Pirmiausiai bus iškasta duobė, kurioje palaidos Safiya. Tiktai jos galva liks kyšoti virš žemės... Kai budelis duos įsakymą, minia pradės į ją mėtyti akmenis... Mėtys tol, kol mirtis ištiks nelaimingąją.
Sokoto
Šiaurės Nigerija, Sokoto provincija. 2001-ji metai spalio 20-oji. Tačiau ar tikrai tokia data? Ne visai. Šios provincijos sostinėje Sokoto vyksta teismas ir jame dalyvaujantiems žmonėms tai 1422- ji Mahometo eros metai. Nigerija - milžiniška Afrikos šalis. Ji susideda iš trisdešimt šešių provincijų. Dvylika pačių šiauriausių yra musulmoniškos ir jose griežtai laikomasi šariato, t. y. islamo taisyklių. Visa painiava iš to ir išplaukia...
Taigi, vieni teismo pareigūnai juodmedžio spalvos veidais su turbanais, o kiti su anglų teisėjų baltais perukais. Suprantama, tai išlikę iš tų laikų, kai šalis priklausė britams. Trisdešimt penkerių metų kaltinamoji valstietė Safiya Husseini siaubo apimta tūno kampe. Ji neturi advokato ir nesupranta to nigerietiško dialekto, kuriuo kalbama šiame teisme. Safiya žino tiek, kad kaltinama svetimavimu ir musulmonų pasaulyje už tai gresia mirties bausmė.Po kelių dienų aiškinimosi ji nuteisiama būti negyvai užmėtyta akmenimis. Tai reiškia, kad ji bus užkasta į žemę iki kaklo, o įsiutusi minia tol mėtys į ją akmenimis, kol ji numirs. Tai pirmoji mirties bausmė Nigerijoje už svetimavimą nuo to laiko, kai vėl įsigaliojo šariatas... Pats faktas, kad egzistuoja tokia barbariška bausmė, sukėlė didžiulį susijaudinimą ne tiktai pačioje Nigerijoje, kurioje pusė iš 121 milijono gyventojų yra krikščionys, bet ir kitose pasaulio šalyse. Safiya Husseini kreipėsi su apeliacija dėl sprendimo ir laukia atsakymo savo gimtajame kaime. Šis kaimas tai net gi pavadinimo neturinti vietovė, esanti daugiau kaip už valandos kelio nuo Sokoto. Įsivaizduokite keletą drėbto molio trobelių su šiaudiniais stogais ir karštų vėjų nudegintais medžiais šalia jų. Vienas kitas paukštis ir koks nors sulysęs naminis gyvulys gina gyventojus nuo bado. Safiya tėvas - senas aklas žmogus. Jis valandų valandas monotoniškai kalba rožančių. Kai dėl Safiya, tai ji prižiūri savo mažąją Aminą, viso šio "skandalo vaiką". Žinoma, Sokoto teisėjų nuomone, nuodėmės vaiką. Amina gimė praėjus trejiems metams po motinos išsiskyrimo su vyru. Pagal Koraną, išsiskyrusi moteris neturi teisės užmegzti intymius santykius su kitu vyru, išskyrus buvusį sutuoktinį! Pastarasis turi teisę ją paimti net gi jėga! Safiya sakė, kad jie nepratę prie kalendoriaus. Be to, ji nemokanti skaityti, tačiau jai sakę, kad ji trisdešimt penkerių metų, nors panaši į daug vyresnę. Ją ištekino 12-os metų mergaitę už kaimyninio kaimo vaikino ir per penkerius metus ji jam pagimdė keturis vaikus. Vyras ją mylėjo, tačiau anyta susipyko su jos tėvais ir privertė sūnų išsiskirti...Kai ji buvo devyniolikos, ją vėl ištekino, tačiau po kelių mėnesių vyras pareikalavo skyrybų. Ištekėjusi trečią kartą, 1998-ais pati Safiya išsiskyrė. Po to ja jėga pasinaudojo 60 - metis šeimos draugas, ji tapo nėščia ir pagimdė mergytę Aminą... Musulmonų teisėjams tai ir yra "svetimavimas". Moteris nesugebėjo savęs apginti teisme, o kaltininkas viską neigė. Galiausiai jis pabėgo, palikdamas jau dvi kaime turimas žmonas! Iš pradžių Safiya susitaikė su teismo nuosprendžiu būti negyvai užmėtyta akmenimis, tačiau kitos šalys, tame tarpe ir pati Nigerija į tai jautriai reagavo. Ji bijojo, kad toks šariato grįžimas suterš šalies įvaizdį. Prezidentas Olusegun Obasanjo[ katalikas anglikonas] asmeniškai finansavo moters gynimą. Vasario 14-ąją šešiolika advokatų stojo prieš koraninį teismą. Jie iškėlė naują versiją: moteris nebuvo išprievartauta, ji pradėjo kūdikį su trečiuoju vyru, su kuriuo palaikė gerus santykius po skyrybų. Safiya ir jos brolis palaikė šią versija, tad kaltinimas dėl svetimavimo turėjo būti atšauktas. Koraninio teismo pirmininkas Cadi nusprendė skirti laiko savo apmąstymams. Savoje aplinkoje jis teigia, kad užmėtymas akmenimis ne blogiau nei JAV mirties bausmė elektros kėdėje ar nuodų injekcija. Jo teigimu, kartais pakanka vieno akmens, kad žmogus mirtų...Į priekaištą, kad net vaikai kviečiami dalyvauti šioje laukinėje, skandalingo barbariškumo egzekucijoje, Šariato šalininkai turi paruošę neįtikėtiną atsakymą: jiems duodami mėtyti tiktai maži akmenys! Jeigu Korano teismas atmes Safiya apeliaciją, ji dar galės kreiptis į federalinį ir, galiausiai, į sostinės Abuja aukščiausiąjį teismą, kuris netaiko islamo įstatymų.
Jeigu jūs norite paremti Safiya, galite parašyti Nigerijos ambasadai šiuo adresu: 173, av. Victor - Hugo, 75016 Paris. Taipogi galite prisijungti prie jau esamų 30 000 parašų internete[ www.afrik.com/petition-main.php].
Charakteristika
Brežnevo eros pabaigoje Tarybų Sąjungoje gyvenantis žydas pavargo nuo nepajamingo darbo, tad nusprendė emigruoti į Izraelį. Žmona gavo leidimą išvykti, o jis - ne. Ji būtų ne ji, jeigu nepasinaudotų leidimu. Taigi, palieka vyrą su vaikais ir išvyksta. Po kurio laiko ir vaikai gauna leidimą išvykti. Jis jaučiasi labai nelaimingas, nes vyriausybė vis suranda kliūčių jo emigracijai sutrukdyti. Pagaliau vieną dieną jis gauna leidimą išvykti. Vyrukas greitai susideda daiktus, o tų daiktų tiek ir tėra - vienas aptriušęs lagaminėlis, jeigu neskaityti didžiulės į audeklą suvyniotos statulos. Rusų muitininkas patikrina jo daiktus, liepia išsirengti iki nuogumo. Pamatęs susuktą audinį, paklausia:
- Kas čia?
- Ponas muitininke, negalima sakyti "kas čia?", nes tai mano didžioji meilė.
Muitinės darbuotojas atvynioja audinį ir pamato Stalino statulą. Emigrantas sako:
- Tai tautų tėvas, tiek nuveikęs proletarų labui, tiek išvystęs komunizmą TSRS, kad dabar visi dirba ir niekas nepraturtėja. Tikrasis komunizmas taip puiku, kad aš baigiu išverkti visas ašaras turėdamas palikti savo brangią tėvynę. Nors esu priverstas išvykti į tą šlykštų Izraelį, iki savo gyvenimo pabaigos noriu branginti ir dievinti šį didį vyrą. Taigi, bent jau jo statulą išsivežu... Tarybinis muitininkas iš susijaudinimo apsiašaroja ir praleidžia emigrantą. Žydas vėl suvynioja savo statulą, sėda į lėktuvą ir atsiduria Izraelyje. Izraelio muitininkas nužvelgia jį nuo galvos iki kojų, apčiupinėja, liepia nuogai išsirengti, apžiūri batų vidų, patikrina aptriušusio lagaminėlio turinį ir, rodydamas į audiniu suvyniotą daiktą, klausia:
- Kas čia?
- Tai pats didžiausias išgama, kokį žemė kada nors matė. Tai Stalinas, sugriovęs žmonių gyvenimą, pavertęs elgetomis savo tautiečius, milijonus žmonių išsiuntęs į Gulagą, persekiojęs žydus. Tai žmonijos kekšė, bjauriausias kirminas! Atsivežiau jį su savimi, kad galėčiau kiekvieną dieną iki gyvenimo pabaigos į jį spaudyti. Dabar jaučiuosi toks laimingas pagaliau atsidūręs savo tėvų žemėje. Izraelio muitininkas net apsiašaroja ir jį praleidžia. Pagaliau žydas atvyksta į nedidelį kaimelį, kuriame jau nuo seniai gyvena į Izraelį atvykęs tėvas ir pas kurį prisiglaudusi jo žmona su vaikais. Jie puola vieni kitiems į glėbį, niekaip negalėdami baigti bučiuotis ir verkti iš džiaugsmo. Pagaliau tėvas jo paklausia, kas suvyniota tame audinyje. Kai mūsų emigrantas jį atvynioja, tėvas sako:
- Kas čia toks?
- Tėte, nedera sakyti "kas čia toks?" Reikia sakyti "kas čia tokia?", nes tai gryna platina!
