Neretai mūsų įsivaizdavimus apie vienos ar kitos prabėgusių amžių garsenybės išvaizdą įtakoja tam tikri stereotipai, suformuoti dailės kūrinių, skulptūros ar šiuolaikinės kinematografijos. Dėl viso to netenka stebėtis, tačiau žymieji, visuotinai žinomi paveikslai dažnai tapyti jau po garsenybės mirties, skulptūros menui irgi nesvetimas hiperbolizavimas, o kino industrija taipogi paremta savais reklamos, nūdienos madų bei grožio supratimo vėjais.
Pavyzdžiui, žymioji Egipto faraonė Kleopatra VII - „antikinio pasaulio deimantas“, sprendžiant iš išlikusių jos atvaizdų monetose, ne iš tolo nepriminė kinematografijoje ją įkūnijusių holivudiško tipo Vakarų gražuolių. Tikroji Kleopatra buvo didžiaakė, gana stipriai išreikštų rytietiškų bruožų moteris, ilganosė ir kumpanosė smulkiai garbanotais plaukais. Kovingieji Senosios Romos aristokratai toli gražu ne visuomet pasižymėjo stereotipuose įsišaknijusiu atletišku sudėjimu ir romėnišku profiliu, o žymusis karo genijus Napoleonas Bonapartas visiškai nebuvo pusantro metro ūgio nykštukas, kaip, kad dažnai ir be pagrindo įsivaizduojama.
Šiokių tokių žinių apie kadaise gyvenusių žmonių išvaizdą mums teikia ne tik daugiau ar mažiau teisingi jų amžininkų aprašymai bei vaizdavimas meno kūriniuose jiems dar gyviems esant, bet ir mūsų dienų antropologinės rekonstrukcijos, o kartais - kur kas vėlyvesni perpasakojimai, kurių patikimumą, deja, ne visuomet galima patvirtinti ar paneigti.
Pradėkime nuo ankstyvųjų Europos istorijos laikų.
Manoma, kad antikinė, o ypač romėniškoji skulptūra paprastai gana tiksliai atkartodavo žymių istorinių asmenybių veido bruožus, tačiau fragmentiškai išlikę žodiniai tų asmenybių išvaizdos apibūdinimai galėtų papildyti bendrąjį kontekstą.
Štai Gajus Julijus Cezaris aprašomas buvęs aukšto ūgio ir gerai sudėtas, turėjęs šviesią odą, kiek pilnoką veidą ir juodas, gyvas akis. Imperatorius Augustas buvo šviesių, spindinčių akių, rusvais, kiek banguotais plaukais, kumpanosis, neaukštas. Tiberijus buvęs plačiapetis, stipraus stoto, didelėmis akimis ir, pasak senųjų šaltinių, „gražaus veido“. Vespasianas – aukštas, plačiapetis, galingo sudėjimo. Neronas - vidutinio ūgio, rusvų plaukų, pilkomis akimis, pilvotas. Pastarasis, beje, buvo kilęs iš Variabarzdžių (lot. Ahenobarbus) giminės, o tai, kad skaisti vario spalvos barzda buvo būdinga ir Nerono protėviams, liudija kiti to meto šaltiniai bei „pavardės“ kilmės legenda.
Tikriausiai dėl panašios barzdos spalvos itališką Raudonbarzdžio (it. Barbarossa) pravardę gavo ir žymusis viduramžių vokiečių valdovas bei Kryžiaus žygio į Palestiną rengėjas Fridrichas I–asis (1122 – 1190 m.), paprastai istoriografijoje vadinamas Fridrichu I Barbarosa.
Garsusis frankų karalius bei Šventosios Romos imperatorius Karolis Didysis (747 – 814 m.) dažnai buvo aprašomas kaip įspūdingo stoto vyras, tačiau neretai tie aprašymai laikyti pernelyg hiperbolizuotais norint pabrėžti valdovo reikšmę. Tačiau Karolio Didžiojo kapo atvėrimas ir palaikų matavimai parodė, kad nemeluota. Bendras imperatoriaus griaučių ilgis sudarė 192 cm, kas ir mūsų laikais yra laikoma labai aukštu ūgiu. Be to, karalius turėjo šviesius plaukus ir pasižymėjo ilga nosimi veide. Priešingai, nei vaizduojama ikonografijoje, manoma, kad pagal to meto frankų aukštuomenės madą Karolis Didysis nešiojo trumpą šukuoseną, buvo bebarzdis, tačiau augino ilgus ūsus.
Didžiojo Kijevo ir Naugardo kunigaikščio Sviatoslavo Igorevičiaus (apie 927- apie 972 m.) išvaizdą aprašė vienas iš Bizantijos metraštininkų, kuris mini Sviatoslavą buvus vidutinio ūgio, tankiais antakiais, šviesiai žydromis akimis, riestanosį. Jis buvo bebarzdis, tačiau su labai ilgais ūsais. Kunigaikščio galva buvo plika, o nuo pakaušio leidosi plaukų kuokštas – kilmingumo požymis. Tvirtas sprandas ir plati krūtinė, griežta išvaizda. Taipogi paminėta, kad nuo savo palydos Sviatoslavas skyrėsi tik švaresniu rūbu ir irklavo laivą lygiai su pavaldiniais.
Europos šiaurėje gyvenę skandinavų vikingai dažnai įsivaizduojami turintys grynai šiaurietiškus antropologinius bruožus, tačiau ir čia būta išimčių. Legendinis islandų vikingas Egilis Skalagrimsonas (apie 910 - apie 990 m.) sagoje aprašomas kaip aukštaūgis, plačiaveidis, plačianosis, suaugusiais antakiais, plaukais „lyg vilko“ ir tamsiomis akimis. Šiaurietiškoje visuomenėje jis išsiskyrė savo niūria išvaizda, o „įpykęs atrodė baisus“. Tiesa, „Egilio sagos“ parašymas datuojamas XIII amžiumi, t.y., prabėgus daugiau nei 300 metų nuo pagrindinio herojaus mirties.
Vitalijus MICHALOVSKIS
Antrąją straipsnio dalį skaitykite rytoj
