Ir užsieninėje, ir lietuviškoje televizijos bei kino produkcijoje, demonstruojamoje per Lietuvos televizijas, dominuoja agresyvus vyriškumas, išreiškiamas ginklu, tanku, malūnsparniu ir kitais destrukciją sėjančiais daiktais. Toje produkcijoje pabrėžiamas ir vyriškas kūnas, ir raumenys bei jėga, ir vyro gebėjimas iškentėti kankinimus bei žudyti be gailesčio.
Kieto agresyvaus vyriškumo idealą, kurį platina žiniasklaida, puikiai atitinka ir vis dar ne tik žodžiais, bet ir kumščiais mojuojantis parlamentaras Vytautas Šustauskas, ir jau nebe toks pastebimas Lietuvos nacionalsocialistas Mindaugas Murza. Turėtume prisiminti ir Lietuvos laisvės lygos lyderį Antaną Terlecką, 2000 metais siūliusį kurti neginkluotus būrius, kurie muštų visus, nepritariančius stojimui į NATO. Terlecko žodžiais tariant, tie būriai "daužytų snukius politikams, agituojantiems prieš Lietuvos narystę NATO" ("Respublika", 2000 m. birželio 3 d., p. 4). Minėtos politinės figūros ir jų skleidžiamos idėjos įrodo, kad fizinis vyriškumas ir fizinė patirtis Lietuvoje iškeliami kaip esmiški vyriškos veiklos rodikliai.
Agresyvus ir smurtinis elgesys aukštai vertinamas ne tik Lietuvos, bet ir daugelyje kitų kultūrų. Tokį vertinimą remia egzistuojančios kultūrinės vyriškumo apibrėžtys: vyras yra suvokiamas kaip gynėjas, kaip agresyvus ir bebaimis kovotojas. Šitokiam vyro idealui dažnai priešpriešinama moteris, esanti priklausoma, pasyvi, kupina baimės.
Dauguma fizinės prievartos tyrinėtojų yra padarę išvadą, kad prievartautojai dažnai jaučiasi esą teisūs. Kodėl? Akivaizdu, kad juos pateisina kultūroje vyraujančios vyriškumo sampratos, pati vyriško dominavimo ideologija. Prievartautojai yra įsitikinę, kad smurtas prieš moteris tik dar sykį patvirtina jų vyrišką tapatybę. Jie pasijunta esą "tikri vyrai", sugebantys įrodyti, kas yra šeimos galva ir kam priklauso autoritetas. Moteris sugrąžinama į jai "skirtą" vietą.
Smurto prieš moteris apklausos duomenys Lietuvoje rodo, kad fiziškai prievartaujamos moterys priima prievartautojų jiems primetamus jų pačių apibrėžimus: smurtaujantys vyrai teigia, kad neva tos moterys esančios nekompetentingos, bejėgės, kvailos ir niekam tikusios.
Tačiau ne tik smurtaujantys vyrai šitaip teisinasi. Lietuvos žiniasklaidoje pasitaiko netgi moterų balsų, kurie trivializuoja fizinį smurtą, verčia kaltę moterims ir niekina "silpnosios" lyties atstoves. Skaitydamas Lietuvos žiniasklaidos žvaigždės Nijolės Oželytės pasisakymą, gali nesunkiai įsivaizduoti, kad tai prievartaujančio vyro mintys: "Nuošalyje palikime ir jauną, skurdžią kvailelę, kuri teka už bandito suviliota jo prievarta ir reketu dvokiančių pinigų. Jos vištos smegenėlės nesugeba suvokti, jog aplinkinius daužantis ir gniuždantis skustagalvis į ją žvelgs kaip į nebrangiai nupirktą daiktą" ("Smurtą kenčianti žmona vyrą stumia į neapykantos spąstus", "Lietuvos rytas", "Gyvenimo būdas", 2001 lapkričio 10 d, p. 4)?! Panašiai ir smurtautojai nuolat primena savo aukoms, kad jų smegenėlės yra minkštos, kad jos vertos skausmo ir ašarų. Kad moteris bejėgė, o vyras - visagalis. Kad moters kūnas - malonumo įrankis ir vieta, kurioje vyras gali išreikšti ne tik savo seksualinę agresiją, bet ir savo įniršį bei nepasisekimą.
N. Oželytės straipsnis yra ne vienintelis, nors gal ryškiausias pavyzdys to, kaip, platindama lytinius stereotipus, žiniasklaida trivializuoja smurtą šeimoje. Kaltinant moterį, nes ji, pasak Oželytės, esą manipuliuojanti nuolatinį emocinį ir ekonominį stresą patiriančio vyro jausmais, pateisinamas vyras. Pateisinama prievarta kaip vyrų dominavimo sistemos dalis. Toliau tvirtinama opozicija tarp vyrų būtinybės dominuoti ir moterų siekimo manipuliuoti bei kurstyti smurtą.
Straipsnio "Smurtą kenčianti žmona vyrą stumia į neapykantos spąstus" autorė trivializuoja ir feminizmą, kovojantį su moterų priespauda bei eksploatacija. Jos nuomone, feminizmo mėginimas surasti argumentų moterų išsilaisvinimui ir lygioms teisėms tėra grūmojimas "kumšteliu" (jos žodžiais tariant, "Suprantama, galima feministiškai pagrūmoti kumšteliu…"). Šiame straipsnyje nesunku įžvelgti autorės potekstę, kad nuo "vištos smegenėlių" iki "feministinio grūmojimo kumšteliu" ne toks ir didelis atstumas. Siaubinga, kad Oželytės pasisakyme (o ir ne jame viename) smurtaujančios pusės ideologija priimama kaip sava ir pateisinama dominuojančios lyčių tvarkos sąvokomis.
Taip, mūsų kasdienybė pilna fizinės prievartos. Šiame straipsnyje pateikti pavyzdžiai rodo, kad ir žiniasklaida iškelia vyrišką kultūrą, kurioje smurtas vertinamas kaip vyriško autoriteto išraiška. Kaip "tikro vyriškumo" įrodymas. Todėl skaitytojas ir pats nesunkiai gali atsakyti į straipsnio pradžioje iškeltą klausimą apie vyriškumo, vyriškos tapatybės ir smurto šeimoje ryšį. Atsakyti ir mėginti keistis.
