* * *

Šimtas septynioliktojo kambario gyventojos ir anksčiau susipykdavo, netgi dažnai. Tačiau tie kivirčai kildavo dėl įvairiausių smulkmenų, tad senutės netrukdavo ir susitaikyti.

Tačiau šis konfliktas, regis, buvo rimtas ir gilus. Mat jo šaknys, jo pagrindas buvo pinigai. O pinigai yra toks dalykas, kuris dažnai ir geriausius draugus išskiria, ir pikčiausius priešus sutaiko. Tačiau ir šį kartą senutės atlyžo gana greitai. (Kodėl taip įvyko, sužinosime vėliau.) Ir jau kitą dieną, po pietų, visos keturios draugiškai lošė pokerį. Šis žaidimas reikalauja apdairumo, suktumo ir mokėjimo blefuoti, tai yra meluoti. Visus šiuos dalykus senutės puikiai išmanė.

- Pas, - pasakė Staselė.

- Keliu. Pridedu penkis, - ištarė Adelaida.

- Aš irgi pridedu, - priėmė iššūkį Bronė.

Nežinia, kaip būtų sulošusi Keraitienė, bet įtemptą lošimą nutraukė į kambarį įsiveržęs leitenantas Mikalajūnas.

- Atsirado! Pagaliau atsirado! - džiaugsmingai sušuko kriminalinės paieškos leitenantas.

- Vajėzau, kaip gerai! - iš džiaugsmo net rankomis suplojo Zita Keraitienė.

- Tai kad... kad nelabai gerai... - kažkodėl sumykė leitenantas.

- Nesuprantu. Pinigai atsirado, o jūs... jūs sakote, kad tai yra nelabai gerai. Keista, - visiškai teisingai samprotavo ponia Zita.

- Tai kad ne pinigai atsirado, o jūsų direktorius.

- Na, tai irgi gerai, kad žmogus atsirado. O jūs sakote - nelabai gerai. Negi jis ką nors bloga padarė? - įsiterpė Adelaida.

- Tai kad ne žmogus atsirado, o jo lavonas. Jūsų direktorius negyvas.

- O Viešpatie! - vienu balsu sušuko visos keturios moterys ir pakėlė akis į dangų, tiksliau - į lubas.

Pirmoji atsigavo Zita Keraitienė ir pasmalsavo:

- Tai kas jam, mūsų gerbiamam direktoriui, atsitiko?

- Jis užsimūrijo.

- Užsimūrijo? Neįtikėtina!

- Bet tai - tiesa. Rūsyje užsimūrijo. Katilinės nišoje.

- Katilinėje? Nišoje? - toliau smalsavo Keraitienė.

- Taip. Žinote, dabar vasara, ne kūrenimo sezonas. Bet šįryt kūrikui kažkokių ten padėtų daiktų prireikė. Tai jis ir pastebėjo tą šviežiai užmūrytą nišą. Jam kilo įtarimas. Jis praardė. Ir...

- Ir?

- Ir pamatęs tokį vaizdą apalpo.

- Direktorius nualpo?

- Nesąmones šnekate, - pradėjo nervintis policininkas. - Direktorius jau buvo negyvas. Kūrikas nualpo. O atsigavęs iškvietė policiją. Na, mes tą mūrą išardėm galutinai ir radome ten užsimūrijusį ir negyvą, užtroškusį, jūsų direktorių.

- Nesąmonė! - kategoriškai pareiškė Adelaida Petris. - Taip negali būti! Jį kas nors užmušė ir paskui ten užmūrijo. Kad pėdsakus paslėptų. Juk katilinė uždaryta iki rudens. Ir jeigu kūrikui nebūtų ten kažko prireikę, tai direktoriaus, tiksliau - jo lavono niekas iki rudens ir nebūtų aptikęs. Gal dar ir ilgiau - iki remonto.

- Ne, ne - papurtė galvą policininkas. - Smurto žymių nerasta. Direktorius užduso, kai nišoje baigėsi deguonis. Be to, šalia jo rasti mūrijimo įrankiai, kelios plytos, kibiras su skiediniu. Jis pats... pats nusprendė taip atsisveikinti su gyvenimu.

- Dieve mano, kokia baisi mirtis, - sušnibždėjo Staselė Stašaitytė.

- Taip, taip, - palingavo galva ir Keraitienė. - Anksčiau, girdėjau, labai didelius nusikaltėlius ar nusidėjėlius gyvus užmūrydavo. Bet kad pats užsimūrytų - neteko girdėti.

- Aha, - pritarė Adelaida, - tai yra unikalus atvejis. Ko gero, vienintelis visoje Europoje. Vertėtų jį paskelbti.

- Gal net į Gineso rekordų knygą vertėtų įrašyti, - pasiūlė Keraitienė.

- Kur jau ten į rekordų knygą, - purkštelėjo Adelaida. - Juk tik vienas direktorius užsimūrijo. Štai jeigu daug įvairių direktorių užsimūrytų, tada - taip. Galima ir Gineso knygoje užregistruoti.

- Dieve mano, Dieve mano, - tebešnabždėjo Staselė. - Bet kodėl? Kodėl jis taip padarė?

- Tai mes ir norime sužinoti, - pranešė policininkas. - Todėl apklausiame visus pensiono gyventojus. Taigi ir jums teks atsakyti į keletą klausimų.

Senutės noriai atsakinėjo į visus pateiktus klausimus. Tačiau jų atsakymai nė kiek nepraskaidrino gūdžios miglos, gaubusios kraupią trečiojo direktoriaus savižudybės paslaptį. Tad jų, tų atsakymų, ir necituosime. Beje, ir klausimų.

* * *

- Aū, mergaitės! Kur jūs? Kur jūs dingote? Laikas pietauti. Pietus pražiopsosite, - sušuko į senučių kambarį įbėgęs naujasis direktorius, jau ketvirtas per paskutiniuosius metus.

Tai buvo tuklus, pliktelėjęs maždaug šešiasdešimties metų vyriškis. Visą gyvenimą jis buvo nedidelis viršininkas, nedidelių įstaigų vadovas. "Garbingos senatvės pensiono" direktoriaus poste jis tikėjosi ramiai sulaukti pensijos. Deja, kaip vėliau paaiškės, jo norams nebus lemta išsipildyti.

- Aū, mergaitės! Kur jūs? - dar kartą linksmai pasiteiravo naujasis direktorius.

Bet "mergaitės" neatsiliepė. Kambarys buvo (ar bent atrodė) tuščias. Tačiau direktorius pastebėjo ant stalo gulinčius keturis prirašytus popieriaus lapus. Būdamas - kaip ir daugelis sangvinikų - smalsus, jis tuos raštelius perskaitė. Deja, kaip vėliau paaiškėjo, be reikalo. Geriau jau būtų neskaitęs...

Pirmojo raštelio autorė buvo Staselė Stašaitytė. Tai buvo trumpas priešmirtinis atsisveikinimo laiškelis. Jame, be viso kito, buvo rašoma: "Esu neteisingai apkaltinta. Ši juoda dėmė suterš garbingą mano vardą. Todėl aš pasitraukiu iš gyvenimo. Dėl mano mirties nieko nekaltinkite. Mano kūną rasite už užuolaidos". Ir - parašas bei data.

Kitą raštelį buvo parašiusi Petraitienė. "Susipažinau su savo draugės priešmirtiniu laišku, - teigė Petraitienė. - Jaučiu didelę kaltę dėl savo draugės savižudybės. Jaunystėje sirgau kleptomanija, tai yra polinkiu vogti. O šiuo metu kenčiu dėl atminties sutrikimų. Tad galbūt aš tikrai paėmiau tuos pinigus ir kur nors paslėpiau, o dabar neatsimenu. Juk gali taip būti? Gali! Vadinasi, aš kalta dėl nekalto žmogaus savižudybės. Išvada: aš neverta gyventi. Sudie, visiems". Ir taip pat - parašas bei data.

Zitos Keraitienės atsisveikinimas buvo ryžtingas bei kategoriškas kaip ir ji pati. "Tebūnie jie prakeikti, tie nelemti pinigai. Dėl jų nusižudė geriausios mano draugės. Prakeikiu tuos pinigus! Ir visus kitus pinigus taip pat prakeikiu".

Adelaidos Petris laiškas buvo perdėm lyriškas (kaip ir jo autorė): "Nėra geriausių mano draugių. Pasaulis tapo tuščias ir nemielas. Man nėra vietos tokiame pasaulyje. Einu paskui drauges". Pabaigoje taip pat siūloma kūno ieškoti už užuolaidos.

Perskaitęs tokius senučių atsisveikinimo raštelius, direktorius iš pradžių pabalo kaip drobė, vėliau net pažaliavo.

- O Viešpatie! Negali būti. Tai... tai kažkokia nesąmonė. Jos tik pajuokavo, - šnabždėjo jis staigiai pamėlusiom lūpom, gniauždamas rankoje raštelius.

Vis dėlto jis atsargiai pritykino prie užuolaidos - lyg už jos būtų slypėjęs koks pavojus. Kurį laiką stovėjo nesiryždamas, paskui vienu ypu atitraukė užuolaidą.

Vaizdas buvo tikrai kraupus. Trys senutės, kaip ir buvo žadėjusios, kybojo ant skersinių. Ketvirtoji, matyt, ten netilpusi, pasikabino ant "švediškos sienelės".

- Vajėzau! - riktelėjo direktorius, griebėsi už kairės krūtinės pusės ir susmuko ant grindų.

Kurį laiką kambaryje buvo tylu ir ramu. Paskui viena senučių, kybojusių ant skersinio (tai buvo Zita Keraitienė), pasisuko į šalia kybojusią Adelaidą ir tyliai, pašnibždom paklausė:

- Kaip tu manai, ar jam jau viskas? Galas?

Adelaida pakreipė galvą, kad geriau matytų sugriuvusį direktorių, ir pasakė:

- Manau, kad viskas. Kad jau viskas.

- Vis dėlto reikėtų patikrinti, - prabilo trečioji skersinio "auka" Bronė Petraitienė, - Stasele, patikrink, ar jis jau tikrai negyvas.

- Kodėl aš? - lyg nustebo, lyg įsižeidė, lyg išsigando ant "švediškos sienelės" pasikabinusi Stašaitytė.

- Todėl, kad tu - medicinos sesuo... Buvai. Tu geriau išmanai, gyvas žmogus ar jau ne, - mielai paaiškino ponia Bronė.

Staselė išsivadavo iš virvių ir nuėjo prie direktoriaus. Kurį laiką neryžtingai pastovėjo, vėliau vis dėlto prisivertė - pasilenkė prie kūno, patikrino pulsą, pajudino ranką prieš atmerktas, tačiau jau sustingusias direktoriaus akis.

- Taip, jis nebegyvas. Pulso nėra. Ir akys į šviesą nereaguoja. Infarktas, - pareiškė Staselė.

Kitos trys senutės taip pat išsivadavo iš virvių. Pasirodo, visos jos kybojo pasikabinusios už pažastų, o kilpa ant kaklo tebuvo užmesta. Visos keturios, apstojusios direktoriaus kūną, kurį laiką tylėjo. Pirmoji - kaip dažniausiai būdavo - prabilo Zita Keraitienė.

- Taip, tobula žmogžudystė. Pati tobuliausia, kokia tik gali būti, - ir patylėjusi pasakė: - Tad pasveikinkim mūsų Staselę. Valio!

Visos senutės vieningai triskart sušuko: "Valio! Valio! Valio!"

- Na ką jūs... nereikia. Juk visos šnekėjom, aptarėm... - kukliai nuleido akis Staselė.

- Bet tu pirmoji pasiūlei tokią idėją. Tu pastebėjai, kad jo silpna širdis, - nenusileido Keraitienė.

- Man... man nesunku buvo tai pastebėti. Juk aš paskutinius dvidešimt metų dirbau Kardiologijos skyriuje. Na ten, kur nesveikas širdis gydo. O štai tu, Zita, tai tikrai šaunuolė, kai viena pirmąjį direktorių nuo laiptų nustūmei.

- Ką jau ten šauni. Jis girtas kaip pėdas buvo. Jokio sunkumo. Užtat Adelaida šaunuolė, kad trečiąjį direktorių, pagalve uždusintą, užmūryti sugalvojo, - pasakė Zita. - Gražu. Kaip siaubo filme, - Keraitienė net pasipurtė iš malonumo.

- Taip, aš sugalvojau. Bet ir jūs prisidėjote. Tai tu, Bronele, pasakei, kad šalia jo mūrijimo įrankius padėtume. Lyg pats būtų užsimūrijęs. Aš maniau, kad iki žiemos jo niekas neras. Bet velnias užnešė tą kūriką.

- Taip, aš sugalvojau ir patariau. Tačiau antrąjį direktorių tai jau visos keturios korėme. Po vieną niekaip nebūtume susidorojusios, - pareiškė Bronė Petraitienė. Ilgokai patylėjusi ji staiga pasiteiravo: - Beje, o kodėl mes juos žudome?

- O Viešpatie, - pakėlė akis į lubas Keraitienė. - Ir vėl...

- Vėl užplaukė mūsų Bronelei. Užmaršumo priepuolis. Jai visada taip nutinka, kai susijaudina. Po kiekvieno direktoriaus pašalinimo ji to paties klausia.

- Laikina amnezija, - trumpai, bet moksliškai pakomentavo šį reiškinį Staselė, buvusi gailestingoji sesuo. Ir gailestingumo priepuolio ištikta pasiūlė: - Gal bent akis jam užmerkime, užspauskime, taip sakant?

- Ne, ne, - griežtai užprotestavo Keraitienė. - Palikime viską kaip yra. Juk atvykę ekspertai viską patikrins. Reikia viską palikti kaip yra.

- Teisingai, - pritarė Adelaida.

- Bet kodėl vis dėlto mes žudome direktorius? - susirūpinusi paklausė Petraitienė. Ir atsiprašydama pridūrė: - Aš žinojau, tikrai žinojau, bet pamiršau.

- Amžinai ji viską užmiršta, - piktai numojo ranka Adelaida. - Aiškink jai ir aiškink. Kantrybė baigiasi.

Vis dėlto trys senutės ketvirtajai dar kartą išdėstė susiklosčiusią situaciją. Kai prieš kelerius metus buvusią jų pensiono direktorę ("labai mielą ir šiltą moterį", kaip pridūrė Adelaida) už finansinius pažeidimus atleido iš darbo, direktoriumi, laimėjęs atitinkamą konkursą, tapo vyras. Jis girtuokliavo, senučių manymu, seksualiai priekabiavo prie pensiono gyventojų bei darbuotojų. Vieno konflikto metu Zita Keraitienė nustūmė jį nuo laiptų. Tyčia ar netyčia - kas dabar besupaisys. Bet kitu pensiono vadovu vėl tapo vyras. Senutės rašė pareiškimus į įvairias instancijas, netgi pačiai poniai ministrei. ("Panelei ministrei", - pataisė pedantiškoji Staselė). Atsakymai buvo vienodi: į šias pareigas skiriami asmenys, laimėję atitinkamą konkursą. Juos, tuos nelemtus konkursus, visada laimėdavo vyrai. Specialiai moterų pensiono direktore skirti moterį negalima, nes tai būtų lyčių lygybės principo pažeidimas. Pavykus pirmajai akcijai (nustūmimui nuo laiptų), jos visos nusprendė tęsti pradėtąjį žygį... Mat, jų manymu, vyrai yra bjaurūs sutvėrimai. Be to, kaip pareiškė amžina opozicionierė ponia Zita, direktorius yra valdžia. O valdžia visada yra bloga. Todėl su ja reikia kovoti. Žodžiu, senutės nusprendė nepasiduoti, kol direktore nebus paskirta moteris.

- Bet tai gali ilgai užtrukti, - abejodama pakraipė galvą Petraitienė. - Gali ir vėl vyrą atsiųsti.

- Laikysimės iki galo! - tvirtai pareiškė Adelaida. Ir pridūrė: - Be to, čia taip nuobodu, jokių pramogų. O čia - šioks toks užsiėmimas. Kol suplanuojam, kol įvykdom, kol aptariam - nemažai laiko turiningai praleidžiam.

- Taip pat svarbu, - pareiškė Staselė, - kad šios mirtys (ji specialiai nepasakė "nužudymai", nes tai negražus žodis) mus labai suvienijo. Net dingę pinigai neišardė mūsų draugystės. Ši paslaptis tapo mūsų vienybės pagrindu. O susivienijusios mes tapome jėga. Ek, kad taip viso pasaulio moterys susivienytų!

- Bet tada labai daug direktorių reikėtų nužudyti, - lyg suabejojo Petraitienė.

- Galbūt. Tačiau kokia jėga būtų!

- Na, ar dabar supranti? - griežtai paklausė Zita kolegę Petraitienę.

- Supratau, supratau. Aš ir anksčiau supratau, - palingavo galva ponia Bronė. - Tik buvau pamiršusi.

- Gerai. Tuomet reikia pranešti policijai, - nusprendė kambario seniūnė Zita Keraitienė.

Besišnekučiuodamos senutės patraukė durų link.

- Stop! - staiga pasakė apdairioji Staselė. - Juk mes turime būti išsigandusios.

- Kodėl išsigandusios? - ne iš karto susigaudė Petraitienė.

- Pati pagalvok: mūsų kambaryje numirė direktorius. O mes - lyg niekur nieko. Taip negalima, taip negali būti.

- Teisybė. Mes turime atrodyti išsigandusios, - pritarė kolegės.

Ir keturios "išsigandusios" senutės puolė pro duris. Jos šaukė:

- Direktorius negyvas! Direktorius numirė! Gelbėkit! Padėkit!

Epilogas

- Regis, miokardo infarktas. Širdies smūgis, taip sakant, - patvirtino Staselės diagnozę kartu su policininkais atvykęs ekspertas. - Tiksli mirties priežastis paaiškės po skrodimo, - pridūrė jis sakramentinę visų medicinos ekspertų frazę.

- Ar mirtis ne smurtinė? - dėl visa ko paklausė leitenantas Mikalajūnas.

- Mano galva, ne.

- Gerai. Tada išneškite kūną, - paliepė jis savo pavaldiniams. - Stop! Kas čia?

- Kur? - paklausė ekspertas.

- Jis rankoje laiko suspaudęs kažkokius popierius. Tuojau pažiūrėsim.

Leitenantas atlenkė dar nesustingusius lavono pirštus. Perskaitęs velionio rankoje sugniaužtus "priešmirtinius" senučių raštelius, Mikalajūnas susimąstė. Paskui ištarė:

- Žinote, ponios, man kilo šiokių tokių abejonių, netgi įtarimų, pasakyčiau. Manau, mums verta, netgi reikia apie daug ką pasikalbėti. Todėl prašau važiuoti su manim ir mano vyrais.

P. S. Senutės gana greitai viską prisipažino. Pirmoji palūžo (baisiai keista) tvirta ir energinga Zita Keraitienė. Po to viską smulkiai papasakojo ir kitos egzekucijų dalyvės. Tiesa, senučių neteisė, nes medikai pripažino, kad jos nepakaltinamos. Tad jas tik perkėlė iš vieno pensiono į kitą. Tiesa, pastaroji įstaiga nebuvo tokia garbinga kaip mūsų aprašytoji...