Kitoks Milinytės interviu: apie neseniai nutikusią nelaimę, didžiausius iššūkius ir gyvenimą JAV

Lietuvių dainininkė Simona Milinytė jau kurį laiką gyvena Los Andžele, kuriame bando išpildyti savo svajonę tapti kino žvaigžde. Tiesa, pasaulį užklupusi pandemija ir dėl to įvestas karantinas darbus kiek pristabdė. Lyg bėdų būtų maža, neseniai susirgo ir Simonos augintinis, kuris jai JAV – tarsi šeimos narys.

Simona Milinytė (tv3.lt fotomontažas)
22

Nepaisant to, žinoma mergina į viską stengiasi žvelgti pozityviai, o naujienų portalui tv3.lt atvirai papasakojo apie tai, kas, atrodo jau pamiršta – pirmuosius JAV įsitvirtinimo mėnesius, didžiausius iššūkius, ir kodėl kas kelis mėnesius vis dar kartais norėtų grįžti atgal į Lietuvą.

(22 nuotr.)
FOTOGALERIJA. Kitoks Milinytės interviu: apie neseniai nutikusią nelaimę, didžiausius iššūkius ir gyvenimą JAV

Simona, karantinas stipriai palietė visą kino industriją, o ir pragyvenimas JAV nėra itin pigus, ar visa tai atsiliepė ir jums, finansiškai?

Manau, kad krizė palietė visus – ne tik šou verslą, kino industriją, bet ir apskritai visas profesijas.  Aš taip pat turėjau didžiulių praradimų. Kovo mėnesį turėjau skristi į Floridą ir filmuotis seriale. O birželį viena filmų kompanija jau buvo man nupirkusi bilietus ir užsakiusi viešbutį Kanadoje. Deja, viskas sustojo. Filmai nukelti į 2021 metus, o visi projektai, kurie buvo artimiausiu metu, sustabdyti. 

REKLAMA

Tačiau yra ir kita pusė – mano socialinių tinklų paskyrų peržiūros išaugo, kaip ir mano radijo laidos perklausos. Kadangi visi namuose, daugiau laiko būna prie interneto, todėl bent kažkokia dalelė mano veikos nesubyrėjo.

Vis dėlto dėl fimų labai nerimauju. Filmas, kuris gruodį ir sausį buvo filmuojamas Filadelfijoje, distribucijos kompanijoms turėjo būti pristatytas Kanų kino festivalyje, tačiau viskas atšaukta. Krizės paveikti yra ne tik būsimi, bet ir jau nufilmuoti projektai. 

Simona Milinytė

Žmonės mano, kad nufilmuotas filmas yra iškart išleidžiamas. Deja, filmo padarymas trunka metų metus. Pirmiausia – pre-production – kuriami scenarijai, planai, finansavimas, ieškomi investitoriai. Tuomet samdomi aktoriai, komanda, sudaromi grafikai.

Vėliau – filmavimo etapas, o tada – post-production, kada filmas yra montuojamas. Tada jis paruošiamas leidybai festivaliuose, daromi pristatymai, prezentacinės premjeros. Visa tai skirta tik distribucijos kompanijoms ir filmų pardavimų agentams. O jau tada, jei agentai ir distribucija nuperka filmą, jis išleidžiamas ir rodomas žmonėms. 

Tačiau būtent ši dalis šiuo metu ir yra sudėtingiausia – dabar nevyksta filmų festivaliai, nevyksta susitikimai su kompanijomis. O be to, ir finansų krizė, todėl ne tik mažėja investuotojų, tačiau ir filmų leidybos verslas yra sustojęs, nes neveikia kinai, nevyksta festivaliai, pristatymai.

Aš nesu prodiuserė ar režisierė, todėl manęs ši dalis asmeniškai neliečia. Tačiau filmo išleidimas, jo sėkmė – mano dalis, visa tai, dėl ko ir esu tame filmavime. Todėl šiuo metu stresas kino industrijoje yra didžiulis, o tai, žinoma, neaplenkia ir manęs, tiek naujų, tiek jau nufilmuotų juostų klausimais.

Simona Milinytė

Ką dabar dažniausiai veikiate per dienas – ar netrūksta veiklos?

Veiklos daug! Nežinau, kaip žmonės gali šiuo metu nuobodžiauti. Man susidėjo daug visokių buitinių dalykų – mano augintiniai, daug darbų prie radijo laidos, laiką kasdien leidžiu ir su šeima – per vaizdo skambučius kalbame valandų valandas.

Simona, anksčiau žiniasklaida nemažai rašė ir apie jūsų santykius. O kaip yra dabar? Ar jūsų širdis užimta?

Daug kas pasikeitė, kai baigiau universitetą. 100% savo laiko skyriau karjerai. Neinu nei į pasimatymus, nei į susitikimus su draugėmis, nei kažkur šiaip prasiblaškyti... Aš visą savo laiką paskyriau darbams, atrankoms, projektams. 

Todėl kol kas, nors tikrai buvo ir nuostabių žmonių, su kuriais jau beveik užmezgiau santykius, ir, rodėsi, tikrai sutampame ir viskas būtų super, man visad trūkdavo laiko, kurį galiu skirti tam žmogui. Dabar visą save esu skyrusi darbui, noriu pasiekti kažką daugiau. 

Kokį vyrą prie savęs geriausiai įsivaizduojate?

Šiuo metu – jokio, nes visos mano mintys yra vien tik apie darbą, o buvimas su kažkuo man rodosi kaip laiko švaistymas. Dabar tiesiog neišeitų rasti laiko ir noro santykiams. Karjeros „draivas“ dabar per didelis, kad galvočiau apie asmeninį gyvenimą (šypteli).

Daugelis lietuvių karantino metu grįžo į Lietuvą, o štai jums JAV jau tapo namais. Vis dėlto ar neliūdna, nebaisu, kad šalia nėra artimųjų?

Labai baisu! Nepaprastai skaudu ir sunku būti toli nuo visų. Nežmoniska baimė, kad jei kažkas atsitiktų, būčiau vienui viena.  Ypač dabar, kai kaip ir minėjau augintinis šitaip susirgo, o man ji čia – visa šeima. 

Tačiau aš negalėjau išvykti. Pirmiausiai dėl to, kad neišeitų palikti buto, augintinių. Antra, vis dar turiu darbų – radijo laidas, nuotoliniu būdu vykstančias atrankas. Todėl net ir norint, nėra kaip visko palikti.

Simona Milinytė su tėčiu

Simona, kokie buvo pirmieji mėnesiai JAV? Ar buvo lengva įsitvirtinti?

Nežmoniškai sunku, o aš nė nemokėjau pilnai angliškai. Mane vedė tik tas didžiulis noras atrasti daugiau galimybių ir pasiekti kažko daugiau. „Sunku“ to neapibūdina. Aš persikėliau neturėdama nė vieno pažįstamo, neturėdama kur gyventi, nei darbo, nei pagalbos. Baimė buvo nežmoniška. Tačiau sau mestas iššūkis, sugebėti išgyventi, neturint nieko, mane ir vedė į priekį. 

Rodosi, keldavausi kasdien ir sau sakiau: „Kaip tau pavyks rasti butą? Ką darysi, nuo ko pradėsi ieškoti darbo? Kas toliau?“ Ir norėjau ne tik visiems, bet ir sau įrodyti, kad aš rasiu kelią. Ir radau. Pradėjau nuo universitetų, ėmiau megzti pažintis, išmokau laisvai anglų kalbą, pradėjau kurti ateitį žingsnis po žingsnio, nuo nulio. Visada sakiau, kad aiškaus tikslo neturiu, tačiau žinau, kad noriu pasiekti daugiau, nei turiu dabar. 

Gal prisimenate didžiausius iššūkius, su kuriais teko susidurti?

Viskas buvo iššūkis – nuo vairavimo teisių laikymo, išmokimo laisvai kalbėti angliškai ir t.t. Net išsinuomoti butą čia yra neįmanoma be kredito istorijos ir socialinės apsaugos numerio, o tai padarė net ir paprastą dalyką – kaip gauti gyvenamą vietą – iššūkiu. 

Mokytis universitete profesinę kalbą taip pat teko ne gimtąja, o užsienio kalba. Dieną naktį be poilsio ruoštis egzaminams, baigti universitetą – irgi iššūkis. O apie vaidybos pradžią nė nekalbu – pradėjau nuo paprastų registracijų atrankų svetainėse. 

Ar per tą laiką, kai gyvenate JAV, nors kartą norėjote viską mesti ir grįžti į Lietuvą?

Kas kokius porą mėnesių (juokiasi). Kai būna sunku, juk mes visi, rodosi, norime grįžti pas tėvus, kur viskas bus sutvarkyta, sąskaitos sumokėtos, maistas padarytas, tėveliai apkabins ir viskas bus ramu. Aš – ne išimtis. Tačiau svajonės siekimas mane ir palaiko stipria ir veda mane į priekį kiekvieną dieną.


Rašyti komentarą...
n
nežiniukas
2020-07-05 09:04:45
Pranešti apie netinkamą komentarą
Nesuprantu vieno - kodėl ji visą laiką makaluojasi Lietuvos laikraščiuose. Gyveni Amerikoje, myli ta Ameriką ir gyvenk sau laiminga, jei mylėtum Lietuvą gyventum čia. Matosi nelaimingos broškės sindromas. Seniai ji jau atsibodo, nieko naujo.
Atsakyti
-2

r
ramunas
2020-07-05 10:29:08
Pranešti apie netinkamą komentarą
merga neadekvati, rodo nukarusius papus, kaip paleistuve. Baigusi universiteta, bet nei skonio, nei isminties. Butu galima apie tokias visteles ir nerasyti. Nieko gero
Atsakyti
-1

N
N
2020-07-05 12:19:48
Pranešti apie netinkamą komentarą
Kuo ji nusipelniusi lietuvai, jei dažnai apie ją rašoma???
Atsakyti
0

SKAITYTI KOMENTARUS (11)
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
×

Pranešti klaidą

SIŲSTI
×

Pranešti klaidą

SIŲSTI
Į viršų