Vytautas Žutautas
Ukraina - viena iš turtingiausių šalių. Čia gausu geležies rūdos, anglies, išvystyta metalurgija, mašinų gamyba, chemijos ir statybinių medžiagų pramonė, gerai dera kviečiai, miežiai, rugiai, saulėgrąžos, auginama daugybė vaismedžių ir karvių, kiaulių, avių, ožkų, tačiau didžioji dalis ukrainiečių gyvena skurdžiai.
Kai lankiausi Ukrainoje kaip tik buvo paskelbtas turtingiausių šios šalies gyventojų sąrašas. Pirmojoje vietoje įrašytas Donecko ir Lugansko metalurgijos fabrikų, taip pat futbolo komandos "Šachtioras" savininkas Rinatas Achmetovas. Jo turtas įvertintas maždaug 31 milijardu litų. Įdomiausia, kad turto įvertinimas paskelbtas ne grivomis, bet doleriais. Čia aš pats perskaičiavau į litus. Ir toliau, kad skaitytojui būtų patogiau orientuotis, visas kainas pateiksiu jau perskaičiavęs į litus. Nežinau aš to Rinato tautybės, bet pagal vardą ir pavardę vargu ar tai ukrainietis. O štai turtingiausiųjų sąraše esantis antroje vietoje Lakšmis Mettalas yra indas. Jis supirko plieno pramonę ir esantis Ukrainoje jo turtas yra įvertintas 12 milijardų litų. Ir tik trečias turtingiausiųjų sąraše yra ukrainietis Viktoras Pinčiukas. Jam priklauso metalurgijos įmonės, kurios įvertintos 11 milijardų litų. Turtuolių sąraše - ir du Lietuvos piliečiai: Raimondas Tumėnas ir Igoris Bezzubas. Abiejų turto vertė yra daugiau kaip milijardas litų. Abu vyrai įkūrė kompanija "Sandora" ir Nikolajeve pradėję sulčių gamybą, jomis užkariavo net pusę Ukrainos sulčių rinkos. Turtingiausių ukrainiečių sąraše jie yra šeštame dešimtuke.
"Chacholai" prisitaiko prie valdžios
Na, o kad geriau pažintume, kaip gyvena eilinė ukrainiečių šeima, užsukime pas Liubą ir Viktorą Matijašus į Zolotonošą. Šioje šeimoje teko lankytis prieš 20 metų, tad ir pačiam buvo įdomu sužinoti, kas pasikeitė per du dešimtmečius.
Zolotonoša - rajono centras vos daugiau kaip 100 kilometrų nuo Kijevo į Čerkasų pusę. Sovietmečiu Liuba dirbo mokytoja, o Viktoras - gydytoju anesteziologu. Miesto pakraštyje jie turėjo nedidelį namuką. Gyvulių neaugino, tačiau gyveno pusiau ūkiškai - daržovių iš turgaus nepirko, turėjo keliasdešimt avilių. Dabar Liuba ir Viktoras - jau nebe nuskurdę inteligentai, o verslininkai. Bent jau jie patys taip save vadina. Mano požiūriu, jie paprasčiausi turgaus prekeiviai. Jų gyvenimas per tuos du dešimtmečius tikrai nepagerėjo. "Oranžinės revoliucijos" metu Liuba buvo tarp aktyvistų, organizavo mitingus, kartu su tūkstančiais tautiškai nusiteikusių ukrainiečių važiavo į Kijevą, Maidano aikštėje leido dienas ir naktis. Tačiau, kaip dažnai būna, revoliucija suvalgo savo vaikus. Per rinkimus partija, kurios aktyvistė buvo Liuba, buvo nustumta nuo valdžios, o ir pačioje partijoje prasidėjo rietenos dėl postų. Tiesą į akis mėgstanti sakyti moteris atsidūrė užribyje ir dabar sako, kad politika - tikrai nešvarus dalykas ir kad ji į ją daugiau niekada nebegrįš. Liuba įsitikinusi, kad viską visur lemia tik pinigai. Ji sako, kad dabartiniame konflikte tarp prezidento ir Aukščiausiosios Rados visi protestuotojai į Kijevą jau nebevažiuoja skatinami idėjos, o atvežami ir vaidina protestuojančius, nes jiems užmokama. Liubai tai labai nepatinka, ir ji, nusivylusi tokia politika, keikia valdžią ir pasyvius jai paklūstančius "chacholus". Tikras ukrainietis su tuo nesusitaikytų, bet jų lieka vis mažiau, o "chacholai" sėkmingai prisitaiko prie bet kokios valdžios.
Verslininkai su lenkiškais krepšiais
Netgi žiūrint vienos šeimos pavyzdžiu, matosi, kad Ukraina gyvena maždaug taip, kaip mes gyvenome prieš 15 metų. Dažnas dar nesunkiai atsimename, kad daugelis tuo laiku neturėjo darbo ir metėsi į Gariūnus, tapo prekybininkais. Lietuvius, beieškančius pigių prekių su didžiuliais dryžuotais, rodos, lenkų gamybos krepšiais buvo galima sutikti ne tik kaimyninėse Lenkijoje, Baltarusijoje, bet ir Indijoje, Kinijoje. Ukrainiečiams sunkiau išvažiuoti į kitas valstybes, bet pigių prekių jie randa didžiulėje savo šalyje. Su tokiais pačiais dryžuotais krepšiais Liuba ir Viktoras važiuoja į Odesą, Lvovą, Zaporožę, kitus didesnius miestus ir nusipirkę tiesiai iš fabrikų, visokias smulkmenas veža į Zolotonošą ir pardavinėja turguje. Kiekvieną rytą keliasi 4 valandą ir iki pietų prekiauja.
Kol kas į tokius rajonų centrus kaip Zolotonoša didieji supermarketai dar neatėjo, tačiau prekybininkams aukso laikai jau praeityje. Turgūs jau irgi pradedami supirkinėti ir neaišku, ar naujieji savininkai miestų centruose paliks tokius balaganus. Gali būti, kad toje vietoje išaugs didžiulės parduotuvės, o gal gyvenamieji namai. Liuba tai jau supranta ir ieško verslo, kuris ateity turėtų atnešti naudą.
"Jei būtume dirbę senuosiuose savo darbuose, tai gyventume pusbadžiu, nes tiek mokytojų, tiek gydytojų atlyginimai yra labai nedideli, - paklausta, kodėl nedirba pagal profesiją, sako Liuba. - Daugelis mūsų pažįstamų arba pakeitė profesija, arba išvažiavo uždarbiauti į užsienį."
Kas penktas uždarbiauja užsienyje
Kaip ir mes, kol dar nebuvome Europos Sąjungoje, dauguma ukrainiečių užsienyje dirba nelegaliai. Paprasčiausias būdas tai padaryti - nusipirkus pigiausią turistinį kelialapį, išvažiuoti ir nebegrįžti. Kadangi kelialapiai į Vakarų Europos šalis brangesni, tai į jas išvažiuoja kiek turtingesni emigrantai. Portugalijoje, Ispanijoje tokie nelegalai dažniausiai dirba statybose, Italijoje prižiūri vaikus ir senelius. Daugiausia ukrainiečių uždarbiauja Rusijos platybėse, o vakarų ukrainiečiai dirba pas Lenkijos ūkininkus. Paskaičiuota, kad užsienyje dirba kas penktas darbingas ukrainietis, o apklausos rodo, kad padirbėti užsienyje pasiruošęs kas antras šalies pilietis. Dirbantieji užsienyje siunčia pinigus į namus ir taip padeda pragyventi savo šeimoms, o gavę geresnius darbus, jau susitaupo daugiau pinigų ir perka butus, kitą nekilnojamąjį turtą savo šalyje.
Tauta išmiršta
Šiuo metu vidutinis darbo užmokestis Ukrainoje yra 500 litų per mėnesį. Minimali alga yra 210 litų, o valstybės nustatytas pragyvenimo minimumas - 195 litai. Nors čia dauguma prekių ir pigesnės nei Lietuvoje, tačiau pragyventi sunku. Tad dalis darbingų žmonių išvažiuoja, kita dalis lieka šalyje, tačiau verčiasi sunkiai ir ukrainietės nebegimdo vaikų. Dėl to valdžia labai susirūpinusi, nes nyksta tauta. Kad tauta normaliai egzistuotų, kiekviena šeima turėtų turėti vidutiniškai po 2,5 vaiko. Šiuo metu Ukrainoje kiekvienai šeimai tenka tik 1,2 vaiko. Tai pats mažiausias gimstamumo rodiklis visame pasaulyje. Julija Timošenko, nors ir trumpai pabuvusi premjero poste, sugebėjo įtvirtinti įstatymą, kad gimus kūdikiui būtų išmokama 4250 litų pašalpa. Tai davė šiokių tokių rezultatų, tačiau vien pinigais situacijos nepataisysi. Dabar jau galvojama už antrą vaiką mokėti iki 7500 litų, o gimus trečiam, duoti beprocentį kreditą butui. Bet kol žmonės nepatikės rytojumi, kol negerės gyvenimas, tokios vienkartinės pašalpos situacijos nepakeis. Beprocentis kreditas gal ir gerai, tačiau praktika rodo, kad tik avantiūristai, neturėdami darbo ir buto, susilaukia antro ar net trečio vaiko. Paprastai normalūs žmonės ir besilaukdami pirmojo, pasiskaičiuoja, ar sugebės jį išlaikyti.
