Tėvynės sąjungos pirmininkas ir potencialus Seimo opozicijos lyderis Andrius Kubilius pokalbyje su „Ekstra“ bandė paaiškinti, kokius tikslus artimiausiais metais mėgins kelti opozicinės partijos, kokie didžiausi sunkumai slegia dabartinę valdančiąją daugumą.
Dar tikrai nesu oficialus opozicijos lyderis, nes tapimas juo priklauso nuo įgyvendinto susitarimo su liberalcentristais: iš pradžių turi būti išrinktas opozicijos deleguotas Seimo vicepirmininkas. Tad kol kas mano būsena tarpinė – susitarimas yra, bet ar jis bus įgyvendintas, priklausys ir nuo valdančiosios daugumos.
O ji bando su jumis pažaisti, nes opozicija skelbiasi ir liberaldemokratai ir taip drumsčia jums gyvenimą?
Normalioje valstybėje to drumstimo nebūtų, nes lemiamas veiksnys turėtų būti rinkėjų valia. Kartu su liberalcentristais turime 45 vietas Seime, o liberaldemokratai – tik 10.
Jūsų koalicijos partneriai nesugeba išvengti vidinės partinės trinties. Ar tai netrukdo kokybiškai su jais bendradarbiauti?
Santykiai yra natūralūs ir normalūs – esame ir bendradarbiai, ir drauge konkurentai, nes mūsų rinkėjai yra labai panašiai mąstantys. O mūsų susitarime pabrėžta, kad bendradarbiausime oponuodami Vyriausybės klaidoms ir stabdydami blogus jos darbus, tačiau, teigdami vienas ar kitas vertybes ir idėjas, neturime jokių tarpusavio įsipareigojimų.
Dešinieji teigia, kad į Vyriausybę atėjo nepasiruošę žmonės ir tai bus pagrindinė jos problema. Ar šioji – pagrindinė – nesukels kitų problemų griūties?
Turėsime dėti labai daug pastangų, kad situacija pradėtų keistis. Opozicija pirmiausia turės neleisti Vyriausybei miegoti, nes viena didžiausių jos bėdų bus tai, kad ji kuo toliau, tuo labiau virs stagnacine, nesugebančia inicijuoti jokių būtinų permainų Vyriausybe. Tiek ekonomikos, tiek visuomenės gyvenimo, tiek valstybės valdymo srityje. Bent jau kol kas iniciatyva, veržlumas tikrai nėra dabartinės Vyriausybės bruožai.
Be to, turėsime labai stengtis, kad neleistume Vyriausybei ar paskiriems jos nariams paprasčiausiai vogti, naudojantis savo tarnybine padėtimi, pakreipti europinių pinigų panaudojimo savo ar sau artimų žmonių labui. Čia du svarbiausi mūsų darbai, o tą praktinį Vyriausybės nepasiruošimą labai greitai – garantuoju – matysime plika akimi.
G.Kirkilas yra replikavęs, kad panašūs kaltinimai, pranašystės iš konservatorių lūpų sklinda jau ne vienerius metus ir ne pirmą kartą. Gal tikrai per daug dramatizuojate padėtį?
Duok Dieve, kad ji nebūtų tokia bloga, kokia gali būti. Tačiau jau praėjusią Seimo kadenciją matėme, kad tuometis Ekonomikos komiteto pirmininkas ir dabartinis ūkio ministras sugebėjo paskirstyti SAPARD pinigus taip, kad vien jo įmonėms atiteko keliasdešimt milijonų litų. Jei matysime, kad tai tęsiasi ir toliau, turėsime ką pasakyti. Čia jau ir pats G.Kirkilas turėtų suprasti, kodėl nerimaujame, kokios to nerimo priežastys.
Pasakyti gal ir turėsite ką, tačiau ar pajėgsite ką nors PADARYTI, kad tokia praktika nesikartotų?
Tokia ir opozicijos priedermė – tas problemas ar klaidas, kurias daro Vyriausybė, žiniasklaidai padedant viešinti. Galimi ir kitokie veiksmai – parlamentinių tyrimo komisijų sudarymas, įvairūs svarstymai Seime. Žinoma, opozicija niekada nesustabdys valdančiosios daugumos sprendimų, jei ji ir toliau aklai balsuos nepaisydama ryškiai matomų problemų ar nesąžiningo veikimo. Taip jau ne kartą yra ir buvę. O toks aklas užsispyrimas gali nuvesti valdančiuosius iki didelių nesėkmių.
Bet pats sakėte, kad A.M.Brazausko vadovaujama Vyriausybė buvo geriausia iš visų kairiųjų vyriausybių, kurios veikė per 14 metų. Ar dviejų partijų prisijungimas prie ankstesnės koalicijos taip stipriai sugadino reikalus?
Niekada nesidžiaugiau kairiųjų vyriausybėmis, tad kai pagiriu A.M.Brazausko buvusią Vyriausybę, tai turiu galvoje, kad ji buvo geriausia iš tų visų buvusių nemylimų. Vis dėlto, žiūrint objektyviai, galima pripažinti, kad ta Vyriausybė ir premjeras turi tam tikrų nuopelnų. Tačiau šiandien situacija yra kiek kitokia, nes pati Lietuva tapo kitokia. Europos Sąjungoje atsirado naujų iššūkių, o naujojoje Vyriausybėje matome ne tuos iššūkius suvokiančių žmonių, bet senosios sovietinės nomenklatūros koncentraciją.
Banalu, tačiau kad ir kur besi į naujosios daugumos pusę, pataikysi arba į buvusį KGB rezervininką, arba į aukštosios partinės mokyklos absolventą. Šiuo požiūriu atotrūkis tarp Lietuvos dalies, žengiančios į Europą, ir šiandienės nomenklatūrinės Vyriausybės darosi vis didesnis. Ir, manau, kad tai jau yra tos nomenklatūros gulbės giesmė.
Tų rezervininkų istorijos ar bent užuominos apie tai buvo žinomos gerokai seniau, tačiau kažkodėl nutylimos. Kodėl brandinote tuos skandalus?
Kiekvieną žmogų reikia vertinti ir pagal jo veiklą nepriklausomos Lietuvos laikotarpiu. Šiuo požiūriu nei A.Pociui, nei ministrui A.Valioniui priekaištų neturime. Didžiausia problema, kad jie patys, kai buvo skiriami į tas pareigas, nepasistengė apie savo biografiją kalbėti taip, kaip kalba dabar. Vienaip ar kitaip, nuo plačiosios visuomenės dabar žinomi faktai buvo nuslėpti, todėl jų padėtis šiandien ir yra keblesnė. Tad tik jiems patiems reikia apsispręsti, ar paaiškėję faktai jiems netrukdys toliau eiti tų pareigų, kurias eina. Užsienio agentūros skelbia pranešimus, kuriuose nėra jokių niuansų – „Lietuvos užsienio reikalų ministras prisipažino, kad buvo KGB agentas“.
Tačiau kur kas svarbiau baigti tą neužbaigtą darbą, nes mūsų vadinamasis Liustracijos įstatymas problemų neišsprendė. Tas ne iki galo padėtas taškas iki šiol veikia mūsų gyvenimą. Ir tik todėl, kad apie šią problemą bijoma atvirai kalbėti. O štai Čekijos ir Slovakijos pavyzdžiai yra labai iškalbingi. Čekijoje 2003 metais buvo paviešinta 75 tūkstančiai asmenų, dirbusių ar bendradarbiavusių su saugumu, o Slovakija tapo pirmąja valstybe, kuri pernai internete paskelbė 60 tūkstančių ypatingojo saugumo archyvo bylų, kuriose yra 21 tūkstantis pavardžių. Reikėtų ir Lietuvoje baigti tuos neaiškumus ir pasielgti taip pat. Žmonės tuomet patys galės susiprasti, tinkami jie ar ne tam tikroms pareigoms.
Toks esminis apsisprendimas, vieno dabartinio ministro teigimu, vestų vos ne pilietinio karo link.
Būtume jau ne pirmieji tokį žingsnį žengę. Kiek teko girdėti, tai po tokio čekų ir slovakų apsisprendimo keletas jų ministrų tiesiog porą savaičių rimtai prakaitavo, nes tose paviešintose bylose informacijos būta ir apie juos. Tačiau viskas tuo ir baigėsi. Tiesa, kad ir nemaloni, juos padarė laisvus. Ir mus tik atvirumas gali išvaduoti nuo vis pasikartojančio šurmulio ar krizių, kai ant istorijos laužo vis užpilama naujos alyvos.
Jei tam atvirumui nesiryžtume, bandytume pralaukti, kad viskas nurimtų, ar sulauktume kokių tarptautinių padarinių, partnerių, tarkime, ES ar NATO, reakcijos?
Nežinau. Mūsų diplomatinis korpusas tikriausiai siunčia pranešimus užsienio reikalų ministrui apie tai, kaip šią padėtį vertina kolegos. Įsivaizduočiau, kad neatrodome labai gerai – rezervininkų ir partinių mokyklų auklėtinių valdoma valstybė.
Opozicijos darbas yra kritikuoti, tačiau ar turime galimybių – net kairiųjų ir populistų valdomi – eiti į priekį normaliu vakarietišku vystymosi keliu?
Ką reiškia normaliai? Galima trypčioti – du žingsnius į priekį, vieną – atgal. Net ir būdami ES nariai, tačiau nepasinaudodami atsiveriančiomis galimybėmis – investicijų pritraukimo, inovacijų, žinių ekonomikos plėtra. Tam reikia valdžios žmonių išmanymo, tačiau jį duoda ne aukštųjų partinių mokyklų diplomai, o gebėjimas pažinti ir suvokti globalias tendencijas. Kai to neduota, tai automatiškai valdžia nebus tas instrumentas, kuris skatins Lietuvos ėjimą į priekį.
Kiek yra tos vidinės energijos pačiame Lietuvos kūne, versle, kad prasimuštume patys ir vystytumės be stagnacinės valdžios pastangų? Sunku nuspėti. Tos energijos matome miestuose, mažiau – provincijoje. Visa bėda ta, kad ta privati iniciatyva ir dinamizmas tuoj gali atsimušti į lubas, kurias kuria mūsų stagnacinė Vyriausybė, nes daugelis analitikų jau prognozuoja lėtėjantį ekonomikos augimo tempą.
Mūsų pasirinkimas, žiūrint į ES šalių patirtį, yra dvejopas: eiti Graikijos arba Airijos keliu. 1980 metais jos abi įstojo į ES turėdamos panašų ekonomikos išsivystymą, kuris siekė apie 60 proc. ES vidurkio (Lietuvos dabartinis vidurkis yra apie 48 proc.), tačiau vėliau šių valstybių keliai išsiskyrė. Graikijos lygis šiandien tebesiekia tuos pačius 60 proc., o Airija peržengė 120 proc. ES vidurkio. Čia lūžis įvyko tada, kai Airijos vyriausybė suvokė, kad miegoti ir gyventi stagnacijos sąlygomis jau nebegalima. Ir ėmėsi milžiniškų iniciatyvų.
Mūsų Vyriausybė nerodo nei gebėjimų, nei galimybių tokioms naujų proveržių iniciatyvoms. Premjeras rūpinasi tik vienu dalyku: kad per biudžetą būtų perskirstoma daugiau pinigų. Daugiau negirdėti nieko. Suvokiu premjero logiką, tačiau manau, kad tai yra prastas tikslas. O tikslai turėtų būti keliami visai kiti. Jeigu Lietuva nori būti sparčiausiai besivejanti senąją Europą naujosios Europos valstybė, ji tokį tikslą sau ir turi formuluoti. Tačiau kad jį pasiektų, Vyriausybė neturi būti mieganti.
Mokesčiai rūpi kiekvienam šalies piliečiui. Premjeras sako, kad mokame vienus mažiausių mokesčių, o kai kurie laisvesnės rinkos ekspertai teigia, kad mūsų gyventojų apmokestinimas yra vienas didžiausių Europoje. Ar kas nors meluoja?
Abi pusės teisios. Yra du dalykai: bendra įvairių mokesčių našta (t.y. kokią bendrojo vidaus produkto (BVP) dalį grąžiname į biudžetą), kuri įvairiais skaičiavimais sudaro 33-35 proc. Ši bendroji našta tikrai nėra didelė. Ir kol Lietuvos ekonomika yra atsiliekanti nuo ES vidurkio, kol mums reikia garantuoti aukštus augimo tempus, pritraukti investicijų, tol tokį mokesčių lygį turėtume ir išsaugoti. O gyventojų pajamų mokestis iš tikrųjų Lietuvoje yra neproporcingai didelis, todėl ir atlyginimai atsilieka nuo aplinkinių šalių bei darbuotojų migracija gana didelė.
Kalbant apie mokesčius pirmiausia reikėtų susitarti dėl principų. Manome, kad dabartinis bendrasis perskirstymas neturėtų keistis. Tačiau išlaikant šią konstantą reikia ieškoti būdų, kaip sumažinti gyventojų pajamų mokestį. Jį sumažinus, žinoma, reikės papildomų įplaukų į biudžetą. Tad vienas tokių šaltinių galėtų būti turto ar dar koks kitas mokestis. Tiesiog premjerui apie tai kalbant norėtųsi daugiau tikslumo ir aiškumo
Kalbėjosi Rimantas VARNAUSKAS
EKSTRA (http://www.lrytas.lt/ekstra/archyvas/2005/0117/)
