Žurnalistas Žilvinas Vizgirda tęsia pokalbį su redaktoriumi Vytautu Žutautu apie kelionę į lietuvių mėgstamą Kroatiją. Ankstesniame numeryje buvo kalbama apie gamtą, draustinius, apie tai, kuo didžiuojasi kroatai.
- Kiekviena šalis, reklamuodama save, būtinai pažymi tai, ką gali rasti tik toje šalyje. Ką originalaus galima rasti Kroatijoje?
- Jau praeitą kartą kalbėjome apie legendinį miestą-tvirtovę Dubrovniką, savo grožiu stebinantį net daug mačiusį keliautoją. Dubrovniko senamiestis apjuostas pylimais ir įspūdingo pločio siena, nuo kurios atsiveria visas miestas. Tai štai ta siena ir išsilaikiusi fortų sistema yra pati ilgiausia Europoje. Jeigu pasivaikščiosite siaurutėmis miesto gatvelėmis, rasite ir didingų rūmų, ir senovinių bažnyčių, ir labai unikalių pastatų. XIV amžiuje Dubrovnike buvo įsteigta pirmoji Europoje ligoninė, o Mažųjų brolių vienuolyne ir dabar beveik nepasikeitusi viena iš trijų pirmųjų Europoje vaistinių.
Kroatijoje buvo surastas ir pats seniausias kalendorius (5 000 metų senumo), nupieštas ant keraminio puodo. Ant jo pavaizduoti keturi metų laikai. Senosios kroatų cerkvės irgi pastatytos ne tik melstis, bet ir kaip kalendoriai. Niekur pasaulyje nelikę tiek statinių, kuriuose, panaudojant saulės spindulius, nustatoma ir valanda, ir metų laikai. Taip pat cerkvėse ir istoriniuose dokumentuose dar galima pamatyti užrašų glagolicos rašmenimis. Kaip tik kroatai nuo IX iki XVIII amžiaus naudojo glagolicą - tai viena iš dviejų seniausių slavų abėcėlių, turinti 40 raidžių. Nuo kirilicos skiriasi raidžių įmantrumu ir puošnumu.
Kroatai taip pat teigia, kad išradėjas iš Zagrebo Davidas Švarcas suprojektavo dirižablį ir brėžinius pardavė vokiečiui Ferdinandui Cepelinui. Šis pastatė dirižablį ir suteikė jam savo vardą. Pirštų atspaudų panaudojimą kriminalistikoje pirmieji irgi išbandė kroatai. Bukletuose apie savo šalį kroatai rašo, kad jie pirmieji išrado pieštuką, o vėliau - ir parkerį, taip pat kintamąją elektros srovę ir karinę muziką. Gal tai ir teisybė, o gal ir galima ginčytis - kiekviena šalis stengiasi pasigirti. Panašiai kaip ir su Europos centru. Mes teigiame, kad Europos centras - šalia Vilniaus, bet į garbę turėti Europos centrą pretenduoja dar bent penkios valstybės. Ukrainoje, prie pat Rumunijos sienos, stovi žmogaus ūgio obeliskas, ant kurio lotyniškai užrašyta: "Pastovi, tiksli, amžina vieta. Europos centras nustatytas labai tiksliai išmatavus lygiagretes ir meridianus specialiu aparatu, pagamintu Austrijoj-Vengrijoj 1887m." Akmuo prie viduramžių aukso kasyklos Kremnicoje, Slovakijoje, yra papuoštas užrašu "Europos centras". Lenkijoje yra net du pretendentai į Europos centrus. O vienas jų, kaip rašo amerikietis Markas Čempionas, yra "tiesiai po Kiemozios miestelio kunigo valgomojo lempa". Taigi su tais centrais labai neaišku ir galima juos užginčyti. Na, bet dar vieną dalyką, kurį kroatai prisiskiria sau, būtų galima paminėti. Jie sako, kad Susako salos nacionalinis moterų kostiumas - vienintelis Europoje, kur suknelė nedengia kelių. Vadinasi, kroatai seniai žinojo, kas yra gražu ir ko nereikia slėpti.
- O tas dėmėtas šuo, labai išpopuliarėjęs po Disnėjaus filmų, irgi tikriausiai kilęs iš Kroatijos, Dalmatijos srities?
- Taip, sakoma, kad dalmatinas savo pavadinimą gavo XVIII amžiaus pabaigoje ir siejamas su Dalmatija. Pasakojama, kad tų kraštų didikai nepaprastai mėgo laikyti dvaruose milžiniškus dogus-arlekinus, kurių kailis buvo išmargintas panašiai kaip dalmatino - baltas su juodais lopais. Vėliau, norėdami dogams suteikti bent kiek grakštumo, veisėjai kryžmino juos su skalikais bei kurtais, kol galiausiai atsirado dalmatinai. Teko girdėti ir paprastesnį pasakojimą. Alyvuogių augintojas eidamas į darbą vedėsi ir baltą šunį. Šis pavargo ir atsigulė po alyvmedžiu. Saulė taip kepino, kad per kelias valandas šunelis įdegė, o alyvuogių šešėliai taip ir liko ant kūno.
- Žadėjot papasakoti apie grybus, kuriuos renka kiaulės.
- Tai triufeliai. Dažniausiai šie grybai siejami su Prancūzija, bet jie sėkmingai auga ir Italijoje, ir Kroatijoje. Kroatijoje tikrai nemačiau, kaip jie renkami, bet teko matyti ar per rusų televiziją, ar per "Nacionalinės geografijos" laidą, kaip prancūzai šiuos grybus renka pasitelkę dresuotus paršelius ar šunis. Grybai surandami pagal kvapą, o auga po žeme. Subrendę vaisiakūniai skleidžia iš po žemės kvapą, kurį ir užuodžia šunys ar paršeliai. Tas kvapas - lyg česnako, lyg muskato. Triufeliai užauga net iki 1 kilogramo ir yra patys brangiausi grybai pasaulyje. Jie valgomi žali, suraikyti popieriaus lapo plonumo riekutėmis. Jais skaninami omletai, paštetai, makaronų patiekalai. Pigiausiai triufelių galima paragauti Motovuno miestelyje Istrijoje. Miestelyje yra vienintelė Kroatijoje triufelių parduotuvė. Kilogramas juodųjų triufelių čia kainuoja 1 000-1 100, o baltųjų - net iki 9 000 litų. Kaina svyruoja priklausomai nuo derlingumo. Jei metai negrybingi, gali kainuoti 7 kartus daugiau. Ir tai vadinasi pigiausios kainos Europoje.
- Teko girdėti, kad Istrijoje irgi yra daug tuščių namų. Bet čia gi nebuvo karo tarp kroatų ir serbų.
- Keli kilometrai nuo Motovuno yra Grožnjano miestas. Į jį veda puikus asfaltuotas kelias, bet juo autobusai seniai nevažiuoja. Surūdijęs ir autobusų tvarkaraštis, net raidžių nebelikę - tik skardinė lenta, kurios neįveikė laikas. Iš čia žmonės išėjo labai seniai - baigiantis Antrajam pasauliniui karui. Tame krašte gyveno italai. Į valdžią atėjus komunistams su Josifu Braz-Titu, italai emigravo į gimtinę. O miestai, kuriuose jie gyveno, tarp jų - ir Grožnjanas, taip ir liko pustuščiai. Niekam jie nerūpėjo ir tik paskutiniaisiais metais juos bandoma atgaivinti. Visa Kroatija pamatė, kad prasigyventi galima ne mušantis tarpusavyje, o taikiai aptarnaujant turistus. Tad ir ištuštėjusiuose miestuose imta rengti muzikantų, dailininkų ir kitokių menininkų seminarus, stovyklas. Vasaromis šių miestų gatvės tuščios jau nebebūna.
- Šiame krašte yra ir pats mažiausias miestas.
- Taip, pats mažiausias pasaulyje. Taip sako kroatai. Kad įeitum į šį Chumo miestą, tenka visa jėga užgulti miesto vartus. Cypdami jie atsidaro. Chumo mieste - net dvi gatvės (po 50 metrų ilgio kiekviena), bažnyčia, keli namai ir, aišku, muziejus. Iš išorės prie miesto sienos lyg prilipusi konoba (smuklė) su atviru balkonu. Čia sėdint aukštai virš slėnio galima paragauti Istrijos supo - arbatinis šaukštelis cukraus, tiek pat alyvų aliejaus, pipirų ir riekutė šiltos pakepintos gruzdintuvėje baltos duonos. Visa tai sudedama į raudonąjį vyną ir supilama į nedidelį ąsotį. Geriama tiesiai iš ąsočio.
- Gal trumpai pakartokim, ką reikia žinoti keliaujant prie Adrijos jūros savo automobiliu?
- Dokumentai važiuojant į Kroatiją tie patys kaip ir kitur: teisės, techninis automobilio pasas ir draudimo polisas. Kai kurios autostrados mokamos, degalinės dirba nuo 7 iki 20, vasarą - iki 22 valandos. Tik dideliuose miestuose ir šalia autostrados galima rasti naktį dirbančią degalinę. Greitis per gyvenvietę - 50, už jų - 80, o greitkeliuose - 130 kilometrų per valandą. Vairuojant negalima kalbėtis telefonu ir būtina prisisegti saugos diržus. Norėčiau priminti, kad važiuoti reikia atsargiai. Kroatijos keliai jau seniai aplaistyti lietuvių krauju. Galiu priminti, kad 1983 metų gegužės mėnesį tuometinėje Jugoslavijoje važiuodami poilsiauti prie Adrijos jūros ties Podgorica (tai kiek žemiau nei Dubrovnikas - Juodkalnijoje) žuvo 5 Lietuvos menininkai. Aktoriai, dailininkai ir rašytojai tikėjosi puikiai pailsėti prie Adrijos jūros. Autobusas važiavo siauru kalnų keliu. Apie tuos kelius jau pasakojau: vienoje pusėje - kalno siena, kitoje - status skardis. Priešpriešiais išlindo metalo lapų prikrautas sunkvežimis. Vienas lapas buvo atsikišęs į šoną ir lyg giljotina perrėžė autobusą. Autobuso gale stoviniavę ekskursijos dalyviai žuvo akimirksniu. Sovietmečiu tai buvo didžiulė paslaptis. Lietuvos laikraščiuose nepasirodė nė vieno pranešimo apie įvykį, buvo uždrausta spausdinti net užuojautas žuvusiųjų artimiesiems. Ne taip, kaip dabar: laikraščiai praneša apie avarijas, televizijos parodo, kaip grįžta sužeistieji. Visa tai dėl to, kad išvykstantieji būtų atsargesni. O keliauti reikia. Kitaip būtų neįdomu gyventi.
- Ačiū už pokalbį.
