Remigijus RAINYS
Vieninteliu netapo
Kaip ištekėjo už lietuvio iš Kauno, sanktpeterburgietė Ana dabar nebenori ir prisiminti. Tiesiog vieną baltųjų naktų metą mieste prie Nevos atsirado toks rusiškai su akcentu kalbantis Mindaugas ir susuko galvą jaunai, tik ką profesinę technikos mokyklą baigusiai siuvėjai. Vaikinas apsvaigino ne tik bučiniais, bet ir galimybe persikelti gyventi į daugumai rusų tuomet vakarietišku rojumi atrodžiusią paslaptingąją "Pribaltiką", kurios sostinė, kaip anuomet manė Ana, buvo Ryga. Rygoje jaunoji siuvėja taip ir nepabuvo, nes susituokę jaunieji kurį laiką gyveno tai Sankt Peterburge, tai Kaune ir vis neprisiruošė pakeliauti, kol galutinai užsivėrusios į atskiras valstybes subyrėjusių "broliškų respublikų sąjungos" sienos jaunąją porą Lietuvoje atskyrė net nuo didmiestyje prie Nevos vaikų globos įstaigoje palikto jų pirmagimio, apie kurį Ana vengia kalbėti. Pasak moters, Sankt Peterburge neliko nė vieno jos giminaičio, todėl ir ką nors sužinoti apie dabar jau pilnametystės, ko gero, sulaukusį sūnų nebėra per ką. Matyt, ir didelio noro ieškoti sūnaus nebuvo, nes vyras Mindaugas rusaitei, be gražios lietuviškos pavardės ir gyvenamosios vietos Kaune registracijos atspaudo pase, nieko iš merginant žadėtų turtų nesuteikė ir stebuklingų kraštų neparodė, juo labiau kad po kurio laiko žmoną pametė taip oficialiai ir neišsiskyręs bei nuklydo tik jam vienam žinomais keliais.
Kaip žirniukai iš ankšties..
Gyvanašle likusi Ana pateko išties į keblią padėti - kalbos barjeras tapo rimta kliūtimi įsidarbinant, todėl siuvėja tik laikinai buvo susiradusi darbą vienoje iš tuomet buvusių gamyklų ir mokslinių tyrimo institutų cechuose, klestėjusių pogrindinių siuvyklų masiškai siuvusių sportinius kostiumus, žymimus padirbtomis "Adidas" etiketėmis. Su darbuotojomis buvo atsiskaitoma kas savaitgalį vokeliuose įteikiamais pinigais. Savaime suprantama, jog nuo uždarbio nebūdavo mokami jokie mokesčiai, taigi samdiniai neužsitikrindavo nė menkiausių socialinių garantijų. Beje, Ana dirbo labai trumpai, nes netrukus vėl pasijuto esanti nėščia. Nors vaiko tėvas buvo viename iš pokario metais statytų "barakų" glaudęsis naujasis sugyventinis, tačiau vaikas buvo užregistruotas Mindaugo pavarde, kaip ir visi kiti vėliau nuo kelių sugyventinių gimę mažyliai. O jų buvo nei daug, nei mažai - septyni. Pasak socialinių darbuotojų, savo mažylius moteris mylėdavo tol, kol vėl pasijusdavo esanti nėščia, nors kai kurie vaikai iš jos būdavo paimami ir anksčiau. Taip vienas invalidu gimęs mažylis nukeliavo į specialiuosius globos namus; kažkas jau įsivaikino vieną iš vėliau gimusių dvynukų, o kitam surasti globėjai; neseniai buvo išskirti kūdikių globos namuose augę pametinukai, nes vyresniajam jau suėjo treji metukai ir jis buvo perkeltas į kitą įstaigą.
Vaikų teisių apsaugos tarnybos vyresnioji inspektorė Jurgita Gudišienė sakė, kad į šiuos mažylius teisės iš Anos neatimtos, o tik apribotos, mat vaikai iš motinos sugyventinio namų buvo išvežti, kai pareigūnai Aną su mažyliais aptiko girtų asmenų kompanijoje. Tikimasi, kad netrukus broliai vėl susitiks vienuose vaikų globos namuose. Pradžioje dažnai vaikus aplankydavusi motina darželyje jau senokai nebesirodo. Vargu ar galima pateisinama priežastimi laikyti dar vieną moters nėštumą, nors šį kartą ji laukėsi jau nuo naujo sugyventinio - Ivano, kuris, pasak Anos, vos ne jėga ją "atmušė" nuo buvusiojo. Jei motinos meilė vyresnėliams galutinai išblėso, tai kuo greičiau ji galutinai neteks motinystės teisių, tuo geriau, nes vaikai įgys šansą būti įvaikinti ir pagaliau patekti į tikrą šeimą. Anos žodžiais, apie naujojo sugyventinio rodomą dėmesį galima patikėti, nes nuo tada, kai pradėjo gyventi kartu, gyvanašlė kaimynams vis dažniau pasirodydavo pasidabinusi mėlynėmis. Tačiau pagal rusų patarlę, jei muša, tai myli. Todėl šešis kartus už vagystes teisto Ivano, kurį šiaip lietuviškai tik suprantanti, tačiau beveik nekalbanti Ana vadina Jonu, smurtą moteris kentė tyliai. "Meilės įrodymai" kartais būdavo tokie ryškūs, kad prireikdavo net greitosios pagalbos, tačiau kantri rusiukė teisėsaugos pareigūnams nesiskųsdavo.
Kas laukia jauniausiojo mažylio?
Ypač dažnai Jonas užgerdavo, o po to pradėdavo siautėti jau gimus Karoliui, nors, kaimynų tvirtinimu, naujagimis buvo išskirtinai tylus ir ramus. Beje, vaikams išlaikyti Anai pašalpos nebuvo skiriamos, nes, kaip jau minėta, ji nebuvo išsiskyrusi su pirmuoju vyru, nors Vaikų teisių apsaugos tarnybos pareigūnės ir siūlė padėti tvarkantis tam reikalingus dokumentus. Tačiau motinai visuomet atsirasdavo svarbesnių priežasčių, ir viskas likdavo po senovei. Todėl vienintelė materialinė parama buvo iš Darbo biržos gaunama pašalpa. Galima numanyti, kad ir dėl niekingai mažų pinigų moteris laikėsi ją skriaudžiančio, tačiau gyvenamąjį plotą suteikusio sugyventinio, nors jis kartais atimdavo iš pašalpos likusius litus. Griežta Darbo biržos tvarka reikalauja, kad pašalpas gaunantieji nuolat registruotųsi paskirtu laiku, todėl moteris, ankstų rytą išeidama į miestą, buvo priversta vos pusmečio sulaukusį Karolį palikti sugyventinio globai. Nors Ana tą griežtai ir neigia, tačiau medikai tvirtina, kad tos dienos paryčiais, apie ketvirtą valandą ryto, ji jau buvo iškvietusi greitąją pagalbą mažyliui, tačiau šiai atvykus medikų prie sūnaus neprileido. Moteris sakė norėjusi vaiką vežtis kartu, bet kiek prasipagiriojęs Jonas tikino su mažyliu puikiausiai susitvarkysiąs. Tačiau kai dar prieš pusiaudienį Ana sugrįžo namo, savo vaiko tėvą rado visiškai nusigėrusį ir nepaprastai agresyvų. Vyriškis jau buvo spėjęs susikibti su savo nuomininku, sudaužyti televizorių ir iškulti langą. Labiausiai Ana sunerimo, kai pasuko lovelėje knerkusio Karolio galvelę ir pamatė vienoje veido pusėje atsiradusias gausias kraujosruvas. Kai moteris aplinkoje sunkiai besiorientuojantį Joną paklausė, kaip viskas atsitiko, šis perskėlė jai lūpą, sudaužė veidą. Šį kartą medikus Ana jau kvietėsi sau, tačiau šie atskubėję labiau susirūpino mažyliu. Motina greitąją pagalbą pasitiko stovėdama viduryje kiemo su klykiančiu ant rankų kūdikiu, o girtas Ivanas jau miegojo parkritęs skersai lovos. Kurį laiką abu nukentėjėliai greitosios pagalbos automobilyje dar laukė policijos, tačiau netrukus buvo nugabenti į Kauno medicinos universiteto klinikas. Baimintasi, kad mažyliui gali būti lūžusi kaukolė. Tačiau pirminė diagnozė nepasitvirtino, ir Karolis po kelių dienų drauge su motina iš Vaikų neurochirurgijos skyriaus buvo išleistas į namus.
Kažkodėl nei policija, nei medikai apie vaiko patirtą smurtą nepranešė Vaikų teisių apsaugos tarnybai, todėl vyresnioji inspektorė Jurgita Gudiškienė, tik iš spaudos sužinojusi apie įvykius, parašė raštą, kad kūdikis nebūtų grąžinamas į aplinką, kurioje patyrė smurtą, tačiau Ana su vaiku iš ligoninės jau buvo sugrįžusi į sugyventinio butą. Tiesa, paties Ivano čia nebebuvo, nes teismas jį leido suimti mėnesiui, kol vyks ikiteisminis įvykio nagrinėjimas. Jeigu šešių teistumų bagažą turintis vyriškis tardomas "neatsimins", jog paprasčiausiai paslydo ir nugriuvo su mažyliu rankose, tai yra vilčių, kad kūdikio sąlyginė ramybė bus užtikrinta kiek ilgesniam laikui, nes pati Ana už savo sužalojimą vargu ar kaltins savo Joną. Nors, pasak vaikų teisių apsaugos inspektorės, moteris neįsileidžia į namus vaiką lankyti turinčios patronažinės medicinos sesers, tačiau savo mažylį labai myli ir iki šiol dėl jo priežiūros didesnių priekaištų nebuvo. Kažin kaip klostysis gyvenimas buvusiuose "barakuose" toliau, nes kol nėra Ivano, įsidrąsinęs priimtas nuomininkas jau atvirai girtas įsitaiso lovoje su visais rūbais ir batais, o virtuvėje vaišinasi langą įstiklinęs kaimynas. Vaiką prie keliose vietose susiūto veido glaudžianti ir nuo mažylio prisilietimų iš skausmo aikčiojanti Ana patikliai prisipažįsta, kad vėl yra jau antrą mėnesį nėščia ir laukiasi aštunto vaikelio... Kai jis gims, ar užteks motinos meilės Karoliui?
