Ketvirtadienį parlamentinių partijų pasirašytas susitarimas dėl mokslo ir studijų sistemos pertvarkos principų atveria kelią sisteminėms aukštojo mokslo sektoriaus permainoms. Lietuvos Respublikos liberalų sąjūdis, dar praėjusių metų rudenį pateikęs išsamius reformos pertvarkos metmenis, nuo pat pradžių pasisakė už esminę reformą, leisiančią įveikti mūsų atsilikimą šioje srityje. Daugelis pasiūlytų ne kosmetinių, o kokybinių pasikeitimų yra atspindėti ir naujajame partijų susitarime. Tad trumpai apie tai, kas gana vienpusiškų diskusijų metu liko “nepastebėta”.
Daugiau laisvės universitetams ir kolegijoms. Tai, kas įtvirtinta mūsų Konstitucijoje, taps “kūnu” – aukštosios mokyklos pačios nusistatys studijų programas ir studijų turinį, mokslo veiklos kryptis, savo vidaus struktūrą, personalo (taip pat ir atlygio) politiką, teisę disponuoti savo įgytu ar valstybės patikėtu turtu. Aukštųjų mokyklų savarankiškumas turėtų būti užtikrinamas ir pertvarkant valstybines aukštąsias mokyklas iš biudžetinių į viešąsias įstaigas. Tos mokyklos, kurios šiuos privalumus išnaudos sparčiausiai, kūrybiškiausiai, bus tikrosios laimėtojos, nes tai leis joms įgyvendinti nemažus investicinius projektus, pritraukti privačias lėšas, atnaujinti bazę, kviestis geriausius dėstytojus, ir pan. Be abejo, tai laidas į kokybiškesnes aukštųjų mokyklų teikiamas paslaugas.
Mažiau centralizacijos ir reglamentavimo. Natūralu, kad įtvirtinant realią autonomiją, mokslo ir studijų sistema bus labiau decentralizuota – nemaža dalis Švietimo ir mokslo ministerijos bei jai pavaldžių institucijų funkcijų bus apkarpytos. Antai, iš dviejų dalių sudaryta mokslo taryba turės žymiai platesnius įgaliojimus, jai pavaldus bus Mokslo fondas, konkurso būdu skirstysiantis lėšas mokslui. Iki šiol mokslo politikos formavimas ir pinigų skirstymas buvo sutelktas valstybinių institucijų rankose. Manau, mažai kas abejoja, kad geriausi sprendimai gimsta ne centralizuotoje institucijoje, bet tada, kai vyrauja konkurencija, kai labiau pasitikima akademinėmis bendruomenėmis. Tik tokioje aplinkoje tarpsta kūrybiškumas, didėja motyvacija dirbti ir būti geriausiais.
Daugiau atskaitomybės visuomenei. Susitarime numatyta, net tik gerokai platesnės aukštųjų mokyklų teisės, bet ir atskaitomybė prieš visuomenę. Pertvarkius aukštųjų mokyklų valdymą, strateginius, finansų naudojimo, rektoriaus rinkimo sprendimus perdavus didžiąja dalimi iš visuomenės atstovų suformuotoms taryboms, bus sudarytos prielaidos modernesnei vadybai, sumažės galimybės piktnaudžiauti ar neefektyviai naudoti lėšas Svarbu, kad panašus Didžiojoje Britanijoje, JAV ir Skandinavijos šalyse jau įdiegtas valdymo modelis leidžia užtikrinti tampresnį ryšį tarp universitetų ir darbo rinkos, diegti inovatyvius sprendimus tiek valdyme, tiek ir akademinėje veikloje. Kad būtų išvengta neretai aukštosiose mokyklose pasitaikančių plagijavimo ir procedūrų nesilaikymo atvejų, veiks ne ministerijos prievaizdai, o nepriklausomas Akademinės etikos ir procedūrų ombudsmenas. Tad ir atskaitomybės nuostatų įgyvendinimas prisidės prie kokybinių pokyčių sistemoje.
Prielaidos konkurencijai aukštajame moksle. Jau nuo 2008-ųjų mokslo metų pradžios valstybinės (deja, tik jos) aukštosios mokyklos dėl paklausiausių studijų studentų ir jų atsinešamų valstybės kompensuojamų krepšelių turės konkuruoti tarpusavyje, o kasmet palaipsniui krepšelio principas bus įdiegtas visose specialybėse. Pozityvu ir tai, kad pačios aukštosios mokyklos nustatys priimamų studentų skaičių, studijų įmokų dydžio nustatymas neviršijant nustatytų “lubų” taip pat bus pačios mokyklos apsisprendimas. Naujas pinigų skirstymo mechanizmas pastūmės aukštąsias mokyklas konkuruoti remiantis aiškiomis ir objektyviomis taisyklėmis. Ir pagaliau svarbiausia – studentai, o ne mokslo institucijos taps sistemos atskaitos tašku.
Aukščiau išdėstyti dalykai sveikintini, tačiau vis tik reforma “startuoja” lėčiau, nei galėtų. Turiu apgailestauti, jog politikams taip ir neužteko ryžto didinti aukštųjų mokyklų konkurenciją, o kartu ir gerinti studijų kokybę laiduojant visišką studento pasirinkimo laisvę. Liberalų sąjūdžio įsitikinimu, reforma turėjo apimti ir šį aspektą, numatant, kad studentas, pats finansiškai prisidėdamas prie savo studijų, galėtų laisvai pasirinkti bet kurią Lietuvos aukštąją mokyklą, tiek valstybinę, tiek privačią. Atitinkamai, studento krepšelio lėšos sektų paskui jį į pasirinktą universitetą ar kolegiją. Tuo tarpu susitarime paliekamas privačias aukštąsias mokyklas aiškiai diskriminuojantis sakinys: “Pradiniu etapu nevalstybinėms aukštosioms mokykloms valstybės biudžeto lėšos pagal studijų krepšelio modelį neskiriamos”. Taigi mes, nors ir pasirašydami susitarimą, aiškiai sakome: sieksime, kad šis “pradinis etapas” truktų kuo trumpiau, ir aukštosios mokyklos pradėtų veikti neiškreiptos konkurencijos sąlygomis. Esu tikras, jog studento pasirinkimo laisvė bus tas svertas, kuris labiausiai vers aukštąsias mokyklas “pasitempti”, tobulėti bei teikti geresnės kokybės paslaugas.
Politikų padėtų parašų reformai įgyvendinti nepakaks. Kad visa tai neliktų tik žodžiais, o taptų tikrove, reikės sutelkto darbo, išminties, gilesnio žvilgsnio ir politinės valios. Jau po 5 mėnesių Seimą pasieks būtini įstatymų pakeitimai ir didysis išmėginimas bus šių sisteminių pakeitimų rengimas ir priėmimas. Dalis susitarimo nuostatų dar turės tapti aiškiais sprendimais ir visuomenės žodis čia tikrai bus ne paskutinėje vietoje.
Gintaras Steponavičius yra Seimo pirmininko pavaduotojas, Seimo Liberalų sąjūdžio frakcijos narys
