16 metų nuo teisingumo slapstęsis Donatas Adomėnas (45 m.) dabar dar 16 metų nematys laisvės.
Tapo verslininkais
Nors Vilniaus apygardos teismas dvigubos žmogžudystės byloje paskelbė nuosprendį ir padėjo tašką, tačiau klaustukų šioje byloje dar ne vienas.
Šios istorijos pradžia – 1990-ieji. Tuo metu Vytautas Bauras ir Ramūnas Žygas tapo verslininkais. Iš pradžių, apie 1989 metus, jie užsiėmė polietileno plėvelės ir maišelių gamyba. Maišelių paklausa buvo didžiulė, tad jie buvo sudarę daugybę sutarčių ir verslo reikalais nuolat važinėjo po Latviją, Baltarusiją, Rusiją.
V. Bauras gerai sutarė su R. Žygu, palaikė su juo labai artimus santykius, buvo kaip broliai. Iš pradžių nekilo jokių konfliktų ir dėl pinigų. Visą pelną vyrai dalijosi pusiau.
Apie 1991 metus polietileninių maišelių paklausa sumenko, verslas ėmė strigti. Pajutę, kad patiems kurti verslą yra ir įdomiau, ir pelningiau nei dirbti samdomais darbuotojais, bičiuliai ėmė galvoti, kuo užsiimti. Bandė prekiauti metalu, tačiau išėjo šnipštas. Po to gavo pasiūlymą pirkti Rusijoje „Marlboro“ cigaretes ir užsiimti didmenine jų prekyba Lietuvoje.
Verslas vėl suklestėjo. Vyrai ėmė patys ieškoti kontaktų su cigarečių gamintojais, kad nereikėtų jų pirkti per tarpininkus. 1993 metų pavasarį važiavo derėtis su gamintojų atstovais į Hamburgą, tačiau vokiečiai tą kartą į kalbas nesileido, tik paaiškino, kad cigarečių monopolis priklauso rusams.
Tačiau netikėtai tų metų liepos pradžioje paskambino patys vokiečiai ir pasiūlė atvykti deryboms dėl tiesioginio cigarečių pirkimo. Tik buvo viena sąlyga: norint, kad vokiečiai parduotų cigaretes, reikėjo pirkti ne mažiau nei visą automobilį. O tam reikėjo didelių pinigų. Tiek V. Bauras, tiek R. Žygas įkeitė bankams savo turtą. Iš bankų ir pažįstamų jie pasiskolino 600 000 JAV dolerių. Tuo metu tai buvo 2 400 000 litų.
Apsaugininkas – giminaitis
1993 metų liepos 20 dieną vyrai 300 000 dolerių perdavė bendrovės buhalteriui, kad saugiai juos paslėptų. Po dienos atvyko ir krovininis automobilis su cigaretėmis. V. Bauras, kraunant prekes, pasikvietė Donatą Adomėną ir Danielių Sruogą, kad šie pasaugotų krovimo vietą.
Tiek D. Adomėnas, tiek D. Sruoga buvo geri verslininkų pažįstami. Dar daugiau – V. Bauras buvo D. Adomėno dėdė. Todėl šis ne kartą jį samdė kaip asmens sargybinį. V. Bauras dažnai vežiodavosi dideles pinigų sumas, nes tuo metu tarp verslininkų buvo įprasta atsiskaityti grynaisiais.
Kaip tik tais metais sostinėje siautė Vilniaus Brigada, klestėjo kontrabanda. Nors Brigadiniams duoklę už tai, kad galėtų laisvai užsiimti verslu, cigarečių prekiautojai mokėjo, tačiau kelionėse be apsaugininkų neapseidavo. D. Adomėnas lydėdavo verslininkus, žinojo ir daugybę jų verslo paslapčių, kartu su D. Sruoga ne kartą saugojo ir seifus su pinigais.
Įtariamas žaginimu
D. Adomėnas buvo patekęs ir į policijos akiratį. Pirmiausia – dėl ginklų. 1992 metais liepos 27 dieną Vilniaus Kalnų parke prie kavinės „Lokio pėda“ jį sulaikę policininkai rado pistoletą bei šovinių. Tada buvo atlikta krata ir D. Adomėno namuose. Ten buvo surastos kelios skeveldrinės granatos, sprogdikliai. D. Adomėnas buvo areštuotas.
Duodamas parodymus, pareigūnams jis sakė, kad ginklus ir šaudmenis įsigijo iš rusų kareivių Gariūnų turgavietėje. Baigus tardymą D. Adomėnui buvo pakeista kardomoji priemonė. Jo motina Aldona Adomėnienė sumokėjo 10 000 talonų užstatą ir sūnus spalio 25 -ąją buvo paleistas į laisvę. Tais pačiais metais Vilniaus miesto 1-asis apylinkės teismas už neteisėtą ginklų laikymą D. Adomėną nuteisė 2 metams laisvės atėmimo bausme, kurios vykdymą atidėjo metams.
Dar kartą D. Adomėnas į policiją pakliuvo kaip žagintojas. Po to, kai į pareigūnus kreipėsi mergina ir pareiškė, kad kažkokiame neįrengtame name ją išžagino. Vyrukas vėl buvo suimtas. Jam buvo pareikšti įtarimai dėl išžaginimo. Nors buvo surasta nusikaltimo vieta, buvo ir keletas kitų įkalčių, bet po akistatos su nukentėjusiąja baudžiamoji byla buvo nutraukta, o D. Adomėnas išleistas į laisvę saugoti savo dėdės.
Penktadienio rytas
O dabar apie tą lemtingą dieną, pakeitusią visų šios istorijos dalyvių likimus.
Išaušo 1993 metų liepos 23 dienos penktadienio rytas. Į buto Vilniuje, Architektų gatvėje, kuriame gyveno R. Žygas, duris paskambino D. Adomėnas. R. Žygas įsileido jį ir dar kelis vyrus. Kas jie – neaišku iki šiol. D. Adomėnas neigia iš vis buvęs tame bute, o daugiau liudininkų nėra. Tie, kurie buvo kartu ir kurie po kelių valandų nužudė du žmones, tyli.
Tą rytą R. Žygas dar paskambino Arvydui Čekaičiui ir paprašė, kad šis greičiau atvežtų sutartus 10 000 dolerių. A. Čekaitis tikėjosi paskolinsiąs verslininkams pinigų, o šie priimsią jį savo pertneriu.
A. Čekaitis nuolatinio darbo neturėjo. Pinigų užsidirbdavo prekiaudamas metalu. Vyras dar užsiiminėjo ir boksu. Treniruotės metu buvo susižeidęs koją ir pats negalėjo vairuoti automobilio, todėl jis nusprendė išsikviesti taksi ir važiuoti į Lazdynus. Tačiau taksi nereikėjo, nes kaip tik į tą pusę, į mugę, ruošėsi važiuoti ir A. Čekaičio žmona Remigija. Ji palaukė kelias minutes, kol vyras nusiskuto, apsirengė ir abu sėdo į automobilį.
Už pusvalandžio, apie 11 valandą, ji stabtelėjo prie monolitinio šešiolikaaukščio ir atsisveikino su vyru. Tai buvo paskutinė akimirka, kai R. Čekaitienė jį matė gyvą. Vyras įėjo į laiptinę ir dingo amžiams.
Kruvini lavonai
Liepos 23 dienos pavakary Vilniaus oro uoste nusileido lėktuvas iš Paryžiaus. Po penkių dienų poilsio iš Prancūzijos grįžo Dalia Žygienė su drauge. Moteris nustebo, kad vyras neatsiliepė, kai įjungusi telefoną bandė jam paskambinti. Nepasitiko ir oro uoste, nors buvo susitarę, kad jos lauks.
Nors D. Žygienė žinojo, kad versle būna visokių reikalų ir ne visada pavyksta padaryti tai, kas suplanuota, tačiau nerimas didėjo. Iki namų ją parvežė draugės vyras. Pakilus liftu ir priėjus prie buto durų, moteriškei kilo įtarimas, kad durys neužrakintos. Taip ir buvo – stumtelėjus jos atsidarė. Įėjusi į butą svetainėje ji pamatė kniūbsčiomis gulintį A. Čekaitį, o miegamajame negyvas gulėjo ir jos vyras. Abiejų vyrų galvos buvo uždengtos pagalvėmis. Bute daiktai nebuvo suversti, tik kai kur matėsi kraujo, užuolaidos buvo kruvinos.
Kai atsitokėjo, moteris pabandė paskambinti verslo partneriui Vytautui Baurui, tačiau operatorė vis kartojo, kad abonentas nepasiekiamas. Tai irgi buvo netikėta, nes jis telefono niekada neišjungdavo.
Tuomet verkdama moteris paskambino kaimynui Dainorui Bradauskui, Seimo nario Broniaus Bradausko sūnui, kuris gyveno trimis aukštais žemiau. Šis suprato, kad atsitiko bėda ir nieko nelaukęs atskubėjo į pagalbą. Išvydęs gulinčius kruvinus vyrus, D. Bradauskas norėjo kviesti greitąją pagalbą, tačiau D. Žygienė paaiškino, kad jos vyro kūnas jau atšalęs. Tuomet D. Bradauskas surinko policijos numerį.
Jau našle tapusiai moteriai kaimynas sakė, kad tikrai nieko įtartino tą dieną nepastebėjęs. O išvakarėse R. Žygas buvo užėjęs pas jį į namus, jie šiek tiek išgėrė konjako ir jis liko nakvoti. Namo išėjo apie 6 valandą. Apie kokius nors grasinimus ar nemalonumus kaimynas neužsiminęs.
Pažįstamų darbas
Po kelių minučių prie šešiolikaaukščio Architektų gatvėje jau stovėjo policijos automobiliai. Patyrę policininkai iš karto pastebėjo tai, ko nematė nei žmona, nei kaimynas: abiejų lavonų kojos ir rankos buvo surištos. Ekspertai pagal ant kaklo matomas stranguliacines vagas įtarė, kad vyrai pirmiausia buvo pasmaugti, o tik vėliau jiems į galvas paleisti kontroliniai šūviai.
Vėliau tai patvirtino ir atliktos ekspertizės. Pareigūnai iš karto galėjo daryti išvadą, kad žudikai ir aukos buvo geri pažįstami ir buvo užpulti netikėtai. Durys nebuvo išlaužtos, bute nesimatė jokių pasipriešinimo pėdsakų. O juk nuversti A. Čekaitį, kuris buvo 190 cm ūgio ir svėrė apie 110 kg, išgalėtų ne kiekvienas, tuo labiau, kad jis intensyviai treniravosi ir buvo fiziškai stiprus. Pareigūnai padarė išvadą, jog jis buvo užpultas labai netikėtai, po to surištas, pasmaugtas ir dar – apsidraudžiant – peršautas.
R. Žygas irgi buvo visada labai atsargus ir bet kam durų neatverdavo. Be to, jis nelegaliai laikė pistoletą ir kiekvienu įtartinu atveju jį pasiimdavo.
Visos šios aplinkybės leido prieiti išvadą, kad nužudyme dalyvavo pažįstami asmenys. Prasidėjo jų paieška. Prieš tai dar buvo nustatyta, kad dingo R. Žygo 40 000 litų kainavęs laikrodis „Rolex“, vaizdo kamera, auksinis žiedas ir 10 000 dolerių, kuriuos atnešė A. Čekaitis. Ant grindų mėtėsi tik balto popieriaus skiautė su užrašu „10 000“ ir celofaninis paketas.
Bute eksperatai rado piršto atspaudų, tačiau nė vieno jų policijos duomenų bazėje nebuvo. Jokių D. Adomėno, nuteisto už šį nusikaltimą, buvimo bute pėdsakų nerasta.
Šūviai vidurdienį
Nežinia, kaip būtų pasibaigusios paieškos, tačiau nepraėjus nė mėnesiui, vidurdienį, Liepkalnio gatvėje buvo pabandyta nužudyti V. Baurą.
Tuo metu įtarimai dėl verslo partnerio nužudymo krito ir ant jo, tad jis ne vieną kartą pareigūnų buvo apklaustas. V. Bauras neigė prisidėjęs prie kolegos nužudymo ir tvirtino, kad ir pats bijąs būti nušautas, todėl paprašė D. Adomėno ir D. Sruogos, kad jie sustiprintų jo apsaugą ir net atnešė jiems automatą. Vyrai susitarė, kad dienos metu automatas bus užtaisytas šoviniais, kurie naudojami pratybių metu, o nakties metu, ar kai kur nors reikės vežti pinigus, automatas bus užtaisomas koviniais šoviniais. Bijodamas užpuolimo, V.Bauras išslapstė pas gimines ir pažįstamus vertngesnius daiktus ir be apsaugos niekur nevažiuodavo.
Tuo metu V. Bauras gyveno Minties gatvėje pas savo tuometinę draugę Daivą. Rugpjūčio 17 dienos rytą D. Adomėnas ir D. Sruoga paėmė V. Baurą iš namų ir nuvežė į UAB „Vyrada“ biurą, esantį Žirnių gatvėje.
Po kurio laiko visi trys vėl sėdo į automobilį. Prie vairo sėdo D. Sruoga, šalia jo – V. Bauras, o D. Adomėnas – galinėje sėdynėje.
Išvažiavus iš Žirnių į Liepkalnio gatvę ir pavažiavus apie pusę kilometro, D. Adomėnas įrėmė V. Baurai į pakaušį automato „Kalašnikov“ vamzdį ir pasakė: „Viskas, Vytai, baigėsi juokai, sėdėk ramiai, nesikrutink“. Tuo metu šalia sėdėjęs D. Sruoga trenkė V. Baurai į krūtinę. Šis iš karto suvokė, kas vyksta ir suriko: „Baikit, vyrai!“,– atidarė dureles ir išsirito iš važiuojančios mašinos.
Vėliau V. Baura pasakojo, kad atsimena tik tiek, kad jis šliuožia kūnu, o mašina intensyviai stabdoma čiuožia skersai keliu. Tuomet jis vikriai pašokęs ir puolęs bėgti į kiemus tarp senų medinių namų, esančių Liepkalnio gatvėje. Prabėgęs kiemus ir priešais pamatęs pakalnę bei krūmus, vyras suprato, kad jei bėgs ten, bus nušautas, todėl nusprendė apibėgti namą ir grįžti atgal į gatvę. V. Bauras girdėjo, kad jį vejasi D. Adomėnas, kuris šaukė sustoti, nes kitaip šausiąs.
Kai V. Bauras vėl išbėgo į kelią, pamatė važiuojančias mašinas, o automobilis „Žiguliai“, kuriuo jie važiavo, stovėjo skersai kelio. Kiek toliau nuo kalno leidosi autobusas. Tuo metu D. Adomėnas paleido salvę iš automato. V. Bauras paslydo ir nukrito ant asfalto. Pribėgęs D. Adomėnas automato buože trenkė jam per galvą, po to šovė, bet pro šalį. Galų gale suriko, kad jei nesės į automobilį, tai nušaus. Kaip tik tuo metu atbuline eiga D. Sruoga privažiavo prie parkritusio V. Bauro. Abu vyrai kraujuojantį verslininką (automato buože buvo prakirsta galva) šiaip ne taip įsitempė į automobilį, tačiau pajudėti jau nesugebėjo, nes prie mašinos susirinko minia žmonių, atbėgo kareiviai.
Puolė į pagalbą
Tą dieną „Geležinio vilko“ brigados Garbės kuopos kariai Saulius Karčiauskas, Irmantas Karalius, Žydrūnas Juozaitis, Sergejus Timaškovas ir dar keli jų tarnybos draugai ieškojo iš karinio dalinio pasišalinusio kareivio.
Eidami Liepkalnio gatve, kariai išgirdo šūvius ir pamatė, kaip du vyrai muša ant žemės gulintį žmogų. Kariai matė, kad vienas iš mušančiųjų turi automatą, tačiau vistiek jauni vyrai puolė link „Žigulių“, kad padėtų skriaudžiamajam. Bėgdami jie girdėjo moters klyksmą, dar kažkokį triukšmą.
D. Sruoga, pamatęs atbėgančius karius, vėl sėdo prie vairo ir neįjungęs bėgio vis spaudė akseliaratorių. „Žiguliai“ kriokė ir vairuotojas galvojo, kad išsigandę žmonės, kurie jau buvo apstoję automobilį, pasitrauks. Tačiau žmonių buvo daug ir jie nesiruošė trauktis. Tuomet D. Adomėnas šovė pro priekinį stiklą, automatą sukdamas lanku. S. Karčiauskas vėliau tardytojams pasakojo, kad jis tik pamatė, kaip sutrupėjo mašinos priekinis stiklas, ir pajuto, jog jam į kaktą pataikė skeveldra. Jis nukrito ant asfalto, bet po kurio laiko pats be niekieno pagalbos atsikėlė.
Pro automobilio langą paleistos kulkos sužeidė ir karius I. Karalių, Ž. Juozaitį, taip pat autobuse sėdintį Rimą Virbicką. Autobusui sustojus ne stotelėje jis išgirdo šūvius ir žvilgtelėjęs pro langą pamatė automobilį, prie kurio vyko grumtynės. Taip pat matė atbėgančius kareivius, po to išgirdo šūvius ir pajuto, kad yra sužeistas į krūtinę. Iš žaizdos pasipyė kraujas.
Pasinaudodamas sumaištimi, V. Bauras vėl iššoko iš jau pradėjusio važiuoti automobilio. Kai automobilis dingo iš akių, vyras pastebėjo, kad neturi laikrodžio „Rolex“. Vėliau, atkurdamas įvykius, prisiminė, kad laikrodį nuo rankos nutraukė D. Adomėnas.
Kitą dieną paliktas automobilis buvo surastas Vilniaus rajone, o D. Adomėnas ir D. Sruoga dingo be pėdsakų.
Suėjo senatis
Įtariamųjų paiešką Vilniaus miesto prokurorai paskelbė 1993 metų rugsėjo 3 dieną. Vyrai ilgus metus sugebėjo slapstytis, nors ne kartą buvo patekę į pareigūnų akiratį. Galop buvo gauta informacijos, jog bėgliai gyvena Ukrainoje.
Pirmasis 2007 metais įkliuvo Danielius Sruoga. Krymo pusiasalyje sulaikytas D. Sruoga papasakojo, kad su D. Adomėnu iš Lietuvos jie pėsčiomis spruko į Baltarusiją, o po to pakeleivingomis mašinomis pasiekė Maskvą. Vėliau D. Sruoga persikėlė gyventi į Ukrainą, svetima pavarde įsidarbino viename vandens pramogų parke povandeninio plaukiojimo instruktoriumi.
Sulaikytas po 14 slapstymosi metų D.Sruoga davė parodymus. Jis papasakojo, jog buvo susisiekęs su giminėmis, kurie pasakė, kad jam geriau kol kas negrįžti, nes su juo gali būti susidorota. Jis ir pats kartą kalbėjęs telefonu su V.Bauru ir pastarasis grasinęs jam bei liepęs nesirodyti Lietuvoje. D.Sruoga papasakojo ir apie tai, kaip jie užpuolė savo darbdavį, tačiau sakė, kad apie dviejų žmonių nužudymą Architektų gatvėje nieko nežino.
Tai patvirtino ir teismas. 2008 metų gruodžio pabaigoje Vilniaus apygardos teismas D.Sruogą dėl dviejų žmogžudysčių išteisino. Nebuvo įrodyta, kad jis siekė nužudyti ir V.Baurą, todėl dėl šio nusikaltimo jis buvo išteisintas, o dėl kitų – byla buvo nutraukta suėjus senaties terminui. Taip jis šioje byloje tapo tik liudininku.
Žilvinas VIZGIRDA
