Prieš porą dienų balsas.lt paskelbė dviejų žurnalistų – Tomo Čyvo ir Justino Argusto – rašinį „Katalikai komjaunuoliai: Paulius Subačius ir Mantas Adomėnas“. Rašinys turbūt pretenduoja į žurnalistinį tyrimą, laipsniškai mėginantį atskleisti pasirinktų (anti)herojų tikrąjį veidą, nors, mano galva, iš tiesų yra mėgėjiškas (stilistiškai kelialytis, struktūriškai padrikas ir techniškai negrabus) paskvilis. Šios konkrečios temos (netgi stiliaus) rašinių pastaraisiais mėnesiais periodiškai vis pasirodo elektroninėje ar spausdintinėje žiniasklaidoje (gal net galima kalbėti apie publikacijų seriją), taigi galima būtų eilinį kartą nekreipti dėmesio, tačiau balsas.lt man iki šiol rėgėjosi kaip viena gerbtinesnių medijų, sugebanti laikytis principo audiatur et altera pars.
Būtent dėl šios priežasties ryžausi pamėginti atsiliepti į minėtąjį rašinį. Neprašau suteikti man kodeksų numatomos „atsakymo teisės“ ir nepretenduoju į galimybę „paneigti klaidingą informaciją“, nes nesu šio rašinio tiesioginė „auka“. Tiesa, tokios aukos yra mano bičiuliai, bet neturiu ketinimų čia juos „ginti“ ar įrodinėti juos esant visai kitokiais, nei paišo rašinio autoriai.. Mano asmeninis motyvas – visai kuklus: gerbiamieji Čyvas ir Argustas savo tekste kelissyk nedviprasmiškai aptapšnoja žurnalą „Naujasis Židinys-Aidai“, kurio vyr. redaktorius esu, taigi noriu pamėginti praleisti savąją progą patylėti, tikėdamasis, kad mano balsą balsas.lt redakcija irgi palaikys girdėtinu.
Paskvilį apie katalikus komjaunuolius įveikiau sunkiai: labiausiai vargino su kupiūruotomis citatomis iš „šaltinių“ sumaišyti pramanai; akis vis badė žurnalistinė nekompetencija, dažnai nesugebant suregzti tikslaus teiginio, ką ir kalbėti prasminius sąryšius tarp sakinių ar pastraipų; pasiryžimą perskaityti iki galo vis stabdė sunkiai nuslepiamas, bet nelabai gabiai realizuojamas autorių užmojis apmulkinti skaitytoją. Savo pastabas ir sugrupuosiu pagal šiuos kliuvinius.
Tingūs (?) prasimanymai
Tiesą sakant, dažnai rašyti priverstus žurnalistus galima tik užjausti: ne visada tikrovė yra geranoriškai atsivėrusi prieš juos, tarsi siūlydama semti faktus rieškučiomis. Medžiagos kartais trūksta, o rašyti reikia (spaudžia, apsimoka, norisi, – būna visaip). Taip kitąsyk ir nutinka, kad vietoj sunkaus ir alinančio tyrimo, ieškant fakto, mėginant prisikasti prie tikrovės, ar vaikantis tiesos pasirenkamas lengvas prasimanymų kelias. Kaipgi ten tie struktūrinių pinigų skirstymai vyksta – aiškintis sunku ir tingu, taigi parašykim: „ŠMM yra sudariusi penkis komitetus projektams vadovauti, kuriems skiriamos ES ir Lietuvos valstybinės lėšos“. Kažkas kažkam skiria, kažkas kažkam vadovauja, kažkas kažkur priklauso... Sukčiai jie! Švelniai korumpuoti! Ir komjaunuoliai! (beje, aš komsomolcu nebuvau. Kiek žinai, Mantas Adomėnas irgi. Tikiuosi, Tomas Čyvas – taip pat. Kur jau ten jaunasis jo kolega...). Sutinku, perprasti finansavimo modelius, dargi struktūrinių fondų – sudėtinga, gal neverta nė pradėti stengtis, kaip taip karšta. Užtat žavu, kad kolegos žurnalistai nepatingėjo pasigilinti, į projektų, kurie buvo (kažkaip ten) paremti, pavadinimus. Gilinosi, bet... nesuprato: „Projektai ir temos, kuriems skiriami pinigai, surašyti labai sudėtinga paukščių kalba. Pavyzdžiui: „Veiksmų programa: žmogiškųjų išteklių plėtros veiksmų programa; Veiksmų programos prioritetas: tyrėjų gebėjimo stiprinimas.“ Toliau – dar porą eiliniam lietuviui sunkiai įkandamų sąvokų“.
Gal tai ir išties sudėtinga, tačiau cituojant paukštiškąjį programos pavadinimą, buvo galima viens du gūgliškai išsiaiškinti, kad tai – Europos Komisijos 2007 m. patvirtintoji „Žmogiškųjų išteklių plėtros veiksmų programa“, pagal kurią naudojama 13,8 proc. ES struktūrinės paramos lėšų, skirtų Lietuvai 2007–2013 m. Programa finansuojama iš Europos socialinio fondo, jos apimtis – 935 018 009 eurų, toliau citatoje nurodomam prioritetui numatyta 118 006 500 eurų, o autorių „iškapstytasis“ 1,38 mln. Lt pernai skirta Lietuvos mokslų akademijos vykdomam aiškaus pavadinimo projektui... Apie mulkinimus – vėliau; tepabrėšiu, kad panašaus dalykinio nesusigaudymo ir prasimanymų esti kiekvienoje rašinio pastraipoje, o viskas negrabiai pridengiama tuo pačiu: „komjaunuoliai“.
Aplaidūs netikslumai
Kai kuriuos dalykus gerbiami kolegos žurnalistai buvo tikrai pajėgūs išsiaiškinti, bet nusprendė to nedaryti. Apsiribosiu čia tik tuo, kas susiję su mano varpine: „Ženkli katalikiškos ir labai akademiškos LKMA narių dalis bendradarbiauja su „Naujojo židinio-Aidų“ redakcija, daugelį metų dosniai šelpiama Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondo. P. Subačius ir M. Adomėnas čia irgi kartu. Atsitiktinai ar neatsitiktinai? M. Adomėnas juokiasi, kai jį pavadina „akademinės mafijai“ priklausančiu žmogumi. „Kokia čia mafija. Nejau negali žmogus turėti krikštatėvio (Vytautas Ališauskas – „Naujojo židinio“ buvusi galva, dabartinis ambasadorius prieš Šventojo sosto, yra M. Adomėno krikštatėvis – red. past) [...] Viena redakcija, viena akademija, vienas biudžetas, vienas ir tas pats kryžius..“
Pirma, Adomėnas, Subačius ir daugelis kitų nuo 1991 m. buvo tarp Naujojo Židinio-Aidų (NŽ-A) kūrėjų, bendradarbių, netgi, galima sakyti, augintinių (aš – vienas jų). Nežinau, ar tai atsitiktinumas, ar sutapimas, ar kriminalas. Man, tiesa, apmaudoka, kad labai užsiėmę bičiuliai mažai berašo, bet, matyt, pasikeitus valdžioms, viskas grįš į ankstesnes vėžes. Tik ar tai kam berūpės?
Antra, Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondas įstatymo numatyta tvarka kaip išimtinis rėmėjas remia beveik visus nacionalinius (ir net regioninių) kultūros periodinius leidinius. NŽ-A tarp tokių leidinių – tikrai ne vienas prasčiausių. Gal net vienas solidesnių. Tik štai su ta dosnia parama – ne kažin kas, netgi visai prastai. Imkime keletą žinomesnių pavadinimų: 2009 m. SRTF „Kultūros barų“ projektui skyrė – 308 000 Lt, „Metams“ – 250 000, NŽ-A – 132 000; 2010 m. „Kultūros barams“ – 250 000, „Metams“ – 210 000, NŽ-A – 120 000. Kolegos iš stipriau paremtųjų leidinių tikrai nesijaučia „dosniai sušelpti“, ir visai pagrįstai. Ypač turint galvoje, kad kultūros leidiniai neturi pajamų nei iš reklamos, nei iš „socialinių“ ar verslo partnerių užsakymų. Kažin, kiek ir kokių numerių per metus su tokiu biudžetu (įskaičiuojant honorarus, mokesčius, spaudą, popierių, nuomas) parengtų „Balsas.lt savaitė?“ Retorinis klausimas.
Trečia, nematau prasmės įrodinėti, kad NŽ-A neturi vieno biudžeto su niekuo (tiesą sakant, iki pat minėtosios publikacijų serijos vis painiodavau Demokratinės politikos ir Pilietinės minties institutus). Tiesą, Židinio biudžetą net kiek gėdyčiausi lyginti su kokių nors poros žurnalistų metinių deklaracijų suma... O kryžius: taip, jis vienas, ir tai gelbsti: Jis ištrynė mus kaltinantį skolos raštą ir panaikino jį prismeigdamas prie kryžiaus.
Negudrūs mulkinimai
Paskvilio autoriai – sąmoningi žurnalistai. Jie žino, kad pritrūkus faktų ar neįstengiant priskaldyti daugiau malkų visada galima imtis akių dūmimo: antai „inkriminuojančias“ abiejų herojų savybes (su keliomis prigalvotomis) sudėti krūvon ir laisvai permesti nuo vieno kitam. Bjauriausios vietos gerbiamų Čyvo ir Argusto rašinyje susijusios su pinigais. Antai LMA vykdomam projektui „Lietuvos mokslų akademijos ir Lietuvių katalikų mokslo akademijos veiklos stiprinimas“ skirta minėtoji 1,38 mln. Lt suma įvardijama kaip „ministerijos savo konsultanto vadovaujamai įstaigai skirta“ suma (suprask, Subačius visą struktūrinių fondų paramą dviem institucijoms, kurių didesniajai jis nė nepriklauso, susidės į savo kišenę). O kalbant apie Seimo nario Adomėno turtus užmetama: „Tiesa, Adomėnų pečius vis dar slegia kiek daugiau nei 1 mln. litų siekianti paskola būstui. Sudėjus išeina beveik tiek pat, kiek DPI su partneriais gaus už universitetų reitingus.“ Tačiau juk abu žurnalistai puikiai žino, kad struktūrinių fondų pinigai, skiriami per institucijas, o ne joms (ar jų buvusiems bei esamiems vadovams į kišenes įsidėti). Didžioji tokios paramos pinigų dalis išteka visokiems ekspertams, viešai perkamų paslaugų teikėjams, o tie keli procentai administravimo lėšų suvalgoma abiejų lyčių jaunuolių, sekretoriaujančių prie telefono ar kompiuterio... Tačiau juk esmė ne ta. Kur kas svarbiau, kad žurnalistai nė nemėgina įsivaizduoti, jog esama netuftovų projektų, kuriais žmonės išties nori ką nors pasiekti, kas turėtų išliekamosios vertės pirmiausia kitiems (gal net – ne giminėms ar kaimynams). O ne išleidžiamosios vertės – sau. Žinau, kad tokio mąstymo ir elgesio žmonių netrūksta. Esu įsitikinęs, kad Paulius Subačius ir Mantas Adomėnas yra tokie. Tikiu, kad tokie yra (ir jau tikrai – tokiais jaučiasi) ir Tomas Čyvas su Justinu Argustu, tik, bėda, kad jie, matyt, netiki, jog esama ir daugiau padorių žmonių, norinčių gyventi teisingai ir nuveikti ką nors prasminga. Katalikų tokių. Ne komjaunuolių.
Nerijus Šepetys
