Reaguodami į plačiai nuskambėjusį Lietuvos autorių teisių gynimo asociacijos (LATGA-A) reikalavimą mokėti autorinį atlyginimą už Grūto parke eksponuotas skulptūras, grupė Seimo narių užregistravo pasiūlymą keisti autorių teisių ir gretutinių teisių įstatymą.
Jie mano, kad kūriniams, kurie vienareikšmiškai propagavo nacionalistinę ar komunistinę ideologiją, šlovino okupantų vadovus ir kolaborantus, netaikytina autorių teisė ir jų kūrėjams neturi būti mokamas autorinis atlyginimas. Nuomonė graži ir patriotiška. Jai veikiausiai pritartų ir dauguma Lietuvos gyventojų.
Galima sakyti, jog nuostata nemokėti autorinio atlyginimo sovietinių skulptūrų autoriams išreiškia abejonę dėl tokių kūrinių meninės vertės. Esą „neteisingai“ sukūrei, todėl nesi vertas autorių teisių. Tačiau ar iš tikrųjų sovietų ar nacių ideologiją skleidę kūriniai neverti autorių teisių apsaugos?
Dabartinis Autorių teisių ir gretutinių teisių įstatymas aiškiai apibrėžia, kad kūriniu yra laikomas bet koks originalus kūrybinės veiklos rezultatas literatūros, mokslo ar meno srityje, nepaisant jo meninės vertės, išraiškos būdo ar formos. Sovietines skulptūras toks apibrėžimas, be abejonės, apima – tai yra originalūs kūrybinės veiklos rezultatai. Kaip matome, įstatyme taip pat pabrėžiama, kad autoriaus teisių saugojimas nepriklauso nuo kūrinio meninės vertės.
Būtų galima paklausti, kodėl nenorima atimti teisių autoriams, šlovinantiems, pavyzdžiui, liberalizmo, feminizmo ar bet kokią kitą ideologiją? Juk ir vienos, ir kitos ideologijos šlovintojai atliko ar atlieka lygiai tokį patį kūrybinį veiksmą, net jeigu to veiksmo intencija ir kontekstas visiškai skiriasi. Be to, kodėl norima netaikyti teisės gauti autorinį atlyginimą tik už okupaciniu laikotarpiu sukurtus ideologijas šlovinančius kūrinius? Negi pasibaigus okupacijai įvyko esminis ontologinis kūrybos lūžis ir visi naujai sukurti komunizmą ir nacizmą šlovinantys kūriniai nebėra buvusių okupantų ideologiją šlovinantys kūriniai? Galų gale, jei būtų priimtos siūlomos įstatymo pataisos, tai iškiltų ir grynai praktinių klausimų.
Visų pirma, turbūt buvo taip stengtasi pasiūlyti kuo teisingesnes įstatymo pataisas, kad buvo paprasčiausiai pamiršta nurodyti, kas nustatytų, kad tam tikras kūrinys yra ar nėra vienareikšmiškai šlovinantis okupantų ideologiją. Žinoma, priimti atitinkami poįstatyminiai teisės aktai, jei reikės, šią atsakomybės paskirstymo problemą lengvai išspręs. Tačiau iškils kita, daug rimtesnė ir daug sunkiau išsprendžiama problema.
Taigi, antra, kaip atskirti kūrinius, kurie propagavo ar nepropagavo smerktiną ideologiją? Kokie kriterijai nustatys, kurių sovietmečiu sukurtų skulptūrų, dainų, eilėraščių ar apysakų autorių teisės turi būti saugomos, o kurių jau nebe? Ar netaps ši problema dar vienu krūvos paradokso pavyzdžiu ar atveju: jei viena smėlio smiltelė nesudaro smėlio krūvos, jei pridėjus antrą smėlio smiltelę nebus sudaryta smėlio krūva, jei pridėjus dar vieną smiltelę vis vien dar neturėsim sėlio krūvos, tai kiek smėlio smiltelių sudėję kartu pagaliau turėsime smėlio krūvą? Su tokiu sunkumu, pavyzdžiui, jau buvo susidūrę mūsų kaimynai lenkai. Lenkijoje praeitais metais buvo kilęs ginčas dėl draudimo rodyti televizijos serialą „Keturi tankistai ir šuo“, esą šis propaguoja tą pačią komunistinę ideologiją, kai tuo tarpu absoliučiai daugumai eilinių lenkų tai tėra įdomus karinis nuotykių filmas, nekeliantis jokių asociacijų su komunizmo propagavimu.
Pagaliau, neaišku, ar suvokiama, kiek darbo ir resursų pareikalaus norimos įgyvendinti nuostatos. Turės būti peržiūrėti ir įvertinti visi okupacijos laikotarpiu sukurti kūriniai, naudojami ar kurie gali būti panaudoti tokiu būdų, už kurį reikia mokėti autorinį atlyginimą. Norint adekvačiai įgyvendinti siūlomas įstatymo pataisas negalės būti nepajudintas nė vienas „akmenėlis„ muziejuose, galerijose, leidyklose, bibliotekose ar bet kur kitur. Be to, negalima atmesti galimybės, kad iš autorių gali būti „paprašyta“ grąžinti iki šiol gautą autorinį atlyginimą už aptariamų kūrinių naudojimą.
Taigi įstatymo projektas yra pasmerktas kritikai, nes numatęs tikslą, ne tik nepasako nieko apie jo įgyvendinimo priemones, bet ir iš esmės neaišku, ar šį tikslą įmanoma įgyvendinti.
Vis dėlto, esminė problema slypi ne tame, ar okupantų ideologiją šlovinantys kūriniai yra menas ar ne. Viskas daug paprasčiau. Problema tame, kad valstybė imasi nustatyti, kam priklauso autorių ar kitos intelektinės nuosavybės teisės, o kam nepriklauso. Norima saugoti tik „įtinkančių“ ar patinkančių autorių teises, o visi kiti patys kalti, jog kūrė ne tą, ką reikia (nors keista, jog siūlomas įstatymo pakeitimas panaikintų tik turtinės autorių teisės, o neturtinės nebūtų paliestos, todėl ir priėmus siūlomą įstatymo pataisą LATGA-A galės reikalauti atlyginti žalą, jei ant parduodamų saldainiai su užrašu „Grūto parkas“, ant kurių yra pavaizduotos skulptūros „Kryžkalnio motina“ ir „Keturi komunarai“, nebus nurodytas tų skulptūrų autorius ar skulptūrų atvaizdai bus iškraipyti).
Žinoma, sveikas protas kužda, jog negeri dalykai vyksta reikalaujant autorių atlyginimo už sovietinių skulptūrų demonstravimą. Tačiau ar siekis šiais įstatymo pakeitimais ištaisyti neteisybę neišvirs į dar didesnę neteisybę? Šiandien ad hoc politinis sprendimas atims autorių teises iš sovietinio ir nacistinio ideologinio meno kūrėjų. Rytoj politikai nuspręs, jog pornografiją, erotiką ar smurtą demonstruojančio meno kūrėjai irgi neverti autorių teisių. Poryt bus susivokta, jog ir alkoholio, tabako ar narkotikų vartojimą, lyčių nelygybę ar politinį nekorektiškumą vaizduojantiems ar aprašantiems menininkams nesuteiktinos autorių teisių ir taip toliau. Atsiradęs precedentas gali tapti ta landa, pro kurią visi tautos savivoka, morale, sąžine, sveikata ar bet kuo kitu susirūpinę politikai ras būdą pasireikšti.
Lietuvos Respublikos Konstitucinio teismo 2000 metų liepos 5 dienos nutarime aiškinama, jog intelektinės nuosavybės apsauga Lietuvoje yra ne mažiau svarbi nei materialiosios nuosavybės. O dabar įsivaizduokime tokią situacija, kai valstybė pareiškia, jog ji nesaugos tavo būsto ir kitos materialios nuosavybės ar asmens saugumo, kadangi tu esi vegetaras, gėjus, budistas ar paprasčiausiai kažkada tai buvai socialistas. Dabartinėje Lietuvoje, bent prisilaikant Lietuvos Respublikos Konstitucijos, tai vargu ar yra įmanoma. Tačiau, pažvelgus į aptariamą įstatymo pataisą, panašu kad norima įteisinti būtent tokius dalykus intelektinės nuosavybės atveju, net jeigu tikėsime Konstitucinio teismo nuomone ir naiviai manysime, kad intelektinę nuosavybę įstatymai iš tiesų saugo ne mažiau nei materialią nuosavybę.
Jau dabar įstatymai nustato, kad ne visi intelektinės kūrybos kūriniai yra saugomi intelektinės nuosavybės teisėmis. Be to, pavyzdžiui, autorių teisės yra saugomos visą autoriaus gyvenimą ir dar 70 metų po autoriaus mirties. Kitoms intelektinės nuosavybės teisėms yra nustatyti kitokie saugojimo terminai (nors materialios nuosavybės atveju, jokie panašūs terminai neegzistuoja). Tokių sąlygų ir terminų egzistavimas žymi ne ką kitą, kaip kad tikrieji kūrinių savininkai yra ne jų kūrėjai, bet valstybė, kadangi ji nustato, kam ir kiek priklauso intelektinės nuosavybės teisės. Pasirodęs pasiūlymas siaurinti intelektinės nuosavybės ribas, tik dar labiau atidengia tokią intelektinės nuosavybės esmę – valstybės sukurtą ir politikų administruojamą paslaugą, kuria yra saugoma kūryba.
Visiškai natūralu, kad kūryba yra žmonėms vertinga ir dėl to verta saugojimo. Tiktai ar autoriai gali likti ramūs, kai vienintelis kūrybos saugotojas tampa valstybė, administruojanti autorių teisių gynybą. Ar ne autoriai turėtų būti pagrindiniai šių teisių saugotojai, ar pasirinkti sąmoningai jų nesaugoti? Intelektinės nuosavybės kaip reiškinio sukūrimas, jos viešas valstybinis saugojimas, centralizuotas atlyginimo surinkimas ir padalinimas paradoksaliai nutolino autorius nuo jų kūrinių, galiausiai užkirsdama kelią spręsti ar nori autorius, kad jo kūrinys būtų saugomas, ar nenori.
Tačiau jei jau valstybė pasižada saugoti intelektinę nuosavybę, tai tegu ji būna saugoma visų be išimties, o ne tik tų, kurie valstybei patinka ar įtinka. Išskirdama tuos, kurių teisių valstybė nesaugo, valstybė elgiasi ne ką liberaliau ir tolerantiškiau už sovietinę valstybę, dažniausiai reikalavusią kurti tik jai parankų meną.
Todėl nereikia toliau komplikuoti jau ir taip komplikuotos, nenuoseklios ir prieštaringos intelektinės nuosavybės saugojimo koncepcijos, kurioje nei autorius yra savo kūrybos savininkas, nei materialaus turto savininkas yra savo nuosavybės ar net kūno savininkas, nei yra iš viso įmanoma suderinti materialios ir intelektinės nuosavybės teises. Okupantų ideologiją šlovinančių kūrinių statuso klausimas yra ideologijų kontrolės ar cenzūros (kad ir kaip tai pavadintume) ir tikrai ne autorių teisių klausimas.
Adolfas Mackonis yra Lietuvos laisvosios rinkos instituto jaunesnysis ekspertas
