Sigitas STASAITIS
Pastaruoju metu rezonanso sulaukė pranešimai apie avarijas užsienyje, į kurias pakliuvo mūsų šalies turistai (pernai iš kelionių negrįžo 180 Lietuvos piliečių, 90 tautiečių užsienyje mirtį rado šiemet). Žuvusieji ir sužeistieji skaičiuojami dešimtimis, tad nemažai žmonių jau bijo leistis į kelionę, kad neištiktų liūdnas likimas. "Akistata" į vieną turistinę kelionę autobusu komandiravo savo korespondentą, kad jis ne iš pasakojimų patirtų, dėl ko autobusai su mūsų tautiečiais nulekia nuo kelio, kokia mafija tyko Lenkijos miškuose. Pasirodo, gandai apie mafiją perdėti, tačiau keliaujant autobusu laukia nemažai kitokių linksmų dalykų, apie kuriuos smagu papasakoti.
Kelionę su Kauno kelionių agentūra "Santara" pasirinkome ne tik todėl, kad ji turistus vežioja jau 10 metų, bet ir dėl to, jog ši agentūra siūlo pamatyti Šveicariją už menkus 530 litų. Kaip praleisi progą taip pigiai pamatyti vieną brangiausių pasaulio šalių?
- Ką jūs, Šveicarija - ne Praha, į ją "Santara" būtinai pasiųs patį geriausią, ko gero, net dviaukštį autobusą, - vienoje turizmo agentūroje nuogąstavimus bandė išsklaidyti kelionės pardavėja. - Šveicarijoje būtų labai brangu autobusą remontuoti, tad jis tikrai bus geras.
Vėliau savo kailiais patyrėme, jog dviaukštis autobusas -, joks pranašumas, veikiau atvirkščiai.
Taigi saulėtą rugpjūčio rytą mes, beveik pusšimtis turistų, susirinkome vienoje Kauno gatvelėje, kur tikrai laukė dviejų aukštų autobusas "Neoplan". Nuotaikos negadino rūdys ant mašinos šonų. Vairuotojai Algis ir Raimundas puikavosi baltais marškiniais ir kaklaraiščiais - lyg tikri užsieniečiai. Kažkodėl į Šveicariją moterų išsiruošė tris kartus daugiau negu vyrų. Tarp mūsų - nemažai pedagogių, kelios pensininkės. Kuo senesnė, tuo didesnį krepšį atsitempė. Daugiausia vietos rankinėse užėmė maistas - tokioje pigioje kelionėje niekas nemaitins. Bėda tik ta, kad daugelis mūsų nežinojo, jog bagažo skyrius yra prie autobuso variklio, kur gana šilta. Šilta - ne tas žodis. Ten taip karšta, kad išsilydė rūkytų dešrų spirgučiai, servelatai virto koše, išsipūtė konservų dėžutės. Matydami, kad maistas švinksta, keliautojai skubėjo jį doroti - argi doras lietuvis gali išmesti dešrą? Gendančio maisto valgymas turi vieną liūdną pasekmę - nuo jo pučia ir paleidžia vidurius. Kelionei įpusėjus tai tapo tikra problema.
Parduodami keliones organizatoriai kartais žada autobusą su šaldytuvu, tačiau užmiršta ar nenori pasakyti, jog iš tikrųjų tai menka šaldanti "vaistinėlė", kurią paprastai okupuoja vairuotojai ir gidas. Taip pat kelionėje žadama kava, arbata. Šis pažadas paprastai vykdomas, tačiau vėlgi ne be išlygų. Gamindami autobusus vakariečiai įsivaizduoja, jog iš pusšimčio važiuojančiųjų kavos tenorės tik koks trečdalis, tad įrengia 3-4 litrų talpos vandens bakelius, kurie, kaitinami autobuso akumuliatoriumi, užverda maždaug per pusvalandį. Gamintojai nė neįsivaizduoja, jog mūsų keliautojai ne tik važiuos, bet savaitėmis gyvens autobuse, tad karšto vandens kas valandą reikės maždaug po kibirą: kavai, arbatai, sultiniams, košėms ir t. t. Netrukus mūsų turistams susidaro sąlyginis refleksas: važiuojama rankoje laikant paruoštus porą puodelių. O tokius puodelius, kokius vežėsi kelios pensininkės, derėtų vadinti kibirais. Vos autobuso vairuotojui per garsiakalbį burbtelėjus: "Yra vandens", turistai tą pačią sekundę puldavo į eilę prie bakelio. Viena suvalkietė tiek vandens, kiek tilpdavo į jos kibirėlį, nesunaudodavo, tad tyliai kaupdavo karšto vandens atsargas. Šnairuodama į be karštimo likusius kaimynus ji pusę atsinešto vandens tyliai nupildavo į stiklainius, kuriuos slėpė po sėdyne.
Kadangi važiuojant per Lenkiją nelabai yra į ką žiūrėti, visiems buvo labai smalsu, kur gi įvyko baisiosios avarijos, per kurias žuvo mūsų turistai.
Bėda ta, jog visos kelionės į Vakarų pusę veda per Lenkiją, kuri negarsėja gerais keliais. Primygtinai mūsų klausinėjamas gidas bei vairuotojai, kad ir nelabai noriai, pakelėse rodė kryželius. Tai vietos, kur įvyko kelios paskutinės avarijos. Netikėtumas laukė pamačius kryželį prie Ostravo Mazovieckio, kur šią vasarą su sunkvežimiu susidūrė turistus Paryžiun vežęs mūsų autobusas (žuvo du žmonės, būrys susižeidė). Tuomet žiniasklaida skelbė, jog autobusas nuo kelio nuvažiavo dėl asfalte susidariusių gilių provėžų. Kitas laikraštis pranešė, kad greičiausiai kalta klastinga lenkų mafija, subadžiusi turistinių autobusų padangas, o jiems apvirtus - pavogusi keliautojų pinigus. Važiuojant per Lenkiją viskas atrodo gerokai paprasčiau. Daugelyje avarijų vietų provėžų visai nėra, o ir kelias tiesus, tik šlapias būna labai slidus. O mafijos nė iš tolo nematyti, tik grybautojai, kurie, kaip ir Lietuvoje, pravažiuojantiesiems siūlo pirkti miško gėrybių. Paprasčiausiai mūsų autobusų vairuotojai lekia lyg akis išdegę, kol nusiverčia nuo kelio. Kol likę gyvi turistai atgauna amą, vietiniai grybautojai - to niekas neneigia - mielai "sugrybauja" išbyrėjusias rankines ir pinigines.
Pasakos apie mafiją reikalingos tam, kad žmonės nebijotų važiuoti su mūsų vairuotojais arba... žmonoms. Pasak Lietuvos vokiečio Rudolfo, kuris jau 10 metų Vokietijoje lietuviams ieško automobilių, dažnai į Vakarų Europą pirkti automobilio nuvykę ir netekę pinigų lietuviai žmonoms meluoja, jog buvo Lenkijos kelyje užpulti ir apiplėšti. Negi vyras žmonai prisipažins, kad pinigus girtas pametė ar piniginę ištraukė prostitutė, parsivesta į viešbučio kambarį?
Dieną pašliaužioję po Prahą, vakare visi sumingame savo sėdynėse. Laimei, mūsų, turistų, mažiau nei vietų autobuse, tad kai kurie laimingesnieji gali karaliauti ant dviejų sėdynių. Ilgokai pūkščia, kol viena dviejose vietose susiraito pensininkė iš Marijampolės - ji prie savo sėdynės pasidėjo tokį kalną maisto, jog negali nuleisti kojų. Visi mūsų įkalbinėjimai dalį savo gėrybių pasidėti bagažinėje - bergždžias reikalas. Dabar Vakaruose madinga lėktuvų savininkus paduoti į teismą, kam šie neperspėjo, jog skrendant teks kokias 6-8 valandas sėdėti viename krėsle dėl to ir kojoje susidarė trombas. Mūsų tautiečiai kur kas ankštesnėje autobuso sėdynėje pratūno po savaitę ir nė velnias jų negriebia. Labiau prityrę važiuotojai nakvoja išsitiesę ant autobuso grindų - jie pasiėmę po miegmaišį ar net pripučiamą čiužinį. Ten miegoti patogiau nei sėdynėje, tačiau kankina kita problema - tenka iš arti susipažinti su tautiečių kojų kvapais. Pervargusi kartą grindų minkštumą išbandė viena pensininkė. Ji, aišku, neturėjo miegmaišio, tad atsigulė ant savo... striukės, su kuria po to vaikštinėjo po Europą.
Keliaujant autobusu iš pusšimčio keliautojų būtinai atsiras keli profesionalūs vėluotojai, keli visą kelią bus kuo nors nepatenkinti ir vis piktinsis. Labai retai nepasitaiko vyrų, visą kelionę geriančių degtinę. Ir būtinai važiuos keli nemėgstantieji praustis. Autobusui sustojus prie degalinės, kur į tualetą įleidžiama nemokamai, toks dar suvilgys akis vandeniu. Deja, daugumoje pakelės tualetų reikalaujama zloto ar markės. Dešimtmečiais pratinti kelionės metu bėgioti į miškelį kai kurie lietuviai greičiau mirs nei "už tai" sumokės litą, tad eina tūpti už plento, už krūmelių, kur, aišku, nei nusiprausi, nei pažastis ar kojas nusiplausi. Slogus kvapas kartais ir pasitarnauja - mūsų turistų autobusuose Vakarų šalių muitininkai ne tik vengia užsibūti, bet kartais net nelipa. Per savo kelionę mes autobuse irgi regėjome tik vieną Vakarų pareigūną.
Apie mūsų keliautojų neturtą, išradingumą bei kvailumą užsieniečiai pasakoja anekdotus. Pavyzdžiui, kai kuriose degalinėse tualeto kabina atsidaro įmetus monetą, o vandens nuleidimo svirtelė sujungta su durimis - unitazas nuplaunamas uždarius kabinos duris. Lietuvių būrys susimeta monetai ir kol ant unitazo tupi draugas, kiti laiko kabinos duris, kad tik jos neužsitrenktų. Nesvarbu, kad į tave besituštinantį žiūri duris laikantys bendrakeleiviai, kad tenka tūpti ant dvokiančio puodo su nenuleistu vandeniu. Lietuvis iškęs bet kokį pažeminimą, kad sutaupytų litą kitą.
Lietuviai taupo visur. Pavyzdžiui, neperka mineralinio vandens, o nešasi tuščią buteliuką, kurį prisipildo fontane. Vėlgi bėda ta, jog kai kuriuose fontanuose vanduo trykšta ne iš vandentiekio, o iš vietinės upės arba tą patį fontano vandenį varinėja elektrinis siurblys. Pasekmės paprastai vienodos - suviduriuojama. Užkandinėse tautiečiai neretai vieną patiekalą perka dviese, iš vienos lėkštės jį ir valgo. Dar blogiau, kai iš autobuso pasipylęs pusšimtis mūsų turistų, iš viso nieko nepirkusių, okupuoja visus kavinės staliukus, ant kurių be ceremonijų ima raikyti duoną ir dešrą, duonriekiais laupyti konservų skardines. Ne kartą teko matyti, kaip kavinės darbuotojai paprašė minią lietuvių nešdintis nuo staliukų su visais savo maisto krepšiais. Laimė, mūsų turistai jau pamatė šiek tiek civilizacijos ir kaip prieš dešimtmetį su keliomis elektros spiralėmis nebeverda sriubos užkimštame... bidė.
Įvažiavus į Vokietiją atsitinka pirmoji nelaimė - nutrūko supuvęs autobuso išmetimo vamzdis. Blogiausia, jog kojos storio vamzdžio galas nukrito kažkur autostradoje. Vairuotojai tarpusavyje tyliai šnibždasi, kas nutiktų, jei koks vokietis ant jo užlėktų su savo "Mercedes-Benz 600" kokių 150 kilometrų per valandą greičiu.
Kartu su Moze - tokią pravardę davėme savo gidui - aplėkę Alpes ir Šveicarijos miestus pamatėme, kuo skiriasi turtingas šveicaras nuo vargšo. Turtingam šveicarui mersedesą plauna neturtingas šveicaras, po to neturtingasis savo mersedesą plaunasi pats. Išlipant iš garlaivio, kuriuo Keturių kantonų ežere paplaukiojome už kuklius 50 litų, viena pensininkė netikėtai sužino, kad ežero gylis - per 250 metrų.
- O Jėzau, - iš baimės net pritupia moteris. - Ko iš karto man nesakei? Būčiau į jį nė kojos nekėlusi!
Pasukus namo ir lekiant lygiu Austrijos greitkeliu prie kukurūzų lauko netikėtai paskutinį kartą krioktelėjęs išleidžia kvapą autobuso variklis. Taigi pažadas apie labai gerą neoplaną buvo tik mulkinimas - mūsų autobusas buvo pats seniausias iš matytųjų Šveicarijoje. Niekas nedarė tragedijos, kad per stogą varvėjo lietus, kad žadėtasis kondicionierius tebuvo paprastas ventiliatorius, kad išsėdėtos aplūžusios sėdynės spaudė nugaras - be variklio visa tai nebeteko prasmės. Iš autobuso pasipylę mūsiškiai okupavo kukurūzų lauką - vieni jame sutūpė, kiti glėbiais laužė burbuoles. Kažkas iš austrų mobiliojo ryšio telefonu paskambino į vietinę žandarmeriją. Atvažiavę žandarai nebuvo pikti - tik paliepė nevaikščioti greitkelio pakraščiais. Pareigūnams nespėjus nuvažiuoti prie autobuso ėmė rinktis mūsų turistai, nešini glėbiais prisivogtų kukurūzų burbuolių. Žandarai apsimetė to nematą, nusispjovė ir skubiai nuvažiavo.
Vietinis sporto klubas už pagalbą paprašė 1 000 Vokietijos markių. Su vietine savanoriška ugniagesių draugija pavyko susitarti tris kartus pigiau. Nutempus autobusą į degalinės stovėjimo aikštelę gidas suranda nakvynę Melko miestelio hostelyje. Hostelis - tai "ubagų" (studentų) viešbutis, kurio viename kambaryje stovi po 4-8 dviaukštes lovas. Hostelio budėtojas pareikalauja už nakvynę susimokėti grynais (maždaug 60 litų). Jokie pažadai, kad kitą rytą "Santara" perves pinigus nepadeda - dauguma pinigų, nebeturi ir grįžta nakvoti į autobusą. Vairuotojai dabar panašūs į velnius - nei baltų marškinių, nei kaklaraiščių. Tepaluoti iki ausų jie tamsoje tyliai ardo variklį. Šie vyrai mūsiškiams įsako garsiai nekalbėti - jei šalia stovinčių sunkvežimių vairuotojai iškvies policiją, visų laukia nakvynė nuovadoje ir gal net bauda už valkatavimą! Pro šalį važiuojant žandarų mašinai visi apmiršta. Laimei, šįkart pareigūnai mūsų netvarkos nepastebėjo.
Viena linksmuolė iš Ukmergės mobiliojo ryšio telefonu draugei siunčia žinutę: "Sugedome Austrijos laukuose. Mintame kukurūzais, tik kelnaičių pritrūkome, nes iš jų pasistatėme palapines".
Tai išgirdusi viena pensininkė be humoro jausmo pasisiūlo paskolinti kelnaičių:
- Aš į kelionę įsidėjau trejas. Kažkaip per 7 dienas nebuvo kada persimauti, tai dvejas švarias galiu paskolinti.
Rytą privažiuoja kitas autobusas - apie mus sužinojęs vietinis austras Ervinas Edtbrustneris pagaili lietuvių ir pakviečia užvalgyti pusryčių... savo garaže. Trūko tik vietinių korespondentų - būtų išėjęs puikus fotoreportažas apie Lietuvos turistus. Po to Ervinas mūsų grupę pavežiojo po vietinį miestelį prie Dunojaus, padėjo apsinakvoti hostelyje. Pasinaudojęs proga vokiškai kalbinu Ervino vairuotoją. Šis atvirai išdėsto tai, apie ką, brangindami savo darbą, bijojo prasitarti mūsų vairuotojai - dar prieš kelionę mūsų neoplano variklis turėjo būti katastrofiškos būklės, nes stūmoklis subyrėjęs kaip sausainis.
Ko gero, ne atsitiktinumas, kad A. Hitleris kilęs iš Austrijos - Melko hostelyje visur kabo griežtos taisyklės su daugybe šauktukų. Net tualete atsisėdęs ant puodo prieš akis pamatai taisykles, reikalaujančias kambariuose nevalgyti, nerūkyti, o po pusryčių valgykloje nusivalyti stalus ir ant jų sukrauti kėdes. Tačiau argi mūsiškiai kraus - net su mumis važiavusios vokiečių kalbos dėstytojos apsimetė taisyklių neskaičiusios, vokiškai nesuprantančios. Valgyklos darbininkėms atidžiai stebint stalus valė ir kėdes krovė tik keli iš pusšimčio lietuvių.
Užtai mūsiškiai hostelio darbuotojų atmintyje ilgai išliks dėl kitų dalykų. Vestibiulyje stovėjo spinta, kurioje batus laikė visi gyventojai. Po kambarius jie vaikštinėjo su šlepetėmis ar basi. Netrukus išgirstu, kaip hostelyje apsistoję vokiečių dviratininkai pirštais baksnoja į spintą ir "meiliai" ją vadina "Stinkschrank" (smirdanti spinta). Priėjęs suprantu vokiečius - nuo lietuvių batų sklinda tokia smarvė, jog sunku apsakyti. Suradęs smirdėjimo šaltinį, dviem pirštais jį perkeliu į apatinį spintos kampą. Tai moteriški batukai guminiai. Po savaitės keliavimo karštu oru jie paprasčiausiai negali nesmirdėti.
Vilnietė panelė mokytoja, hostelyje pamačiusi prie dviračio besiilsintį turistą vokietį, nutarė pasipuikuoti savo skurdžiomis anglų kalbos žiniomis ir priėjusi paprašė duoti dviratį pasivažinėti. Vokietis ilgokai apsimetė nesuprantąs angliškai, tačiau sijonuotos panelės, kurią matė pirmą kartą, priremtas įkvėpė ir išdrožė griežtą "nein!" Nieko nuostabaus - jo dviratis kainuoja, ko gero, tiek, kiek visa panelės mokytojos pradinių klasių mokykla Vilniaus rajone.
- Taip, šalti jie žmonės, - padaro išvadą pradinukų mokytoja, kuri vakare pamačiusi tą patį vokietį vėl bergždžiai kaulijo dviračio. - Nenori bendrauti ir labai šykštūs!
Šiaip jau per visą kelionę labiausiai juokino bei stebino būtent pedagogės. Viena jų, tikybos, etikos bei esperanto dėstytoja iš Marijampolės, linksmino savo žiniomis apie Vokietijos miestą "Gamburgą", klausinėjo, ant kokios upės yra Reino kriokliai, miestelyje Montrė klausinėjo apie "poną Montrė". Alpėse pamačiusi parasparnį ir išgirdusi, jog tai valdomas parašiutas-skraidyklė, mokytoja visą autobusą pralinksmino klausimu:
- Kažin ar jis skrenda su žmogum?
Už savo intelektą ši pedagogė tuoj gavo Klausimėlio pravardę. Kartu vykti į Šveicariją Klausimėlis buvo prikalbinusi esperanto kursų mokinę - kitą pensininkę Danutę iš Suvalkijos. Kol Danutė turėjo daug maisto, mokytojai tiko į drauges, tik turėjo klausytis "esperantininkės" priekaištų, kad per mažai darže prisiskynusi pomidorų. Grįžtant Klausimėlis Danutės ėmė vengti. Iš Lietuvos atvykus kitam autobusui, kurį "Santara" pasamdė mus parvežti į Lietuvą, Danutė naiviai pamėgino atsisėsti prie Klausimėlio, bet buvo apstumdyta. Muštynių išvengta tik per plauką, tik ašarų - ne.
- Įsivaizduoji, aš jai šaukiu, kad vieta jau užimta, kad dingtų, o ta bjaurybė man ant fotoaparato sėdasi! - piktinosi pedagogė.
Skubu pritarti Klausimėliui nuoširdžiai stebėdamasis, kokia gera jos širdis - kita iš visų jėgų būtų dėjusi į dantis, o ji, švelnus žmogus, "bjaurybę" tik nustūmė.
Įsėdę į samdytą vieno aukšto autobusą sužinome, jog dviaukštis autobusas buvo tikras trantas - naujajame ir miegoti patogiau, ir galva į lubas nekliūva.
Nors dėl gedimo vėlavome dvi paras, visą dieną buvome priversti vaikštinėti po Vieną - taisyklės griežtai liepia vairuotojams per parą ilsėtis 8 valandas. Vairuotojų žodžiais nepasitikima - kelionės trukmę fiksuoja specialus prietaisas, neklusniųjų laukia didžiulės baudos. Nemaža dalis mūsų turistų nebeturi pinigų, tad kelias valandas suka ratus požeminėje perėjoje arba meldžiasi katedroje - Vienoje lyja. Užtai moterų rankinėse kliuksi vynas (jos kažkodėl rinkosi prancūzišką) bei ištirpęs šokoladas. Viso šito galima nusipirkti ir Lietuvoje, tik pigiau.
Vienoje turintieji smulkių pinigų perka įžymiuosius Mocarto "kugelius" ("Kugel" - vokiškai rutuliukas). "Kugeliai" - perkamiausias suvenyras Austrijoje. Tai apvalūs šokoladiniai saldainiai su didžiojo kompozitoriaus portretu. Tiesa, gyvas V. A. Mocartas nei Zalcburge, nei Austrijoje nebuvo laikomas rimtu kompozitorium, mirė sulaukęs vos 35 metų ir lyg šuo buvo užverstas bevardžiame kape. Dabar vien žvelgdamas nuo saldainių jis savo tėvynei neša milijardus. Austriją kasmet aplanko 11 milijonų turistų, kurių kiekvienas vidutiniškai palieka po 700 JAV dolerių. Pastarąjį rodiklį lietuviai aiškiai gadina.
Paskutinę naktį oras autobuse lengvesnis - jau senokai suvalgytos pašvinkusios dešros, mažiau ir oras gadinamas. Čekų muitininkai dėl įskilusio priekinio stiklo iš naujųjų vairuotojų pareikalauja kyšio, tačiau tegauna sulčių. Pareigūnai lenkai irgi kelias valandas mus, išsiilgusius tėvynės, džiovina eilėje. Galop įriedame į Lietuvą - vargai baigėsi!
Nežiūrint čia aprašytų nepatogumų, publikacijos autorius kelione liko labai patenkintas. Stebino ne tik "Santaros" sugebėjimas prisidaryti problemų, bet ir didvyriškai jas išspręsti. Mūsų kelionė agentūrai buvo akivaizdžiai nuostolinga, tačiau žavi. Pabaigoje siūlome keletą patarimų besiruošiantiesiems keliauti.
Prieš sumokėdamas už kelionę gerai išsiklausinėk kuo daugiau detalių: kur, kada ir kas bus aplankoma, kur sustojama, kaip ir už ką nakvojama. Nežinančiajam gali nutikti taip, kaip pradinukams iš Šiaulių. Patikėję Viktoravičienės kelionių agentūra, tėvai atžalas išleido į Lenkijos Mikolaikų vandens atrakcionų parką, o šiems grįžus sužinojo, jog vaikai maudėsi... Baltstogės viešbučio baseine. Be to, dėl gedimų mūsų autobusai dažnai vėluoja, tad gidai neretai gerokai sutrumpina programą.
Pasirašydamas sutartį su kelionės organizatoriais įsiskaityk, ką jie įsipareigoja. Nors sutarties tekstas paprastai aptakus ir ne turisto valioje jį keisti, tačiau naudinga tiksliai žinoti kelionės organizatoriaus pareigas.
Pasiimk truputį daugiau pinigų - kelionėje visada atsiranda nenumatytų išlaidų. Be to kelionių pardavėjai linkę nutylėti kai kurias išlaidas, kad išsigandęs turistas nepersigalvotų. Negi bus malonu paskutinėmis dienomis po Europos miestus bastytis alkanam ir be grašio kišenėje. Apdairu šiek tiek pinigų laikyti ne piniginėje - kažkodėl visada kas nors iš grupės pameta piniginę.
Jei kelionės organizatoriai žada pusryčius, nesitikėk persivalgyti. Mums "Santara" įteikė po du mažus indelius jogurto ir po tuziną pigių sausainukų. Negana to, gidas perspėjo, jog tai... dviejų dienų pusryčiai!
Susidėdamas daiktus, ypač maistą, neužmiršk, kad tavo rankinė autobuso bagažinėje bus kitų turistų mindoma ir mėtoma.
Labai pravartu turėti vaistų nuo virškinimo sutrikimų, elektrinį žibintuvėlį bei spiralę vandeniui užvirinti, tik prieš išvykdamas sužinok, ar jos kištukas tiks kitos šalies elektros lizdui.
Stenkis bet kuria kaina išvengti vietos prie tualeto. Tarp turistų būtinai bus vienas kitas nuolat nespėjantis į degalinės tualetą ir jį prismardinantis, vos tik autobusas pajudės.
Pagaliau ką nors sužinok ir apie šalį, į kurią keliausi. Tuomet nereikės aplinkinių juokinti tokiais klausimais, kaip "kokioje upėje Reino kriokliai".
