Panevėžietis Tautvydas (26 m.) ką tik sugrįžo iš Anglijos. Ten praleido beveik penkerius metus. Tiek laiko nematė ir tėvų, sesers, giminaičių. Kadaise į Atlanto vandenyno skalaujamą šalį nukakęs legaliai, kaip vienos aukštosios mokyklos priešpaskutiniojo kurso studentas-praktikantas, Tautvydas spjovė į nebaigtus mokslus bei pasirašytą pasižadėjimą nesusivilioti nelegalo duona ir pasiliko padirbėti ilgėliau. Tiesą sakant, tokį vaikino apsisprendimą nulėmė asmeniniai dalykėliai. Minutėlę dvejojęs Tautvydas galop prisipažino, jog jam esant Anglijoje, Lietuvoje likusi mylimoji pranešė susiradusi kitą vaikiną ir paprašė neminėti bloguoju... Tai Tautvydas ir nusprendė, kad jam nėra jokio reikalo skubėti į gimtinę...
Vyriškis Anglijoje planavo sėdėti tol, kol pričiups ir deportuos Imigracinės tarnybos pareigūnai.Taip jau atsitiko, kad per tuos penkerius metus Tautvydas įkliuvo tik... šiemet, balandžio viduryje, Lietuvos įstojimo į ES išvakarėse. Kaip bebūtų keista, pareigūnai nesiėmė jokių griežtesnių sankcijų. Netgi priešingai - patapšnojo per petį pagirdami, kad jaunuoliui taip ilgai pavyko išsislapstyti, ir palinkėjo sėkmės keliant Anglijos žemės ūkį (Tautvydas atvirai pasisakė tuo metu darbuojąsis netoli Londono esančioje fermoje).
Kam šią istoriją Tautvydas papasakojo, niekas negalėjo patikėti, kad pavyko taip lengvai išsisukti. Juolab kad atsirado ne vienas pažįstamas, kurį anglai deportavo paskutiniosiomis balandžio dienomis...
Užsienyje nenusibodo...
Tautvydas nenori įvardinti, kiek Anglijoje per tuos penkerius metus užsidirbo pinigų, tačiau patikina, jog dabartine savo materialine padėtimi esąs patenkintas. O jei, girdi, dar būtų gerai mokėjęs anglų kalbą, dabar ant žemės stovėtų dar tvirčiau...
Vyriškis užsiminė darbų nesirinkdavęs; kiek mokėję, tiek būdavę gana. Prisiėję "arti" ir žemės ūkyje, laukuose, ir fermose, ir statybose, uždirbant ir po kelis, ir po keliasdešimt svarų per dieną. Paprastai tekdavo darbuotis nuo ankstaus ryto iki vėlyvo vakaro, be išeiginių. Jei retsykiais ir pavykdavo gauti laisvą dienelę, ji, anot Tautvydo, prabėgdavo kaip dešimt minučių. Apsiskalbi, pasigamini skaniau pavalgyti, ilgėliau pamiegi, ir jau, žiūrėk, vakaras...
Dabar, tiek metų praleidęs Londone ir jo apylinkėse, turėjęs nemažai reikalų su vietos gyventojais, Tautvydas jau laisvai bendrauja angliškai, gali vertėjauti ir nuoširdžiai užjaučia naujuosius emigrantus, į Angliją ypač gausiai plūstelėjusius iškart po Lietuvos įstojimo į ES. Šeimos su mažais vaikais, Tautvydo žodžiais, čia tikėjosi rasti rojų, o pateko į tikrų tikriausią pragarą... Mat nemažai atvyko tokių šeimynėlių, kurios, nekalbant jau apie tai, kad anglų kalbos - nė bum bum, neturėjo nei bent laikinai sutinkančių priglausti, nei darbą galinčių padėti susirasti pažįstamų ar giminaičių.
- Atsivežtos maisto atsargos netrunka pasibaigti, santaupos sparčiai tirpsta, nes, kaip bebūtų, pragyvenimas Anglijoje yra brangesnis, - neskubėdamas vardijo Tautvydas. - O "gestų" kalba nenorintis bendrauti pagal skelbimą susirastas darbdavys be jokių ceremonijų parodo duris... Situacija išties nepavydėtina.
Trūkstant pinigų ir niekaip nepavykstant susirasti darbo (kaip minėta, koją dažniausiai pakiša kalbos nemokėjimas), iki šeimyninių barnių ir konfliktų - vienas žingsnis...
Tautvydas sakė pažįstąs ne vieną lietuvių emigrantų šeimą, kuri Anglijoje greitai iširo. Dažniausia to priežastis - staiga užgriuvę sunkumai, kilusios materialinės problemos. Tiesa, kai kam tai esą išėjo į naudą: kelios išsituokusios lietuvaitės susikukavo su tamsiaodžiais emigrantais, o palikti vyrai irgi nesnaudė, pradėjo lipdyti gyvenimą iš naujo... Bet pakako ir tokių atvykėlių, kurie, susidūrę su begale problemų, puolė į depresiją, prasigėrė, apsivogė ar įvykdė kitus nusikaltimus ir atsidūrė policijos žinioje. Dar kiti, taip ir nepritapę naujoje aplinkoje, išleidę paskutinius iš Lietuvos atsivežtus ar čia vargais negalais uždirbtus pinigėlius, buvo priversti suktis atgal į Lietuvą...
Lietuviai - labai pavydūs
Tautvydas mieliau bendraudavo su emigrantais rusais, ukrainiečiais, rumunais, nei su lietuvaičiais. Kodėl?
- Beveik visi lietuviai turi vieną didelę ydą - yra labai pavydūs, - paaiškino Tautvydas. - Su tautiečiais geriau nesivelti į jokius sandėrius, nebūti per daug atviram, nesipasakoti, kaip iš tiesų sekasi, nesidalinti džiaugsmais... Iškart pradės regzti intrigas, apšmeiš, primeluos... O pasitaikius progai, būtinai pasinaudos tavo gera širdimi...
Lietuvaičių vardą, anot Tautvydo, ypač teršia ne darbo, o tiesiog nuotykių ieškoti atvykę tautiečiai. Daug yra tokių, kurie Anglijoje atsirado slėpdamiesi nuo Lietuvoje pradėto ikiteisminio tyrimo. Pasirodo, dokumentų suklastojimas (kai gaunamas kito, nesusitepusio asmens vardu išduotas pasas), kaip esą gyręsis ne vienas toks atvykėlis, kainuoja 1 000 eurų. Pavyzdingiems lietuviams tokie tipai - lyg rakštis panagėje: padauginę alkoholio, sukelia konfliktus, muštynes, įsivelia į meilės trikampių istorijas, savavaliauja, reketuoja. Puikiai žinodami, kad nelegaliai gyvenantys ir dirbantys lietuvaičiai nedrįs skųstis (bent taip buvo iki Lietuvos įstojimo į ES), tokie atsibastėliai, anot Tautvydo, drąsiai apvaginėdavo lietuvių nuomojamus butus, užpuldinėdavo grįžtančiuosius iš darbo ir ciniškai šaipydavosi iš nuskriaustųjų bejėgiškumo...
Tautvydą yra apgavęs ne vienas lietuvis. Nors panevėžietis iš kitų buvo girdėjęs, kad neverta kitam skolinti pinigų,Tautvydui labai pagailo darbo niekaip nesusirandančio vieno jauno jonaviškio - paskolino šiam 200 svarų. Skolintojas pažadėjo pinigus grąžinti po mėnesio, tačiau pradingo kaip į vandenį... Kitu atveju Tautvydas paskolino 100 svarų. Kaunietis Justinas esą kone su ašaromis akyse maldavo sušelpti, nes atseit šeimininkas už nesumokėtą kambario nuomą jį metąs į gatvę. Kaip buvo pikta, kai Justinas su paskolintaisiais pinigais nukako tiesiai į bariuką. Vėliau paaiškėjo, kad apsukrus kaunietis buvo prasiskolinęs ne vienam emigrantui...
Laisvu laiku - vynas ir merginos...
Laisvo laiko, kaip minėta, Tautvydas beveik neturėdavo. Kita vertus, nors būdamas ir labai užsiėmęs, jaunas vyras nors kartą per du tris mėnesius nužingsniuodavo į kavinukę pasilinksminti su pažįstamais ar bendradarbiais. Nes be "čerkos relakso", kaip su humoru atvirauja Tautvydas, būtų greitai "pavažiavęs stogelis".
Na, o kaip Tautvydas spręsdavo jaunam amžiui turinčius būti itin aktualius sekso klausimus? Vyriškis atvirai prisipažino, jog planavo susirasti pastovią merginą iš atvykusių lietuvaičių tarpo, deja, ši graži svajonė taip ir liko neįgyvendinta. Lietuvaitės Anglijoje, anot Tautvydo, yra šiek tiek "pasikėlusios", lietuvius vyrus tarsi "nurašo" - pažinčių ieško daugiausia su tamsiaodžiais emigrantais, kuriuos įsivaizduoja esančius labai turtingus... O neretai, girdi, paaiškėja, kad tie "milijonierių sūnūs" - tik paprasčiausi apsišaukėliai, skurdžių skurdžiai. Ir dar labai smarkūs, karštakošiai...
Tautvydas su užsienietėmis nenorėjo kurti jokių romanų. Na, o sekso alkį vyriškis sakė sprendęs labai paprastai - naudodavęsis niekuo neįpareigojančiomis viešnamio "gyventojų" paslaugomis. Ar tokios paslaugos labai brangios?
- Nepigios, - nusišypsojo pašnekovas. - Bet kai gerai uždirbi...
Tautvydas dažniausiai lankydavosi Londono centre įsikūrusiame viešnamyje. Anglijoje prostitucija nelegalizuota, tad viešnamio apsaugininkai, baimindamiesi policijos operacijų, įdėmiai sekdavo, tyrinėdavo klientus. Pastovų klientą apsauga įsimindavo ir elgdavosi gana maloniai.
Kaip pasakojo Tautvydas, už 10 svarų gaunamas žetonas ir apsaugininkas palydi į didelį kambarį. Ten ratu sustojusios viena už kitą dailesnės įvairaus amžiaus merginos. Keliskart akimis visas peržvelgi ir išsirinktai merginai paduodi žetoną...
Kartu su išsirinkta mergina apsauga palydi į kitą kambarį, kurio aplinka - labai jauki, intymi: prietema, skamba muzika, patogūs baldai, apsisaugojimo priemonės... Pareiški merginai savo pageidavimus (kas nemoka angliškai - parodo gestais), ir ši nedelsdama imasi iniciatyvos... Nors, kaip sakoma, apsaugininkai "gale lovos" nestovi, tačiau kažkaip stebuklingai sužino, kada aktas baigėsi. Pasirodo, reikia mokėti už kiekvieną "kartą". Po 40 svarų. Anot Tautvydo, atsisveikinus su pusšimčiu svarų (mūsų pinigais - maždaug 200 litų), noras veiksmą pakartoti, kad ir kaip tai būtų malonu, praeina... Bent jau iki kito apsilankymo viešnamyje...
Kartą Tautvydas išsirinko juodaodę merginą. Ji pasisakė atvykusi į Londoną iš Pietų Afrikos Respublikos, studijuojanti universitete. Turinti draugą, su kuriuo planuojanti tuoktis. Tokia žinia Tautvydą suglumino - ar draugas nujaučiąs, kuo jo panelė užsiimanti? Pasirodo, draugas viską žino ir nė kiek tam neprieštarauja. Reikia, girdi, užsidirbti pinigų ir mokslams, ir linksmybėms. Tautvydui įstrigo ir prostitutė iš... Lietuvos. Mergina iš pradžių labai sunerimo supratusi, kad Tautvydas - lietuvis, tačiau vėliau abu įsišnekėjo. Ji prisipažino savo kūnu uždirbanti duoną ne tik sau, bet ir kaime labai sunkiai besiverčiančiai motinai bei mažai sesutei. Mama esą žinanti, kad jos dukra valo du prabangius namus... Tautvydas tautietės sakė pasiteiravęs, ar ji čion patekusi ne per prievartą, nebuvus apgauta sutenerių, ir net pasisiūlė padėti surasti ne tokį gėdingą užsiėmimą. Tačiau lietuvaitė kategoriškai atsisakė bet kokios pagalbos. Girdi, dirbti prostitute - tai ne palenkus nugarą daržus ravėti ar "prikrautas" vaiko kelnaites mazgoti...
Anglijos neatsižada
Tautvydas kol kas poilsiauja, lanko gimines ir draugus. Neatostogauta penkerius metus - bent dabar reikia atsipūsti. Po kokio mėnesio vyriškis sakė pradėsiąs galvoti ir apie darbą. Tiesa, ne Lietuvoje. "Kvailas būčiau, jei sutikčiau kaip draugai Lietuvoje "arti" už grašius, - toliau atvirai svarstė Tautvydas. - Greičiausiai vėl važiuosiu į Angliją..."
Tačiau visam gyvenimui Tautvydas Anglijoje sakė neplanuojąs pasilikti. "Labai drėgnas klimatas, dažnai lyja, - paaiškino jaunas vyras. - Sąnarius gelia beveik be perstojo, reikia vartoti daug vaistų... O ir tenykštės moterys kažkokios nepatrauklios... Nėra dailesnių už lietuvaites..."
