- Sakau tau - reikalas užtikrintas! Pas mus perki rubliais, išeina po vieną dolerį - na, su biškiu, o pas lenkus parduodi po tris baksus... Vienas čia toks ką tik prasisuko...
- Aha, - tyčia nusižiovavau, - prasisuko... Ant sienos - mokėk. Ir šnapso tik po porą bonkų duoda.
- Mano uošvė prekyboj, prie šnapso prieina. Matysi, čia problemų nebus.
- Nu nežinau... Įpiltum geriau. Normaliai - ką ten pilstai kaip mergaitė...
Veiksmas, aišku, vyko mano virtuvėje. Taigi visi reikaliukai ten prasidėdavo. Prie butelio, beje. O dabar tyčia "tempiau gumą" - žinojau, kad Alis "trintukas", ir pasitikėti juo neverta. Tačiau koks tūkstantėlis būtų neprošal. Žinojau, kaip pervežti krovinį per sieną. Turėjau kur pas lenkus apsistoti - Marekas už Augustavo apsiimtų padėti... Geras "bachuriukas", svarbiausia - patikimas. Ir Alis žinojo, todėl ir atslinko su "bonka". Pigiai pirkti ketina... Kita vertus, pinigai už ikonas, nors ir neblogi, turi tendenciją baigtis. Graikas antikvaras iš Miuncheno naują partiją žadėjo priimti tik rudenį. Gal iš tikro nusileisti iki butlegerystės... Vis "treniruotė", be to, "langas" sienoje bus be prastovų... Nematau didelių problemų. Sieną pereinam. Pas Mareką išsikraunam. Ten paliekam krovinį, surandam urmininką ir "prakalam" visą partiją iškart. Per dieną ir apsisuksim. Mikroautobusą gausim, butelius susuksim į laikraščius, kad nežvangėtų - ir pirmyn! Reikėtų pradžiai kokį tūkstantį butelių. Ten šen, kokia "štuka baksų" kiekvienam turėtų likti... (Tais 1990-aisiais tūkstantis dolerių buvo pinigai!)
- Tai, sakai, uošvė gautų...
- Aha, be problemų. Ji ten prekyboj ryšių turi...
- Žiūrėk. Šnapsą perkam perpus. Tu apsiimi supakuoti...
- O kam - į dėžes sukrausim, ir viskas...
- Durniau tu - žvangės taip, kad visus Ogrodnikus, ar kaip ten, pažadinsi. Nori mano muitininkus pakišti?.. Taigi pakuoji, o aš pasirūpinsiu kokiu "kabluku" ar "Latvija". Siena irgi mano rūpestis.
Sieną tada saugojo rusų pasieniečiai, o muitininkai - Lietuvos. Rusams užteko poros butelių - "rebiata", sakau, skubam labai.
Su saviškiais buvau sutaręs išvakarėse. Neplėšė dar taip žiauriai. Pagerdavom, be to, kartais... Jautė - ne ką ten vežam. Pasikėlė, kada "fūrom" kontrabandą ėmė vežti. Bet čia jau kita lyga, kaip sakoma.
Sieną kirtome jau įdienojus. Atsivėrė elegantiška kioskų Lenkijos panorama.
Sutikimas pas Mareką pranoko visus lūkesčius. Gyveno jie už poros kilometrų nuo pagrindinio kelio. Ideali vieta visokiems perkrovimams, prekių sandėliavimui ir tolimesniam realizavimui. Kadangi gausiomis dovanomis (daugiausia kliuksinčiomis) buvau išsikovojęs neginčijamą autoritetą, pasitiko mus beveik visas kaimas. Balius vyko su lenkišku užmoju. Grojo armonika. Rūstūs valstiečiai pradžioje droviai lakė lietuvišką degtinę. Kai apšilom, prisiminėm šlovingą mūsų istoriją. Žalgirio mūšis ėjo, aišku, pirmu numeriu. "Vivat Griunvald! Vitold! Jagelo!" - tostas po tosto.
Kai Alis ėmė šokdinti močiutę, o aš pradėjau regzti klastingus planus vėl susijungti į Žečpospolitą (tiesa, Lietuvai palankesnėmis sąlygomis), supratau, kad artėja žanro krizė - laikas miegoti.
Rytas pasitiko pelnytomis pagiriomis ir miglotais prisiminimais, kad išdaviau Tėvynės nepriklausomybę. Ir prieš Landsbergį pasidarė kažkaip nepatogu... Sunkioj galvoj sukosi gili istorinė nuojauta. Įdomu, ar taip jautėsi mūsų bajorai po seimelių puotų ir broliavimosi su šlėktom? Iš vakaro priėmę herbus, o ryte... Rūpužės, ir vėl apgavo!
Tačiau mūsų niekas į uniją neįkinkė. Priešingai - padėjo perpakuoti krovinį, suruošė kelionėn. Įtarimą kėlė tik neartikuliuotas mykimas paklausus, gal žino, kas paimtų visą šnapso partiją. Atplėšęs nuo pagirių stiklinės kompanioną, išsukau į pagrindinį kelią. Ką čia kaime parduosi - tuoj privažiuosim kokį miestelį, tada ir realizuosim urmu.
- Stabdyk, va krautuvė, - užtinusias akis praplėšė Alis.
- Sekasi vaikinui. Gaus geros ir pigios degtinės. Va taip stengiesi, vis kad tik liaudžiai geriau būtų, - su pasitenkinimu sumurmėjau įsukdamas į parduotuvės kiemą.
- Gal ponas norėtų geros vodkos? Nebrangiai, - pasiūlom lenkui.
Tačiau "ponas" pasitraukė atatupstas. Nereikia! Nieko sau - jį aplankė neapsakoma laimė, o jis atatupstas!.. Va, žiūrėk - originalas: "L-i-t-h-u-a-n-i-a!" Kvailas, ar ką? Alis jau plėšė dangtelį, kad užsivertęs vaizdingiau parodytų produkto kokybę. O tas - ne, nereikia, ir viskas!
Pasirodo, prieš kiek laiko ukrainiečiai buvo užvežę atseit originalo. Tai pusė Lenkijos vos nenudvėsė. Štai, koks tu, marketinge!
Visą pyktį nukreipiau į jaunikaitį:
- Klausyk, tu, brokeri-menedžeri, kur tu mane, seną kontrabandos vilką, įpainiojai?! Tai ką, dabar sėsim šalikelėj ir srėbsim tą brudą, kol sprogsim. O gal rengsim neregėto dosnumo akcijas ir apsirengę gnomais pilstysim degtinę vietiniams pijokams?!
Tiesą sakant, ir pats jaučiausi kaltas. Reikėjo pašniukštinėti, kaip ten kas, kokios kainos, ar gerai eina prekė. Tiek to, tegu jaunuolis neatsipalaiduoja, bus to, kaip jis ten - marketingo - pamoka.
- Gal dar kur pabandom iškišti? Kur tie "chacholai" nebuvo užklydę. Mūsų taigi gera...
- Tau gal ir gera. O jie žagsi nuo bet kokios nevietinės. Reikia varyti kur nors toliau. Maunam į Varšuvą. O gal ir toliau... Nuplaukė lengvas biznis. Nors į žemę užkask. Ir apmyžk! Na, dėl apmyžimo tai aš gal pasikarščiavau. Užteks užkasti.
Pakeliui niekas "šnapso" nepirko. Cigarečių - gerai, prašau, degtinės - ne, nereikia. Kokią dėžę išstumdėm "alkašams" prie kaimo parduotuvių. O čia dar jaunuoliui prabudo grafo manieros. Atseit, neisiu apsimyžusiems girtuokliams siūlyti degtinės. Savigarba neleidžia. Ne tokie mes! Pačiu laiku jis čia melodramines pozas laužia.
- Gerai, neik, saugok moralinę skaistybę. Bet kai aš nueisiu, pelną dalinsim ne pusiau, o pagal nuopelnus... Man kepurė nenukris. Galiu ir pats...
Pareiškimas jį pažvalino. Supratingas vis dėlto vyrukas tas Alis.
Toliau - dar įdomiau. Privažiavo tokie vyrukai su furgoniuku. Sako, keičiam tą jūsų degtinę į silkių konservus, ar ką? Nesutikom. Velnias žino, kiek tie konservai kainuoja. O kaip tokį kiekį į Lietuvą įveši? Galvos skausmas...
Varšuvos priemiesčiuose pakalbinom tokią vikrią moterėlę. Ta paprašė nuvežti į tašką, neva ten galėtų visą partiją paimti. Išties galėtų, bet po du dolerius. Paskaičiavom benziną, maistą - ne, mažai lieka. Traukiam atgal, bet kitu keliu, apvažiuosim miestelius, kuriuose nebuvome. Kol tampėmės po visokius vaivadijų bažnytkaimius, praėjo jau kelios paros. Pardavėm vos dvidešimt dėžių - mažiau kaip pusę krovinio. Užtad maloniai pabendravom:
- Kad aš dar su tavim kur važiuočiau, debile tu!..
- O ką aš galėjau žinoti? Tie ukrainai fuflos privežė!..
- Pats tu fufla! Važiuojam atgal pas Mareką, paliksim šnapsą. Po kiek laiko atvarysim, vėl kokį ratą apsuksim ir išstumdysim likusius...
- Aha, lauks jie. Jau bus išlakę viską...
- Tu tai išlaktum! O aš Mareku pasitikiu. Ne pirmą kartą plaukiojam.
Pasakiau, o pats pagalvojau: aha, ilgiau palikus tokį viliojantį krovinį, gali, žalčiai, ir neišlaikyti. Kita vertus, nėra ką daryti, reikia grįžti. Prasmirdom jau nesiprausę - viešbutis surytų visą pelną. Nusibodo pagaliau kaip čigonams bastytis. Vienu žodžiu, kelionei nepasiruošta. Jaunuoliui, aišku, atleistina... Žalias dar... O sau negaliu - nuskridau kaip koks plaštakius nebaidytas! Keisčiausia, kad dar jų policija neprisistatė. Jau tie tai nepraleistų progos savo dalį atsirėžti. Bent jau neprisimenu, kad kertant Lenkiją, nebūtų bent porą kartų sustabdę ir "nugręžę" bet kokiu pretekstu. Duoklę "mentams" visada įskaičiuodavom į neišvengiamas išlaidas. Kartą, neturėdami dėl ko prikibti, pareikalavo baudos, kad mašina atseit be purvasaugių. Juokėsi turbūt paskui susiriesdami... Būtų pamėginę tokius "bajerius" su kokiu vokietuku, tai tie turbūt kokį karą būtų paskelbę.
O, Alis, reikia pripažinti, įgudo. Drąsiai rikiuoja "alkašus" parduotuvės prieigose. Viršilos balsu baubia:
- Pinigus į priekį! Be eilės nelįsti. Ne, į skolą neduodam. Pats tu esesininkas!..
Auga jaunuolis, grūdinasi kovinėj aplinkoj, taip sakant. Gaila tik, kad nepavyko iš karto. Planavom apsisukti per dieną, na, dvi. O čia, žiūrėk, tuoj savaitė bus.
Visada taip būdavo - žiūrėk, jau visai "ragas", tik šast - ir pasisuka fortūna snukiu į priekį...
Važiavom paniurę atgal pas tą Mareką. Lietus akomponavo nuotaikai, šlykščiai žvangėjo buteliai. Išpasakoti visi anekdotai ir kitos istorijos - "o po to ji ir sako" ir panašūs...
Galiausiai pasiklydom tuose šunkeliuose. Žiūrim - moterėlė sulyta stovi kryžkelėje, lyg norėtų stabdyti, bet, matosi, bijo. Laikai buvo neramūs, o čia dar nepažįstami numeriai... Sakau - pavežkim, kartu ir kelio paklausim. Ne žvėrys kokie juk... Moteriškė baimingai įsėdo, ėmė kelią aiškinti. Įsikalbėjom. Ir ką tu pasakysi! Pasirodo, jos duktė išteka. Vestuvės kitą savaitę, "šnapso" marių reikia, kad kaip pas žmones...
- Taigi va jis, pani, už nugaros žvanga!
- Tikrai? Man kokių penkių šimtų butelaičių reikėtų.
- Taigi specialiai jums laikėm! Tyras kaip nekaltos mergelės ašara. Ir pigiau nei jūsų parduotuvėj...
Ir netikėk tu krikščioniškom vertybėm - nebūtume pavežę sušlapėlės, visai šnipštas būtų buvęs.
Nakvoti apsistojom moterėlės namuose. Žmonės svetingi tokie pasirodė. Pirmąkart išsimaudėm, zrazų kokių ten užkirtom. Žinoma, ir mes neapsikiaulinome - iškilmingai ant stalo pastatėm degtinės likučius. Produkto, taip sakant, degustacijai - katės maiše neparduodam! Ir taip pakilia nata pradėjom balių.
Tiksliai neprisimenu, bet, atrodo, buvo linksma. Kilniai leidom jiems pasilikti Suvalkus. Bet Vilniaus, šiukštu, neatiduosim! Na - nebent Naująją Vilnią. Čia jau Aliui prabudo patriotizmas:
- Ne - ir Vileikos neatiduosim!
- Gobšuoli, gal tau ir Kalvelių gaila?
- Gaila!
- Na tiek to. Tikrai, ko aš čia toks atlapaširdis pasidariau... Liksim Helsinkio susitarimo sienų rėmuose!
Lenkams mano dosnumas, atrodo, įspūdžio nepadarė. Ko norėti - valstiečiai, nekerta geopolitikos. Vištos, daržai, Jadzkos vestuvės - nejaučia mastelių. Tiesa, šeimininkės vyras kažko vis keikė Valensą, vis durnium ir elektriku vadino. Na čia mes nesikišom - aiškinkitės, vaikinai, patys. Tačiau kai pakėlėm tostą už popiežių, šeimininkas net apsiverkė. Jautrūs tie mūsų istoriniai kaimynai. O pasmerkę tą niekšelį Agdžą, atrodo, nuėjom miegoti. "Nuėjom" - gal nevisai tas žodis. Bet atsibudau lovoje. Tiesa, su batais. Lietuviška degtinė gėdos nepadarė, jautėmės palyginti žvaliai, šeimininkai irgi buvo patenkinti gėrimo kokybe. Atsiskaitėm be problemų, Jadzei palinkėjom gero vyro. Aliui - sprigtą, kad būsimai nuotakai nemirksėtų. Na, viskas kaip priklauso. Išvažiuojant mojavo visa šeimyna...
Va čia tai biznis - viskas švariai, inteligentiškai, su tostais! Interesų vienybė. Eurointegracijos užuomazga (rytietiškas variantas, žinoma).
Tačiau juokingiausia buvo grįžtant. Mūsiškiai muitininkai išpurtė, atrodo, armėnų, autobusą. Tai tie, kad neprapultų vežta degtinė, sukišo mums pro langus į autobusiuką. Bus kokios dvi dėžės.
- Ei tu, brokeri-menedžeri! Tai ką, vėl pas mane į virtuvę? - paklausiau, žinodamas atsakymą.
- Dar klausi... - skaičiuojamų šimtinių šiugždėjimas neužgožė atsakymo.
