Inkstai yra juosmens srityje abipus stuburo, prigludę prie užpakalinės pilvo sienelės. Dešinysis inkstas yra šiek tiek žemiau už kairįjį. Iš visų pusių inkstus gaubia riebalinis audinys, saugantis juos nuo sutrenkimo. Organizmui senstant ar dėl kitų įvairių priežasčių (pavyzdžiui, ištikus traumai, dėl ligų) inkstai gali pasislinkti iš savo vietos.
Inkstuose yra apie 70-100 kilometrų kanalėlių. Per vieną minutę pro žmogaus inkstus prateka apie 1,3 litro, per parą - apie 1 900 litrų kraujo! O tai reiškia, jog visas kraujas per parą pro inkstus "prasunkiamas" maždaug 300 kartų. Inkstai su šlapimu iš organizmo pašalina vandenį, medžiagų apykaitos produktus ir įvairias žalingas medžiagas, išskiria ir kai kurių organizme susikaupusių medžiagų perteklių (pvz., vaistus, diagnostines ir nuodingąsias medžiagas). Inkstai reguliuoja vandens, šarmų, rūgščių, mineralinių medžiagų pusiausvyrą organizme bei gamina kai kuriuos biologiškai aktyvius cheminius junginius, skatinančius eritrocitų gamybą kaulų čiulpuose, mažinančius kraujo krešumą.
Dėl kokios nors priežasties netekus vieno inksto, labai suintensyvėja likusio inksto veikla (jis padidėja), todėl su vienu inkstu žmogus gali gyventi lygiai tiek pat, kiek ir su dviem.
Kai kurie veiksniai turi didžiulę neigiamą įtaką inkstų veiklai. Jei ilgą laiką negeriama vandens, maitinamasi vien sausu maistu, sutrinka iš organizmo šalintinų medžiagų išsiskyrimas, apsinuodijama medžiagų apykaitos produktais ir žmogus miršta. Inkstai yra labai jautrūs peršalimui, sužeidimams, apsinuodijimui - visi šie veiksniai sutrikdo normalią inkstų veiklą. Tuomet pakinta šlapimo sudėtis - jame atsiranda baltymų, kraujo. Jei pažeista inkstų nervinė ir endokrininė reguliacija, ar kraujotaka, sutrinka šlapimo išsiskyrimas, pagausėja arba sumažėja šlapimo, padažnėja šlapinimasis, šlapimo išsiskyrimas gali sustoti išvis.
Mokslų daktaras A. J. Matijošaitis teigia, kad dažniausia liga - inkstų uždegimas (pielonefritas, glomerulonefritas).
Inkstų uždegimą sukelia įvairūs mikrobai. Ligos sukėlėjai į inkstus patenka su krauju, per šlapimą, pro šlapimtakio sienelę, kai kada - ir su limfa. Liga dažniau kyla nusilpusiems, lėtinėmis ligomis sergantiems žmonėms. Jai išsivystyti turi įtakos sutrikęs šlapimo nutekėjimas, atsiradęs dėl inkstų ir šlapimo takų įgimtų anomalijų, šlapimo takų akmenligės, padidėjusios priešinės liaukos ar naviko. Prasidėjus pirminiam ūminiam inkstų uždegimui, ligonis jaučia bendrą silpnumą, pakyla kūno temperatūra (kartais net iki 40 laipsnių C), krečia drebulys. Kiek vėliau ligonis ima gausiai prakaituoti, kūno temperatūra normalizuojasi. Drebulys ir temperatūros "šokinėjimas" gali kartotis. Inkstus skauda, kartais diegia.
Lėtinis inkstų uždegimas prasideda dėl laiku nenustatytos ir nepašalintos kliūties (kuri trukdo nutekėti šlapimui), dėl neišgydyto ūminio inkstų uždegimo, kai kurių lėtinių ligų. Ligai progresuojant, prasideda mažakraujystė, ima sausėti ir pleiskanoti oda, kyla arterinis kraujospūdis, ties juosmeniu juntamas bukas skausmas, sutrinka šlapinimasis.
Kai sutrinka druskų išsiskyrimas iš organizmo, prasideda inkstų akmenligė - inkstuose susidaro akmenys. Yra duomenų, jog akmenys inkstuose gali susiformuoti sutrikus medžiagų apykaitai, susitvenkus šlapimui ar dėl kitų įvairių priežasčių.
Pagrindinis inkstų akmenligės požymis - maudžiantis, bukas ar labai stiprus duriantis skausmas ties juosmeniu, plintantis į pilvo apačią. Jei šlapimtakyje įstrigęs akmuo (šlapimtakis užkimštas), prasideda inkstų dieglių priepuolis, galintis trukti nuo kelių minučių iki kelių valandų. Ligonį gali pykinti, pučia pilvą. Daugumai tokių ligonių su šlapimu išsiskiria kraujo, kai kuriems - kristaliukų ar mažų akmenukų.
Sergantieji inkstų akmenlige, priklausomai nuo akmenų sudėties, turėtų laikytis specialios dietos. Gydytojas urologas, med. dr. Jonas Matjošaitis pataria riboti mėsos, šviežios bei šaldytos žuvies produktus (galima vartoti tik virtą mėsą 2-3 kartus per savaitę, geriau - paukštieną), šviežius kopūstus, ridikėlius, žirnius, pupeles, pupas, špinatus. Draudžiama valgyti galvijų širdis, kepenis, smegenis, keptą ir rūkytą mėsą bei žuvį, žvėrieną, dešreles, žuvies ir mėsos konservus, koncentruotus mėsos sultinius, silkę, saldžius vaisius, vynuoges, džiovintus ir konservuotus vaisius, saldumynus, kakavą, šokoladą, gerti raudoną vyną, likerį, gazuotus gėrimus.
Leidžiama valgyti duoną ir visus miltinius gaminius, burokėlius, morkas, svogūnus, bulves, pomidorus, ropes, šviežius obuolius, kriaušes, uogas, apelsinus, citrinas, svarainius, pieną ir jo produktus, kiaušinius, aliejų, sviestą, medų, mažo minerališkumo, šlapimą šarminantį mineralinį vandenį (pvz., "Birutę").
Prasidėjus inkstų akmenligės priepuoliui, skausmas malšinamas vaistais, gali padėti karšto vandens vonia ar šildyklė, uždėta ant skaudamos vietos. Jei skausmas nepraeina, būtina skubi medicininė pagalba (gali tekti operuoti).
Mažesni akmenys iš inkstų dažnai pasišalina patys (su šlapimu). Iš šlapimo rūgšties druskų susiformavę akmenys ištirpinami, kitos sudėties - skaldomi ultragarsu, lazeriu ar litotripsiniu būdu. Prireikus atliekama operacija. Jei per operaciją paaiškėja, kad akmenligės pažeistas inkstas neveikia, o antrasis funkcionuoja normaliai, nesveikasis pašalinamas.
Inkstų nepakankamumas gali išsivystyti po patirto šoko, apsinuodijus sunkiaisiais metalais, nuodingais grybais ir kt., kartais - ir nuo alerginės reakcijos į tam tikrus vaistus.
Pirmojoje inkstų veiklos nepakankamumo stadijoje išsiskiria vis mažiau šlapimo. Tai, kad organizmas apnuodytas šlapimo medžiagomis, parodo kraujo tyrimas. Be to, ligoniui silpna, jį pykina, svaigsta galva, gali prasidėjęs perikarditas (širdiplėvės uždegimas). Šioje fazėje dažnai įvyksta sunkiausi negrįžtami inkstų pakitimai.
Antrojoje inkstų nepakankamumo fazėje šlapimo kiekis vėl ima pamažu didėti, kol pasiekia 10-15 litrų per parą. Dėl to vėl sutrinka elektrolitų ir vandens balansas organizme.
Trečiosios fazės metu inkstų veikla po truputį pradeda atsigauti, jie vėl ima tinkamai funkcionuoti.
Esant inkstų nepakankamumui, ligoniui būtina skubi medicininė pagalba - inkstų hemodializės procedūros. Gydoma ir vaistais. Jei būklė negerėja, nesveikas inkstas šalinamas (persodinamas) arba hemodializės procedūros atliekamos reguliariai.
Nemažai ligonių kamuoja inkstų traumos. Svarbiausi patirtos inksto traumos požymiai - skausmas ties juosmeniu, kraujas šlapime. Po sunkios inksto traumos ligonį gali ištikti šokas, inksto infarktas, inksto kraujagyslių trombozė. Esant uždarai inksto traumai gali išsivystyti inksto ir aplinkinių audinių uždegimas ar kitos ligos. Įtarus, kad nukentėjėlis patyręs inksto traumą, visų pirma ties sužalotu inkstu reikėtų uždėti ledo. Esant atvirai inksto traumai žaizda pridengiama tvarsčiu. Į ligoninę tokį nukentėjėlį būtina vežti gulintį.
Inkstų ligų profilaktika
1. Gydyti inkstų ir šlapimo pūslės uždegimus. 2. Gydyti infekcinius židinius - lėtinius tonzilitus, bronchitus ir t. t. 3. Dantis tikrintis ne rečiau kaip kas pusę metų. 4. Būtina gerti pakankamai skysčių: per dieną - ne mažiau kaip pusantro litro skysčių, gerti tik šiltus gėrimus. 5. Valgyti pilnavertį, įvairų, vitaminingą maistą Taisyklingai maitintis - 3-5 kartus per dieną. 6. Daug judėti. Labai naudingi atsipalaidavimo pratimai, kvėpavimo gimnastika, pasivaikščiojimai gryname ore, kasdienis viso kūno ar bent iki pusės prausimasis ir apsitrynimas rankšluosčiu, odos masažas. 7. Vengti gausaus prakaitavimo. Saikingai mėgautis saule, riboti suomiškos pirties malonumus. 8. Gerai vėdinti darbo ir poilsio patalpas. 9. Pakankamai šiltai rengtis šaltuoju metų periodu. 10. Savaime pasišalinusius inkstų akmenis būtinai surinkti ir nuvežti ištirti - bus nustatyta jų cheminė sudėtis, todėl bus galima skirti tinkamiausią gydymą.
