sienos, tačiau ši paslauga dar per mažai reklamuojama ir dėl nesusipratusių lietuvių kažkokios tautinės savigarbos dar per brangi ja pasinaudojusiems užsieniečiams.
O kas gi mums trukdo iš pasipūtusių ispanų paveržti garsiausias bulių lenktynes Pamplonos gatvėmis, juo labiau kad turime, ko gero, tam reikalui net puikesnę trasą: nuo Vilniaus rotušės Pilies gatve iki Katedros aikštės. Turistams pasiūlytume gintis nuo juos besivejančių bulių tik lietuviškais laikraščiais ir taip bent laikinai pakeltume vienas kitą dergiančių tautinių dienraščių tiražą. Bulių ragais sužeistus užsieniečius galėtume gydyti dabar jau nebeišsilaikančioje Švento Jokūbo ligoninėje, tad nereikėtų jos uždaryti. Koridos arena labai derėtų prie kunigaikščio Gedimino paminklo. Jam galėtų saliutuoti visi eilinio buliaus nukauti einantys matadorai. Kol kas dar nevėlu nukonkuruoti ir garsiuosius tų pačių ispanų pomidorų mūšius, o kad nebūtume apkaltinti plagiatu, vietoj pomidorų galime panaudoti nė kiek neprastesnę nacionalinę daržovę. Agurkais svaidytis, ko gero, ne tik patogiau, bet ir smagiau, nors gerai pataikius labiau skauda ir kurį laiką tenka taikstytis su mėlynėmis, tačiau mėlynės tikrus vyrus tik puošia. Tad atitinkamai išreklamavus tai gali tapti neišsemiamu papildomos traukos šaltiniu. Beje, agurkai net pačiame sezono įkarštyje pigesni už pomidorus ir Kėdainių krašte jų užauginama ne vienoms kautynėms surengti. Be to, tą patį agurką gali panaudoti net kelis kartus, o pomidoras ištykšta jau po pirmo taiklaus pataikymo.
Na, agurkai gal ir nėra vakariečiui tokia jau egzotiška daržovė, mat, kaip matome ne vienoje reklamoje, užsieniečiai stengiasi kuo daugiau išsitepti, kad vėliau galėtų išbandyti savo naujuosius nebrangius skalbimo miltelius, tad net jei ir kiekvieną agurką papuošime lipduku su Viktoro Uspaskicho atvaizdu, agurkų mūšiui išpopuliarinti gali prireikti nemažų lėšų. O štai kaunantis cepelinais gali išsitaukuoti tikrai atsakančiai, juo labiau kad tikriausiai jau spėjo prarūdyti garsiosios cisternos, filmuotos šviesios atminties reklaminiame klipe, "Spirgi, spirgi" agituojančiame stoti į Europos Sąjungą. Jau žinome, kad mūsų spirgų, kaip ir pačių cepelinų, ten greičiausiai neprireiks, todėl pats laikas imtis organizuoti "cepelinų mūšius". Įsivaizduokite: būriai šventiškai išsipuošusių turistų ir turisčių šturmuoja Gedimino pilies griuvėsius, mėtydamiesi vienas į kitą ir į griuvėsiuose besislapstančius tautiniais rūbais apsirengusius lietuvaičius cepelinais, o pastarieji puolančiuosius gausiai laisto iki atitinkamos temperatūros ataušintais taukais bei vikriai gaudo cepelinus senoviniais žalvariniais dubenėliais, užpila juos spirgais bei grietine ir už atskirą mokestį patiekia į pilies kalną jau užkopusiems tiems patiems turistams arba "Brazausko funikulieriumi" į viršų pasikėlusiems turtingiems seneliams iš Vakarų ar šiaip didingų reginių ištroškusiems žiūrovams. Didelių investicijų šiai unikaliai išmonei nereikia, juo labiau jog šią nepakartojamą pramogą galėtų vainikuoti ir publikacijos pradžioje minėtų "Kepurinės" šokėjėlių atnešamos tikros lietuviškos ruginukės sklidinos stiklinaitės. Ant pilies sienų gaudžia trimitai, akompanuodami nuostabiam Geltonos ir Amberlife duetui...
Gražios svajonės išsisklaido, kai spirgais užpiltų cepelinų lėkštę ant stalo barkšteli į palaikį chalatą susisupusi žmona. Jos mina labai nepatenkinta, nes šį lietuvišką skanėstą ruošė jam nuo ankstyvo ryto. Gerai, kad per televiziją vėl rodo vaizdelius iš Brazilijos karnavalo, todėl patogiau įsitaisau fotelyje ir atsikemšu butelį gal pirmo, o gal antro pagal skonį alaus pasaulyje...
