Nuo šių reikalavimų priklauso ne tik miesto vaizdas, bet ir patogumas, galų gale gyventojų ar verslo pajamos ir išlaidos.
Pirmadienį Vilniaus miesto savivaldybėje kaip tik pristatytos naujos architektūros kokybės vertinimo gaires, kurios pakeis iki šiol mieste galiojusias 10 architektūros taisyklių.
Jų tikslas – suvienodinti savivaldybės, projektuotojų, plėtotojų, gyventojų lūkesčius kokybiškai architektūrai. Gairės taps vienu iš pagrindinių įrankių, kuriuo Vilniaus miesto savivaldybės administracija vertins statinių projektus.
„Statybos techninis reglamentas aiškiai reglamentuoja kietąją architektūros dalį, bet kuriant miestą reikia daugiau: idėjos ir orientacijos į žmogaus pojūčius.
Kokybiška architektūra įsilieja į kontekstą, gerina gyvenimo kokybę ne tik naujakuriams, bet ir vietos bendruomenėms, atliepia klimato kaitos iššūkius ir yra įgyvendinama bendradarbiavimo principu“, – sako Vilniaus miesto vyriausioji architektė Laura Kairienė.
Norėjo atliepti „vilnietiškumą“
Pristatydama gaires L. Kairienė pripažino, kad su jomis kiek vėluojama.
„Užtrukome su terminais. Jau sausį turėjome būti jas pasiruošę <...>. Norėjome atliepti „vilnietiškumą“, tad viską interpretavome savaip. Stengėmės nepažeisti taisyklių susitarimų.
Gairės – tai yra kvietimas, priminimas, ne Damoklo kardas. tai yra atviras laiškas miestiečiams, kaip tą Vilnių reikia kurti“, – kalbėjo architektė.
Ji pripažino, kad per pastaruosius 10 metų Lietuvoje tapo teisine architektūros valstybe – esą teisės aktų, taisyklių ir teisinių reikalavimų gerokai padaugėjo, tad neretai architektai kenčia dėl to.
„Gairių galbūt visai nereikėtų, jei pasitikėtume vieni kitais. Deja, pasitikėjimo mes dar nelabai turime. Tenka ir teisme ginti architektūrą, nesusitarti. Bet normalu, demokratinėje valstybėje gyvename“, – svarstė L. Kairienė.
Ji vylėsi, kad naujos gairės pasitarnaus ne tik kaip dar vienas teisinis dokumentas, bet kaip pasiūlymų, patarimų rinkinys.
Judumo planas yra, bet jis nevykdomas
Gairių pristatyme Vilniaus vyriausioji architektė atkreipė dėmesį, kad jas diktuoja pati miesto istorija, geografija, augalija.
„Vilnius yra ant kalvų, žalias, turi panoramas. Kiti miestai yra plokšti ir turi savo problematiką. 60 proc. visos miesto žalumos mes dar turime. Vilnius yra daugiakultūris. Norisi išsaugoti tuos skirtingus sluoksnius kaip Napoleono torto sluoksnius. Nes tai yra mūsų istorija“, – svarstė L. Kairienė.
Anot jos, miesto potencialas yra milžiniškas, tačiau tuo pačiu ir problemos. Ypač sunkus uždavinys yra modernistinių rajonų aplinkos gerinimas.
L. Kairienė pripažino, kad po Nepriklausomybės atkūrimo Vilniaus miestas išsiplėtė gerokai į pakraščius. Mat daugelis norėjo turėti nuosavą namą, savą erdvę. Buvo ir tebėra daug statybų Vilniaus paribiuose.
„Vilniaus administracinė riba ir koncentracijos riba, kur veikia 15 min. miestas, toli gražu nesutampančios ribos. Mes turime dar labai didelę automobilizaciją. Darnaus judumo planas niekaip nėra įgyvendinamas.
Mes kiekvieną dieną „feiliname“ su Darnaus judumo planu. Mums vis dar labai patinka automobiliai“, – kalbėjo Vilniaus vyriausioji architektė.
Jos teigimu, didžioji problema yra kaip plėsti miestą išlaikant žaliąsias erdves, kurios vilniečiams yra vienas iš didžiausių prioritetų.
„Kur link mes norėtume nueiti? Norisi grįžti prie tų miestų, kuriose būtų galima vaikščioti. Kad būtų žmogiškas mastelis, kad galėčiau pasiekti savo paslaugas per 10–15 min., kad nereikėtų automobilio. Būti mieste, kuriame būtų galima gyventi su vaikais“, – svarstė L. Kairienė.
Ji taip pat pabrėžė, kad, be kita ko, miestas turi būti ekonomiškai stiprus. Nes vien didesnio gyventojų skaičiaus miesto augimui neužteks.
Vilniaus architektūros kokybės gairių tikslas – nustatyti vieningą, aiškią ir pamatuojamą sistemą, užtikrinančią darnų, kontekstualų, funkcionalų, estetiškai vientisą ir į žmonių gerovę orientuotą miesto vystymą.
Gairių principai grindžiami LR Architektūros įstatymu, darnaus vystymosi, žmogiško mastelio miesto, 15 min. miesto, klimato kaitai atsparios infrastruktūros, dalyvaujamojo planavimo ir estetinės kokybės principais.
Jie užtikrina, kad architektūros ir urbanistikos sprendiniai Vilniuje ne tik atlieptų aplinkosauginius ir socialinius iššūkius, bet ir kurtų patogią, įtraukią, gyvybingą bei miesto identitetą stiprinančią aplinką.
