Alberto ONIŪNO ir Vlado GESAIČIO fotoreportažas
Antanavo dvaras gražioj vietoj stovi,
Ant Šešupės kranto, kaip kokia tvirtovė,
Dvarą valdė ponas, fabriką - žydelis,
Krovė kapitalą, darė sau biznelį.
Tai senovinio Antanavo miestelio, esančio Kazlų Rūdos savivaldybėje, himno žodžiai. Dvaro nebeliko, tik sename parke tebestovi didelė medinė koplyčia, o jos rūsiuose ilsisi dvarponių Šabanevičių palaikai. Užtat fabrikas, įkurtas prieš 105 metus, puikiai veikia. Jei ne spirito gamykla, Antanavas tebūtų eilinis kaimas su dviem gatvėm ir dviem kioskais. Gamyklą įkūrė dvarininkai, vėliau išnuomojo žydams. Pradžioje čia gamino vos po kelis šimtus litrų spirito, o daugiausia - alaus, krakmolo. Per karą atsitraukdami vokiečiai gamyklą susprogdino, o užėjus rusams pirmiausia atgaivinta paties svarbiausio valdžiai dalyko - spirito - gamyba. Alus buvo užmirštas. Kadangi Antanave yra mineralinio vandens gręžinys, jau senokai čia tasai vanduo ir pilstomas. Tarybmečiu buvo "Birutė", vėliau - "Sūduva", dabar - "Stumbras", nes gamykla tapo šio susivienijimo padaliniu.
Gamykloje dirba 100 žmonių, pusė jų - antanaviečiai. Čia gaminamas spiritas yra žaliava "Prezidento" degtinei gaminti. Kaune jis papildomai valomas. Tačiau ir ši žaliava būtų visai tinkama tautiečio gerklei - spiritas yra nepalyginti kokybiškesnis už kaukolinį. Bėda ta, kad šiuolaikinės technologijos tiek ištobulėjo, jog to spirito darbininkai nei pasivogti, nei darbe paragauti negali. Kaip sako gamyklos direktorius Virginijus Pliuskys, kartą teko net susilažinti su buvusiu Marijampolės apskrities vadovu, kuris buvo įsitikinęs gausiąs puslitrį Antanavos spirito ir įrodysiąs, kad labai norint pavogti vis dėlto galima. Tačiau anam nepavyko. Spiritas varomas iš kviečių, jie superkami iš ūkininkų, bendrovių. Ateity planuojama ir kvietrugius panaudoti, nes jų rinkoje - didelis perteklius. Visas gamybos procesas yra uždaras, gatavas spiritas suteka į talpas sandėlyje ir po to išvežamas (saugomas) į Kauną. O sandėlininku dirba toks Valentinas Baniulaitis, kurio stažas gamykloje - 50 metų. Iš tokio sandėlininko neišprašysi nė gramo spirito. Tiesa, prieš trejetą metų, kai gamykla buvo sustabdyta, darbininkai sumąstė, jog vamzdžių alkūnėse gali dar būti to gero daikto, ir pragręžė vamzdį, o vėliau tą vietą užkalė mediniu kaiščiu. Gerai, kad laiku tas kaištis buvo pastebėtas, nes pradėjus gamybą, būtų buvę didelių nuostolių.
V. Baniulaitis sako, kad geras spiritas gamykloje buvo daromas iki 1940 ir nuo 1997 metų. Kitu laiku buvo visiškas šlamštas iš supuvusių grūdų, bulvių, melasos. Tačiau ir tą šlamštą vogė masiškai, o už darbą šeštadieniais darbininkai gaudavo puslitrį visai oficialiai. Na, o dabar gamyklos teritorijoje ir cechuose net spirito kvapo nepajusi. Direktorius didžiuojasi, kad jo spirito distiliacijos kolona - 30 metrų aukščio. Palyginimui - įprastos tokios gamykloms yra 6-8 metrų aukščio kolonos. O švediškai "Absolut" degtinei spiritas distiliuojamas 100 metrų aukščio kolonoje.
Gamybos atliekos, kitaip sakant raugo, liekanos yra skystos ir atiduodamos ūkininkams - pilamos ant dirvos ir yra gera trąša. Jomis ir gyvuliai girdomi. Pasidomėjus, ar karvės nepasigeria nuo tokio gėralo, atliekas išvežantys vyrai užtikrino, jog gamykla iš tų atliekų išspaudžia absoliučiai visą "macnumą", tad pagirios raguočiams tikrai negresia.
Antanavo seniūną Arūną Aleksą pavyko rasti kultūros namuose už vaišių stalo, mat vietinės pagrindinės mokyklos mokiniai pamalonino pedagogus Mokytojo dienos proga vaišėmis, šokiais ir dainomis. Beje, Antanavo mokykla neseniai renovuota ir dabar atrodo daug geriau nei miesto mokyklos. Dėl sodriai mėlynos spalvos išdykę vaikai ją praminė žydų mokykla. Seniūnas patvirtino, kad gamyklos kraniukai dabar gerai užsukti, todėl anatanaviečiams tenka gerti kaukolinį, mat samanės išsivirti tingi. Ir pats seniūnas, užėjęs pas gamyklos direktorių į svečius, tik mineraliniu vandeniu tepavaišinamas. Pasak A. Aleksos, Mokytojo diena tapo švente daugeliui antanaviečių, nes tądien Marijampolės pieno konservų fabrikas nusprendė išmokėti 53 procentus skolos pieno gamintojams. O štai "Biržų pienui" priklausiusi Kauno pieninė išvis jokių skolų nemoka ir net nesiruošia to daryti.
Seniausia Antanavo gyventoja - Konstancija Gudulevičienė. Nedidukė mažame geltoname namelyje gyvenanti moteriškutė dar aiškaus ir guvaus proto, puikiai prisimena, kaip būdama 16 metų atėjo į Antanavą darbo ieškotis. Buvo priimta į dvarą kambarine. Darbas buvo labai sunkus. Reikėjo kasdien 7 krosnis pakurti, su naščiais vandens į ponų prausyklą prinešti, o nešvarų vandenį išnešti, nes kanalizacijos nebuvo. O kur dar kambarių tvarkymas, maisto į stalą padavimas - visame kame Konstancija dalyvavo. Tada dar gyva buvo ponia Šabanevičienė. Ponia buvo gera, tik ūkvedys Ivanauskas darbininkus labai skriausdavo, laiku atlyginimų nemokėdavo. Užtai vėliau pats dvarą pasistatė. Tačiau iš tų 50 litų per mėnesį Konstancija sugebėjo susitaupyti nameliui, tad ištekėjo jau su savu stogu virš galvos. Tame namelyje ir dabar tebegyvena. 1936 metais ponia Šabanevičienė mirė, ir fabrikas buvo parduotas žydams. Konstancija perėjo dirbti tenai. Darbininkams nebuvo blogai - ir alaus, ir spirito gaudavo. Sovietmečiu Konstancija dirbo fabrike sarge. Atlyginimas - tik 50 rublių, užtai kai savaitgalį gaudavo puslitrį spirito, už tris rublius jį parduodavo. Abu K. Gudulevičienės vyrai yra žuvę. Vienas - kare, kitas po karo - malūne, per nelaimingą atsitikimą. Dabar senutę prižiūri giminaičiai.
