Kad nuteistieji į laisvę negrįžtų pikti ir kerštingi...
Nuteistiesiems skiriamas didžiulis dėmesys, ne viena valdžios institucija rūpinasi, kad jie nebūtų žeminami, mušami, kad nebūtų paminamas jų žmogiškasis orumas, o tuo metu nuo tokių asmenų nukentėję žmonės yra visiškai pamirštami, tarsi paliekami gyvenimo užribyje. Ar tai teisinga ir kodėl taip yra?
Aloyzas Sakalas, Seimo narys, Teisės ir teisėtvarkos komiteto pirmininkas:
- Aukos iš tiesų yra pamirštamos (manau, kad jomis turėtų pasirūpinti valstybė), tačiau bandantieji suvokti nuteistųjų padėtį pabrėžia, kad jie jau yra nubausti laisvės atėmimu ar kitokia bausme ir negali būti toliau žeminami, t. y. baudžiami du kartus. Su tuo reikia sutikti. Ko mes siekiame? Vieni nuteistieji, pakliuvę už grotų pirmą kartą, gali pasimokyti visam gyvenimui ir daugiau nenusikalsti, tačiau tuos, kuriems kalėjimas jau tapo antraisiais namais, ištaisys tiktai "grabas". Nuo to, kaip su žmogumi bus elgiamasi kalėjime, priklausys ir tolesnis jo elgesys. Jeigu už grotų jis bus žeminamas - į laisvę sugrįš piktas, norės visiems keršyti ir tikrai negalvos apie tai, kaip daugiau nenusikalsti.
Namų šeimininkė Onutė Kersnauskienė:
- Manau, jog apie kalinius reikia kuo mažiau šokinėti. Tegul jie pajunta, ką teko išgyvento jų aukoms, kai šios buvo mušamos, prievartaujamos ar žudomos... Iš tiesų nėra žmogiška į smurtą atsakyti smurtu, tačiau vis dėlto esu įsitikinusi, jog nusikaltėlis turi atsidurti aukos kailyje.
Psichologas Gediminas Navaitis:
- Visuomenė gana skeptiškai vertina kalinių teisių gynimą, nes mato, jog aukų teisės ginamos daug mažiau. Tačiau toks priešpastatymas iš principo yra klaidingas, nes manoma, kad kažkieno teises gindami ir jas užtikrindami mes tarsi nuskriaudžiame kitus. Galbūt šiuo metu galima sutikti, jog nukentėjėlių teisės per mažai ginamos, bet tai nereiškia, jog nereikia ginti kalinių teisių, nes dėl to nepadaugės teisių nusikaltimų aukoms. Tyrimai ir kalinių apklausos rodo, jog nuteistųjų situacija daugmaž atitinka Europos standartus ir bausmę atliekantis asmuo supranta, kad šiandien valstybė jam gali pasiūlyti tam tikras gyvenimo sąlygas, kurios negali būti geresnės už tų, kurie nėra nuteisti. Tačiau yra visiškai pamirštami tardomieji. Jie atsidūrę blogiausioje situacijoje, nes labai priklauso nuo žmonių, tiriančių jų bylas. Be to, suimtųjų laikymo sąlygos yra pastebimai blogesnės nei nuteistųjų. Kaip bebūtų, šie žmonės kol kas yra tiktai įtariamieji, o ne nuteistieji, ir jų teisių pažeidimas, mano požiūriu, yra neabejotinas. Tokiais atvejais teisinamasi, jog jiems suteikus daugiau teisių gal tai trukdytų bylos tyrimams. Dabar, kai tie tyrimai tęsiasi mėnesius, o kartais net metus, kyla klausimas, ar tardymo organai yra pasirengę tai bylai, ar jie naudojasi savo galimybėmis paspausti įtariamąjį. Šiandien yra nusikaltėlis, jo advokatas, prokuroras ir nukentėjėlis, kurio tarsi niekas negina. Prokuroro tikslas yra nubausti nusikaltėlį, bet ne apginti ir sudaryti geriausias sąlygas nusikaltimo aukai. Jis atstovauja visuomenės, bet ne nukentėjusio žmogaus interesams. Todėl būtų gerai, kad abi pusės turėtų advokatą. Jeigu mūsų valstybė turi pinigų paskirti gynėją nusikaltėliui (tuo atveju, kuomet jis pats nepasisamdo), matyt, reikėtų galvoti, kad ir nukentėjėlis turėtų gynėją. Abi pusės turėtų būti lygiai atstovaujamos teismo procese, kuris yra lyg ir rungtynių procesas, kuriame lenktyniauja advokatas ir prokuroras dėl teisėjo sprendimo.
Užrašė R. PEČELIŪNIENĖ
