Šių metų spalio mėnesį Toronto mieste, Kanadoje viešėjo populiariosios muzikos grupė iš Lietuvos - "Pusbroliai Aliukai ir sesutė", kurie savo nuotaikinga muzika žavėjo itin gausiai net į 6 koncertus susirinkusius tautiečius. Neliko abejingų nei tarp mažų lietuvių šeštadieninės mokyklos vaikų, nei žilaplaukių Vilniaus manor gyventojų, nei vėlyvą ir darganotą spalio vakarą į koncertą-vakaronę susirinkusių įvairaus amžiaus lietuvių. "Pusbroliai Aliukai ir sesutė" atvežė daug naujų dainų, dainavo ir senus, visų pamėgtus šlagerius. Lietuviai rinkosi, norėdami pamatyti dainų autorius, kurie puikiai jautėsi scenoje, kvietė susirinkusiųjų kartoti dainų frazes ir šokti.
Po vieno iš koncertų torontiečiai Bronius ir Prima Sapliai pasakojo, kad šios grupės įrašų parsivežė iš Lietuvos. Jie džiaugėsi, kad turėjo galimybę pamatyti jiems patinkančių dainų autorius.
Liucinai Matulevičienei ši muzika taip pat pažįstama: "Mums, vyresnio amžiaus žmonėms, ji prieinama klausytis, suprasti ir daro malonų įspūdį. Dainininkai gražiai apsikirpę, gražiai apsirengę, judesiai vienodi ir grakštūs".
O Vilniaus manor gyventoja Ona Juodišienė koncerto metu vis judėjo į taktą, kraipėsi ir kvietė tą daryti kitus. Ji sakė, kad negalinti nusėdėti, kai "dainuoja tokias gražias dainas".
Po vieno iš koncertų neatsispyriau pagundai pakalbinti ir grupės vadovą Evaldą Melniką, prisimindama, kad nors "Brolių Aliukų" dainų įrašų teko girdėti sovietiniais laikais Lietuvoje, niekada neteko matyti jų koncertuojant. Tai buvo lyg ir kokia pogrindinė grupė, 1984 metais įsikūrusi ir veikusi Kaune. Tuo metu "Broliai Aliukai" turbūt geriau buvo žinomi Amerikos lietuviams, kurių miestuose jie koncertavo 1991 metais.
Šiemet Kanados lietuvius Jūs nustebinote grupės pasikeitimais: dainavę duetu, dabar dainuojate trio, o ir iš brolių tapot pusbroliais.
- Kaip tai įvyko? - klausiu grupės vadovą.
- Anksčiau "Broliais Aliukais" pasivadinome vieno mūsų globojamo neįgalaus draugo garbei. Nei tada, nei dabar tikros giminystės dar nesuradom. Tačiau Lietuva yra giminių kraštas - visi esam beveik giminės. Tai kodėl artimo draugo nepavadinti broliu, pusbroliu ar sesute?! Tačiau su pirmąja "Brolių Aliukų" grupe išsiskyrėm maždaug prieš dešimtmetį. Tam, kad išlaikytume tą vardą ir muziką, su Kęstučiu Valioniu ir Silvija Kairiene subūrėm kitą grupę ir dirbame taip pat jau apie 10 metų.
- Kas Jums kuria dainas?
- Mes laikomės principo dainuoti tik savo kūrybos dainas. Taip pat dainuojame mūsų pačių aranžuotas ir liaudies dainas. Tokiu būdu išvengiame panašumų, skiriamės nuo kitų grupių. Esam išleidę 7 kompaktines plokšteles. Grįžę iš šios kelionės išleisime dar vieną. Paprastai kompaktinę plokštelę išleidžiame kartą per metus ar pusantrų. Čia, į Kanadą, atvežėme daug naujų dainų, kurias turėjote progą išgirsti. Tačiau dainavome ir senas bei visų mėgstamas dainas: "Pušelę", "Pasakyk ko lapai krinta" ir žaismingąją "Pabučiuok tu mane".
- Ar Lietuvoje esate taip pat mėgstami?
- Esam profesionali grupė ta prasme, kad iš to pragyvename. Vieno konkurso metu mus pristatė kaip darboholikus, per metus koncertavusius 500 kartų. Tai lyg koks rekordas. Koncertuojame nuo didžiųjų miestų salių iki mažų miestelių klubų. Mūsų koncertuose lankosi daug žmonių. Jaučiame, kad mūsų dainos yra mėgstamos, nes žiūrovai seka mūsų repertuarą, pastebi jo pasikeitimus, laukia naujos programos.
- Ar patiko viešnagė Toronto, ar nenuvylė Jūsų Kanados žiūrovas?
- Įspūdžiai labai geri, mus nuolat supo malonūs žmonės. Puikią turite tradiciją koncertą klausyti prie stalų su vakariene ir vyno taure. Džiaugiamės, kad pertraukų metu ir po koncerto galėjome tiesiogiai su visais bendrauti. Mat mes pripratę Lietuvoje, kad į koncertą ateina, susėda, kaip kine, pažiūri, paklauso, ploja arba net ir išeina. Patiko dainuoti vaikams šeštadieninėje mokykloje. Vaikai bandė kartoti mūsų dainas, mes privertėm juos ir mankštą daryti, ir šokti su mumis kartu. Tik kartais atrodė, kad jie nesupranta, ką mes jiems sakome.
Be koncerto-vakaronės Lietuvių namuose Toronte labai patiko dainuoti Hamiltone, kur mūsų paklausyti susirinko labai daug žmonių. Džiaugiamės, kad galėjome prisidėti prie Prisikėlimo parapijos daromų labdaringų darbų. Visi koncertai, neišskiriant nė vieno, mums buvo malonūs šiltu bendravimu ir dvelkiančiu lietuvių nuoširdumu.
Nuoširdžiai dėkojame Vytautui Kulniui ir Rūtai Snowden už mūsų viešnagės rūpesčius ir galimybę pamatyti Niagaros krioklį, Toronto centrą, dangoraižius, Otavą, Montrealį. Dėkojame už galimybę bent kiek aprėpti Kanados dydį. Grįžę iš Otavos ir Montrealio jaučiamės, lyg būtume pabuvoję pasakų šalyje.
- Linkėdama visokeriopos sėkmės, dėkoju už pokalbį.
