Ar kada nors kreipėtės dvasinės pagalbos į savo parapijos kunigą?
Laima Juškevičienė, vedybų planuotoja:
- Nors pastaruoju metu planuojant vedybas jauniems žmonėms tenka daug bendrauti su kunigais, tačiau tarp šiuolaikinių dvasininkų tokio, kuriam norėčiau pasiguosti ar pasitarti dėl mane kamuojančių problemų, taip ir nesuradau. Tikru dvasiniu sielos ganytoju laikau tik žuvusį kunigą Ričardą Mikutavičių, kuris dar sovietmečiu sugebėjo įkvėpti man tikėjimą Dievu. Su kunigu R. Mikutavičiumi tuomet susipažinau vienų mano piršliautų vestuvių metu ir buvau sužavėta šio žmogaus pasaulietiška bendravimo maniera bei nuoširdumu. Jau po kelių bendravimo minučių pajutau, kad dingo dvasininką nuo paprasto žmogaus skiriantis atstumas. Moterystės apeigų metu jis pasikvietė jaunuosius ir visą pulką šalia savęs ir kalbėjosi su mumis paprastais, tačiau tarsi iš širdies skambančiais žodžiais. Nenuostabu, kad tuomet pas šį kunigą veržėsi tuoktis minios jaunųjų. Vėliau pas R. Mikutavičių užsukdavau pasitarti įvairiausiais sunkiais gyvenimo atvejais ir niekad nebuvau atstumta. Šis dvasininkas paliko gilų pėdsaką visai mūsų šeimai. Net mano vyras, kuriam lankytis bažnyčioje tuomet draudė jo užimamos pareigos, sutiko, kad R. Mikutavičius krikštytų abu mūsų vaikus, bei pats dalyvavo apeigose. Daugiau tokių kunigų nesu sutikusi.
Regina Mančiuvienė, tarnautoja:
- Mūsų parapijos klebonas ne kartą yra lankęsis mano namuose, mes labai maloniai bendravome, tačiau kai susirgau sunkia liga, kažkodėl nekilo mintis kreiptis paguodos į jį. Man pasirodė, kad kunigas, net neformaliai bendraudamas prie vaišių stalo, visuomet išlaiko kažkokį atstumą tarp savęs ir ganomojo. Todėl kai po operacijos bandžiau atsikratyti depresijos, pagalbos ieškojau pas psichoterapeutą ir psichologą. Abiem šiais specialistais taip pat nusivyliau, nes jie vietoj lauktos moralinės paramos man atkakliai siūlė gerti antidepresantus. Gal žmones labiau guosti moka kitų religijų kunigai? Garbingo amžiaus sulaukusi mano mama kartą užsuko į evangelikų- liuteronų bažnyčią, nes buvo girdėjusi, kad ten per pamaldas nereikia klauptis, o jai labai skaudėjo kojas. Mamą sužavėjo ne tik pastoriaus iškalba, bet ir šios bendruomenės tarpusavio bendravimo maniera bei santykiai. Pastoriaus vadovaujami parapijiečiai vienas kitą remia ne tik mirties atveju, bet ir dovanoja dovanas jaunavedžiams. Religinių švenčių išvakarėse nuolat į namus atneša nedideles, bet sunkiau gyvenantiems žmonėms labai reikalingas dovanėles, kiekvienam suranda šiltą žodį. Ilgainiui mama tapo evangelike-liuterone ir dvasinės paramos dažniau tikisi iš pastoriaus nei iš savo vaikų.
Vygindas Bielskus, studentas:
- Esu kilęs iš gana religingos šeimos ir kol gyvenau kaime, bažnyčioje lankydavausi kiekvieną sekmadienį. Kai kurie mūsų klebono pamokslai labai patikdavo, tačiau noro jam išsipasakoti ne per išpažintį ar pasitarti nekildavo. Dažniau bendraudavau su jaunu vikaru, kuris kartais ateidavo į sporto aikštelę pažaisti su moksleiviais krepšinio. Žaidimo įkarštyje jaunąjį kunigą net apstumdydavome ar aprėkdavome už berungtyniaujant padarytas klaidas, tačiau "saviškiais" kažkodėl netapome. Tad niekad nekilo mintis kreiptis dvasinės pagalbos nei į vieną, nei į kitą. Dabar studijuoju Vilniuje ir į bažnyčias užsuku tik retkarčiais. Pastebėjau, kad kai kurios iš jų turi savotišką aurą ir pabuvęs ten pajunti jėgų antplūdį bei dvasios pakilimą net neišklausęs Mišių. Todėl manau, kad su Dievu geriausia bendrauti, o drauge ir guostis, be tarpininkų.
Petras Gražulis, Seimo narys:
- Mano giliu įsitikinimu, kiekvienas, kuriam reikia dvasinės pagalbos, turėtų kreiptis į kunigą, o ne į psichologą. Dvasininkai - tai specialius mokslus baigę žmonės, kurie privalo ir gali padėti visiems stokojantiesiems dvasinės pagalbos. Pats esu giliai tikintis, tad dvasinę pagalbą gaunu per įvairius sakramentus ir kasmėnesinę išpažintį, tačiau dažnai nuoširdžiai bendrauju su kunigais ne tik bažnyčioje. Kunigais tapo ir mano broliai, todėl bendravimas su jais teikia itin gilią paguodą. Mano nuomone, jei dauguma žmonių dėl savo vidinių negalavimų ir išgyvenimų skųstųsi dvasininkams, Lietuvoje tikrai būtų mažiau savižudybių.
Povilas, nepanoręs skelbti savo pavardės, darbininkas:
- Nors Lietuvoje dabar tai nemadinga, esu netikintis. Todėl manau, kad geresnės paguodos "dūšiai", nei šimtas gramų degtinės, nesuteiks net ir šimtas kunigų, psichologų ar psichoterapeutų. Kiekvienas savo problemas turi spręsti pats ir realiai geriau pasijunti tik truputėli "užmetęs už kaklo". Svarbu žinoti savo normą ir nepadauginti, nes tuomet gali padaugėti ne tik moralinių bėdų.
